Naujam gyvenimui prikeltas medinis pastatas Užupyje, Polocko g. 52, – patvirtinimas, kad net sudėtingos situacijos išsprendžiamos, o darbus būtų galima tęsti, – laukiančiųjų sąraše yra pora šimtų vertingais pripažintų medinių pastatų.
Netgi parengta jų atgaivinimo strategija, kuri, kaip dažnai būna, neapibrėžtam laikotarpiui atsidūrė stalčiuje.
– Ar yra daugiau sostinės vietų, kuriose būtų galime grožėtis išlikusiais dailiais mediniais pastatais? – „Sostinė“ pasiteiravo Medinės miesto architektūros muziejaus muziejininkės, rinkinių tyrėjos dr. Indrės Užuotaitės.
– Kadaise kone visas miestas buvo medinis. Populiarėjant mūrui medinė statyba ėmė nykti. Tai vyko ir natūraliai, ir dėl statybos reikalavimų pokyčių.
Mediniai pastatai Vilniui, kaip ir kiekvienam miestui, buvo pavojingi, XVIII amžiuje kilo daugybė gaisrų, suniokojusių ištisus kvartalus, skirtingas Senamiesčio dalis, tad galiausiai nauja medinė statyba čia buvo apribota.
Atsirado draudimų, nurodymų, padalijimų į medžio ir mūro pastatų zonas. Viena tokių medinių pastatų zonų buvo istorinis Žvėryno priemiestis.
Nieko keista, kad kalbant apie gražiausius medinės architektūros pavyzdžius minimas Žvėrynas: čia buvo pastatyta išties įspūdingų namų, didžioji dalis kurių – vasarvietės ir vilos.
Ne mažiau įspūdingi ir Markučiai su dvarviete ir užmiesčio vila, kurioje veikia Literatūrinis A.Puškino muziejus, Antakalnio Vasaros, Pavasario, Mildos gatvės, kuriose išlikę įspūdingų medinių pastatų. Tik juos, priešingai nei Žvėryne, surasti nėra paprasta.
– Ar skirtingose sostinės dalyse medinė architektūra formavosi panašiu laikotarpiu?
– Medinė architektūra nėra ilgaamžė, tad Vilniaus kontekste išlikusi architektūra formavosi panašiu laikotarpiu, XIX amžiaus antrojoje pusėje, tuomet buvo medinių pastatų bumas.
Medinė architektūra ne visada išraiškinga, ypatinga, tiesiog tai buvo greita ir pigesnė statyba.
Viena banga – XIX amžiaus antrojoje pusėje, Vilniuje nutiesus geležinkelį, kai padaugėjus gyventojų masiškai trūko gyvenamųjų vietų.
Antrasis tarpsnis – tarpukaris. Po Pirmojo pasaulinio karo teritorijos keitėsi, panašios tendencijos tikėtasi ir po Antrojo pasaulinio karo, tačiau ankstyvasis sovietmetis paliko ne tiek daug medinės architektūros pavyzdžių.
Tipinės architektūros buvo, tačiau tuomet pradėta aktyviau kalbėti apie miegamuosius rajonus ir daugiabučių statybą.
Atrodo, kad visos architektūros istorijos kontekste medinė architektūra susitraukė iki dviejų paskutinių amžių.
Pavyzdžiui, Polocko g. 52 pastate nėra jokios grynos stiliaus išraiškos, bet artimiausias jai – carinės imperijos stilius. Šiam architektūros stiliui būdingi augaliniai motyvai, daug drožinių, detalių, gražūs, išraiškingi pastatai.
– Kiek Vilniuje gyvenamųjų, visuomeninės paskirties medinės architektūros pastatų? Ar vyravo tik skirti poilsiui ir gyvenimui?
– 2004 metais architektės mokslininkės inventorizavo apie du tūkstančius medinių pastatų. Taip pat buvo atrinkti du šimtai vertingų pastatų.
Strategija buvo parengta, po poros metų ji turėjo būti įgyvendinta, bet nebuvo skirta lėšų. Reikšmingas darbas atsidūrė stalčiuje.
Dalį medinių pastatų buvo pasiūlyta įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dalis tiesiog sunyko, juos pakeitė stiklas ir betonas, arba jie baigia sunykti negrįžtamai.
Medinės architektūros muziejus – taip pat tos strategijos dalis.
Tiesa, įgyvendinant ją buvo numatytas medinės architektūros centras (muziejus), savo koncepcija turėjęs priminti Rumšiškes, ir planuotas Šnipiškėse, tačiau galiausiai viskas pasikeitė.
Idėja, kad reikia medinės architektūros muziejaus, pasinaudojo namo Polocko g. 52 gelbėtojai, nes šiam pastatui tuo metu paskirties reikėjo labiau nei muziejui vietos.
Tai buvo šiaudo griebimasis, bet labai sėkmingas. Medinė gyvenamoji architektūra – viena dalis, dar turime sakralinę ir viešosios paskirties architektūrą.
