Namas Užupyje, Polocko g. 52, ilgą laiką vilniečius liūdino – buvo matyti, kad jis labai gražus, bet būklė apgailėtina.
Vienas namo atgaivinimo iniciatorių restauratorius 49 metų Saulius Sakalas tuo metu gyveno Užupyje ir svajojo apie namo atgimimą.
Galiausiai entuziastams pavyko sumanymą paversti realybe ir dabar lankytojų laukia naujas Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos padalinys.
„Dažnai kalbama, kad mediniai pastatai neatsparūs, kad laikui bėgant nieko gero iš jų nelieka.
Man norisi paneigti šį mitą – didžiąją dalį šio pastato ir jo puošybos detalių po 150 metų pavyko atgaivinti, tik dalis smulkių stogą puošiančių raižinių ir dar kai kurios smulkios detalės jau buvo labai sugadintos ir teko jas atkurti iš naujo“, – pasakojo restauratorius.
Rimčiausi projektai, su kuriais jam iki šiol teko dirbti, – Širvintų rajone. Tai Lapšių dvaro arklidės su ūkvedžio butu bei medinis Levaniškių dvaras.
„Susibūrė mūsų grupelė, apie kurią net imta kalbėti, kad yra tokia bepročių komanda, kuri ir pastatus, kuriuos kiti vadina beviltiškais projektais, gali atgaivinti“, – apie savo bendraminčių komandą pasakojo S.Sakalas.
Jau du mėnesius jis dirba Norvegijoje ir tik trumpam atlėkė į Miesto medinės architektūros muziejaus atidarymą Užupyje. Kodėl prireikė emigruoti?
„Šis projektas man labai džiugina širdį, tačiau jis buvo nuostolingas.
Taip jau būna su tais projektais – laimi tas, kuris siūlo pigiausią variantą, o dirbant atsiranda vis kokių nors papildomų darbų ir išlaidų, tad lėšos baigiasi pirma laiko, o darbus užbaigti reikia“, – pasakojo restauratorius.
Jis prisipažino, kad nors turi mėgstamą amatą ir paklausa yra, užklausų sulaukia daug, visai neturi verslumo gyslelės.
Būdavo, individualiai konsultuoja žmones apie medinių namų atnaujinimą, sugaišta daug laiko, o paklaustas apie kainą paprašydavo 50 eurų. Ir tų pačių užsiprašyti būdavo labai nemalonu.
Vieni geraširdžiai klientai po susitikimo patys jam parašė, kad jaučiasi jį apiplėšę, – po konsultacijos nemažai sutaupys, o sumokėjo mažai.
Prašė nurodyti sąskaitos numerį, Saulius dar ginčijosi, kad nieko nereikia, bet galiausiai sąskaitos numerį davė ir sulaukė priemokos.
Dabar Norvegijoje jis dirba paprastoje statybų bendrovėje, vasaros sezoną ten tikrai praleis, o ką toliau darys, dar nežino.
Pavyko išsaugoti vertingas detales
Medinis namas Polocko g. 52 restauruotas ir iš esmės pritaikytas šiuolaikinio muziejaus veiklai – pakeisti supuvę sienų rąstai, sutvirtintos pastato konstrukcijos, uždengtas stogas, pastatytas priestatas – laiptinė, pritaikyta universaliam naudojimui.
Restauruojant pastatą išsaugoti autentiški architektūriniai elementai ir konstrukcijos – langai su langinėmis, durys, pertvaros, grindys antrajame aukšte, medžio drožiniai, įvairūs pastato apdailos elementai, papjė mašė rozetė (tai XVIII–XIX a. išpopuliarėjęs dekoravimo būdas, kai iš popieriaus masės ir klijų formuojamos pastato interjero apdailos detalės).
Prie šio vertingo objekto dirbo medžio meistrų ir polichromijos restauratorių komandos.
Nuo 1876-ųjų, kai buvo pastatytas, namo paskirtis buvo gyvenamoji. 1919–1944 m. jame gyveno 118 nuomininkų. Sovietmečiu pastatas irgi buvo suskaidytas į butus.
Bendra pastato restauravimo projekto vertė – apie 1,2 mln. eurų.
