Ką pamėgę lietuviai, suprasti nesunku: užtenka pasižiūrėti į tai, kas šiuo metu statoma. Didmiesčiuose dominuoja paprasti, niekuo neišsiskiriantys fasadai, 90 proc. naudojamas dekoratyvinis tinkas ir klinkeris. Kodėl?
„Sakyčiau, kad mūsų statybų istorija pakankamai trumpa. Pasibaigus sovietmečiui, atsirado galimybė statyti, ką nori, o tai, ką turime dabar, labiausiai lėmė tai, kas mums buvo prieinama.
Statybose teko matyti pakilimą, nuosmukį ir atsigavimą. Svarbiausia vaidmuo čia tenka kainai ir medžiagų prieinamumui. Dekoratyvinis tinkas ir klinkeris mums prieinamas: turime tiekėjų, pardavėjų. Pats lietuvis įdomesnes medžiagas, vargu, ar pasirinks. Pirmiausia idėjas atneša architektai. Architektų karta, galima sakyti, tik dabar užaugo, susiformavo stiliai, kryptys, skoniai, architektai ilgą laiką edukavo žmones, kurie vėliau tapo jų užsakovais“, – kalbėjo Š. Kaniava.
Pašnekovo žodžiais, kelios populiariausios statybinės medžiagos buvo gana plačiai prieinamos, gerai žinomos, galbūt, nebuvo drąsos bandyti kažką įdomesnį. Trisdešimt metų užteko, kad nusistovėtų tam tikras stilius ir skonis. Visgi, žiūrint plačiau, lietuvišką stilių ir skonį mes dar tik kuriame.
„Žmonės, pasirinkę vieną sprendimą, prie jo įprato. Pavyzdžiui, JAV – taip pat didelė įvairiausių sprendimų pasiūla, tačiau problema ta pati: sukurta įvairiausių produktų, tačiau sugriauti nusistovėjusias tradicijas, kad ir tokioje didelėje rinkoje, labai sunku“, – mano statybų ekspertas.
Netradicinius apdailos sprendimus siūlančios įmonės, pašnekovo žodžiais, turės surasti savo vietą, o šios užteks visiems. Rinka evoliucionuoja nuo skurdaus iki vis įdomesnių apdailos sprendimų pasirinkimo, kas jau dabar leidžia įgyvendinti vis įdomesnių projektų, kūrėjų vizijas.
Ar lietuviai kopijuoja kitus? „Mūsų skonis dar formuojasi. Daugybė technologijų – vokiškos, kalbant apie interjero stilius, daug kas taip pat kilę iš Vokietijos. Ši šalis netoli, tai, kas susiję su ja, mus asocijuojasi su kokybe, ir tai nėra blogai. Tai – patikrinti dalykai, kurie besikuriančiai rinkai, iki 2000 metų, buvo labai rekalingi. Kas buvo statoma didmiesčiuose prieš dešimt metų, mažesniuose miesteliuose statoma ir šiandien“, – kalbėjo statybų ekspertas. Didmiesčiai turi kryptis, stilistiką, kuri priklauso ir nuo gyventojų.
„Lietuviui vokiškas automobilis asocijuojasi su kokybe, man vabisãbis, tai, kas ateina iš Japonijos, gal netgi dar aukštesnė kokybės kartelė. Vabisãbis (liet. „netobulas grožis) – plati japonų filosofinė kryptis. Japonai vertina tai, kas yra natūralu, harmoninga, tikra. Ta filosofija ateina į Vakarus. Nors japonai ją turi daug šimtmečių, ją populiarina ir Vakarų pasaulis.
Kalbant apie pastatų architektūrą, interjerą, populiarėja sprendimai, kurie nėra visiškai tobuli, nekuria sterilaus grožio, yra natūralūs. Į tai atsigręžia vis daugiau krypčių. Netgi europiečių „Žaliajame kurse“ svarbios tos pačios vertybės: ekologiškumas, harmonija. Daug sprendimų žinomi, naudoti anksčiau, daugeliu atvejų jie ekologiškesni nei sintetinės medžiagos, nėra tobuli, dėl to yra įdomūs.
Ilgą laiką lietuviai statė iš medžio, nes jis buvo prieinamas, tarpukariu pradėjo statyti plytų namus. Vakarų pasaulio žmogus ieško individualumo. Jei Rytuose visuomenės labiau kolektyvinės, žmonės nesiekia išsišokti, mes gyvename truputį kitaip: ieškome kažko išskirtinio. Tas pats vyksta Europoje, Amerikoje.
Prieš porą metų gana nauja atrodė vario fasadas, rūdintasis plienas.
Kalbant apie fasadus, specialisto akimis, vis svarbiau tampa, kad namas nebūtų tik dėžė, į kurią galima įeiti ir joje gyventi, bet kad jis taptų tam tikru meno kūriniu, į kurį būtų gražu žiūrėti. Be tinko, klinkerio, kas pas mus įprasta, drąsiau naudojami metalo fasadai (plieno lakštai, varis, rūdintojo plieno lakštai). Žinomas rūdintojo plieno panaudojimo pavyzdys – Vilniaus „Akropolis“, statytas prieš dvidešimt metų. Rūdintasis plienas nereikalauja priežiūros, tai įdomi, graži, dinamiška medžiaga, kuri keičia spalvą, laikui bėgant, įgauna brandos, spalvos sodrumo, ir tai įdomu.
Kuriant Vilniaus Paupio turgų investuota itin daug, nes panaudoti itin stoti rūdintojo plieno lakštai, tačiau jie buvo svarbus akcentas, kuriant industrinę architektūrą.
Namų statyboje naudojami tam tikri metalo elementai, rūdintojo plieno lakštai tik tokio storio, kad išlaikytų savo formą veikiant aplinkos oro sąlygoms. Rūdintasis plienas dera su medžiu, akmeniu, stiklu, aliuminiu.
Dar vienas sprendimas – varis, „Misionieirų sodų“ projekte naudotos vario detalės. Tai – prieinama, gana brangi, bet labai ilgaamžė, galinti nepakitusi išlikti ilgus metus, nereikalaujanti priežiūros, medžiaga. Varis – visiškai perdirbamas.
Degintos medienos technologija atkeliavo iš Japonijos. Tokia mediena neleidžia veistis vabzdžiams, pelėsiui, garantija suteikia pusšimčiui metų.
Kaina, lyginant su dekoratyviniu tinku, ar rinksiesi degintą medieną, ar plieną, nepakonkuruosi. Tačiau dekoratyvinis tinkas neilgaamžis, po dešimties metų nebus gražaus vaizdo. Statybų eksperto manymu, jei norime įdomaus akcento, idėjinio sprendimo, galime panaudoti kad ir vario akcentą. Fasado medžiagos – grožio elementas, o tas kuria vertę. Klausimas, kiek architektas gali tokį sprendimą pasiūlyti ir įgyvendinti, kad sukurtų grožį, bet nebūtų labai brangu. Tai papildomai gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų, bet šie sprendimai – keliasdešimčiai metų.
