Viena jų – Agnė Daugintytė, pristačiusi observatorijos projektą. Lietuvės darbas buvo nominuotas „Jicwood“ prizui, kuris skiriamas už unikalų architektūrinį požiūrį bei sąmoningus ir kūrybiškus metodus.
Šiemet studentai dirbo Mayfield rajone, greta Mančesterio centrinės traukinių stoties. Tai buvo reta galimybė studentams susipažinti su projektinių pasiūlymų užduoties autoriais, plataus spektro statybų sektoriaus profesionalais ir kūrybingais žmonėmis, prisidedančiais prie Mayfield rajono transformacijos.
Agnės Daugintytės „Observatorijos“ pastatas susideda iš penkių tūrių, iš kurių keturi yra nukreipti į Medloko upę, o vienas juos jungia. Gamta darniai įsiterpia ir auga tarp pastatų. Tokiu būdu kuriamas buvimo laukinėje gamtoje jausmas. Žalumos apsuptyje žmogus atsijungia nuo įtempto miesto gyvenimo ritmo ir leidžia sau pajausti kiekvieną akimirką.
„Observatorija yra bendruomenės centras, skatinantis naudoti skirtingus pojūčius. Šiuolaikiniame pasaulyje rega dažnai yra iškeliama kaip pagrindis pojūtis, tačiau pasaulis gali būti patiriamas ne tik vizualiai, todėl Observatorija siūlo erdves skirtingų pojūčių stebėjimui“, – portalui Structum.lt teigė autorė A. Daugintytė.
Šiame projekte yra gamtos observatorija, jogos studija, meno galerija, meditacijos ir terapijos kambariai bei upės melodijos erdvė. Pasak autorės, visos šios erdvės skatina patirti pasaulį klausant, stebint, judant, liečiant ir taip susilieti su laukine gamta, kurios taip trūksta „steriliuose“ didmiesčiuose.
„Gamta paskatina žmogaus atsivėrimą ir savo jausmų pažinimą. Būtent taip Observatorija gydo miestą ir jo žmones“, – sako A. Daugintytė.
Pastatas buvo projektuojamas netoli Mayfield’o – ilgai buvusios Mančesterio dykvietės. Šio projekto tikslas buvo prijungti šį naujai beatsikuriantį rajoną – Mayfield’ą – prie miesto centro. Observatorijos vieta jau buvo apaugusi laukine gamta ir turėjo upės fragmentą, todėl projekto tikslas buvo palikti egzistuojančias ypatybes, padedant joms klestėti.
„Interviu su vietiniais parodė, kad Mayfieldo rajone yra daug laukinių gyvūnų, kurie neranda saugios vietos kurtis namus. Tai paskatino sukurti vietas Observatorijoje, kurios būtų neprieinamos žmonėms. Viena iš tų vietų yra siena su buveinėmis (‘Habitat Wall’), kurioje užuovėją gali rasti bitės, šikšnosparniai, vabalai, paukščiai ir žiurkės.
Žmonės šiose erdvėse yra tik tylūs stebėtojai, netrukdantys gyvūnijai klestėti. Edukuodama lankytojus apie miestuose gyvenančias augalų ir gyvūnų rūšis, Observatorija siekia juos paskatinti rūpintis mūsų planeta ir atkurti ryšius su gamta“, – pasakoja Mančesterio architektūros mokyklos studentė.
Pastato formą sudaro penkios skirtingos ašys, iš kurių keturios nukreiptos į upę. Jos aptrauktos medine danga, norint sukurti organišką įvaizdį. Jungiančioji ašis apkalta Viroc (cementu surištomis drožlių plokštėmis), norint sudaryti vizualią atskirtį. Ši pastato dalis taip pat turi žalią stogą, kuris padidina tik gyvūnijai prieinamą erdvę.
A. Daugintytė pasakoja, kad observatorijos planas visai neatsitiktinai primena ranką žolėje, kai žolės stiebeliai auga tarp pirštų. Ši paralelė buvo panaudota norint integruoti pastatą su kraštovaizdžiu ir panaikinti ribas tarp išorės ir vidaus.
Lietuvės projektas sulaukė dėmesio tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek už jos ribų. „Observatorija“ buvo nominuota „Jicwood“ prizui, kuris skiriamas už unikalų architektūrinį požiūrį bei sąmoningus ir kūrybiškus metodus. Taip pat šis projektas buvo atrinktas „Dezeen“ portalo ir publikuotas kaip vienas iš Mančesterio architektūros mokyklą reprezentuojančių darbų.
Autorė: Agnė Daugintytė
Kursas: BA3 Atelier Flux (Manchester School of Architecture)
Mokytojai: Loris Rossi ir Rachel Harris