Vilniuje išlikusi medinė cerkvė Naujojoje Vilnioje ir bažnyčia Pavilnyje, neišlikusi Lukiškių mečetė.
Dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje stovėjo specialiai parodų mugėms sukurti paviljonai, vienas jų vėliau pritaikytas teatro pasirodymams.
Sovietmečiu veikė kino teatras „Vasara“, Vokiečių okupacijos metais ten, kur dabar įsikūręs gėlių turgelis šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, veikė kino teatras „Helios II“.
Buvo teigiama, kad tipinio pastato pamatai sumūryti vietoje, o pats pastatas atvežtas ir pastatytas. Tuometės kino juostos buvo labai degios, todėl pastatą nuolat saugojo budintys ugniagesiai.
Galiausiai pastatas buvo pervežtas į kitą rajoną, jame veikė parduotuvė, tačiau dabar jo nebeliko. XX amžiaus medinės parduotuvės pavyzdys yra Šnipiškėse.
Žvėryne dar turime buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę, Antakalnyje, Sapiegų parke, medinį buvusios karo ligoninės kompleksą.
Namų paskirtį išsaugoti labai sudėtinga. Keičiasi paskirtis, dažnai pasikeičia ir fasadas, suplanavimas, tarsi nebematome pirminės pastato paskirties, atrodo, visi mediniai pastatai – gyvenamieji. Bet taip nėra.
– Kuriuos medinės architektūros pastatus norėtumėte gelbėti pirmiausia?
– Vienas nuostabus medinis pastatas – Žvėryne, Vytauto g. 49, pastatytas prieš 1901 metus. Jis išties įspūdingas, su smailėjančiais stoglangiais, bokštelio tipo veranda. Beje, jau pradėtas tvarkyti.
Šiam pastatui pasisekė, jis turi vieną šeimininkę, tai labai geras ženklas, mat vienam žmogui priimti sprendimus daug paprasčiau, nei susitarti keliems savininkams.
Bet čia svarbus kitas momentas: mes galime norėti pastatą išsaugoti, bet reikia atsižvelgti, ar tai privatus turtas, ar jis priklauso valstybei.
Šio namo būtų neįmanoma sutvarkyti, jei jis priklausytų keliems privatiems savininkams, nebent įsigytų žmogus, turintis laiko ir energijos imtis tvarkybos darbų.
Tvarkant Polocko g. 52 medinį pastatą dirbo daug komandų, profesionalų, kurie atitiko išties aukštus reikalavimus.
Žmonės, tvarkydami privačius namus, į daug ką pasižiūri paprasčiau. Kartais išties geras meistras nebūtinai turi būti kvalifikuotas restauratorius.
Svajoti, kad bus restauruoti visi medinės architektūros namai, kol kas naivu, bet stengiamės bent būti pavyzdžiu, kaip įmanoma tai padaryti. Parodyti tiems, kas galbūt turi lėšų ir galimybių, kad viskas įmanoma. Galime mes, galite ir jūs.
Rūtų gatvėje, Antakalnyje, – dar vienas gražus, bet griūvantis, nebepanašus į save medinis pastatas. Išskirtinė ir vila Markučiuose greta Literatūrinio A.Puškino muziejaus. Deja, tik iš nuotraukų matyti, kokia ji buvo įspūdinga, ypač jos medinės kolonos.
Kalbant apie buvusią Vilniaus infekcinę ligoninę – daug vilties, kad kompleksas bus išsaugotas.
Į tvarkybos darbus Polocko g. 52-ajame name taip pat buvo žiūrima įtariai, todėl paveldosaugininkai į visus tvarkybos darbus medinės architektūros pastatuose reaguoja su atsarga, bijo per anksti džiaugtis.
Žmonės šiame name gyveno iki maždaug 2016 metų. Kaip paaiškino meistrai, mediena jame neišpuvusi, bet pirmoji kriauklė ir tualetas buvo įrengti būtent muziejui, nors čia iki tol gyveno keturios ar penkios šeimos.
Namas buvo pakrypęs, pamatai nusėdę, vėjo perpučiamas. Kita vertus, geriausiai paveldą išsaugo skurdas, nes neturint lėšų remontui niekas nekeičiama.
Muziejaus darbuotojai itin džiaugiasi autentiška papjė mašė rozete lubose, kuri buvo sutvarkyta, atkurtos autentiškos jos spalvos.
Mūsų dažnai klausia, kaip ji išliko? Žmonės neturi noro būtinai sunaikinti tai, kas vertinga. Ji buvo uždažyta, ir tiek.
Jeigu būtų daręsi euroremontą arba įsirengę skandinaviško stiliaus būstą, galbūt jos nebūtų likę. Juk turime daug pavyzdžių, kai maždaug 2000 metais fasaduose ir interjeruose masiškai naudotos plastiko lentelės.
