Neplanavo, tačiau pasirinkimo nesigaili
Kaip pasakojo Elena, architektų biure „Orange Architects“ padirbėjusi metus nusprendė: laikas imtis magistro studijų, tad ketverius metus ne tik dirbo architektūros biure, bet ir studijavo architektūrą Amsterdamo akademijoje.
Pašnekovė pasakojo iki išvykdama į Olandiją studijavusi Ispanijoje, teko gyventi ir dirbti JAV, tad gali tvirtai teigti: patirtys, įgytos gyvenant svetur, padeda, visų pirma, sužinoti daugiau apie save – jos prasmingos ir naudingos tolesniam paties tobulėjimui ir savęs pažinimui.
Kodėl pasirinko Nyderlandus? Iš JAV grįžusi į Lietuvą, Elena ieškojo darbo Nyderlanduose, Skandinavijos šalyse ar Danijoje. Greičiausiai atsakymo sulaukė iš Nyderlandų, tad per kelias savaites susikrovė daiktus ir iškeliavo į Roterdamą.
Čia jau ne vienerius metus su kolegomis projektuoja daugiafunkcius, daugiausia daugiabučius gyvenamuosius pastatus įvairiuose pasaulio miestuose.
„Mūsų architektų biuro projektuojami daugiabučiai pastatai kontekstualūs, mat projektuodami kiekvieną objektą jį deriname su aplinka, atsižvelgiame į aplinkos istoriją, vietą. Taip pat daug dėmesio skiriame koncepcijai, kuri padeda sujungti skirtingus projekto sluoksnius.
Dažniausiai projektavimo užduotys, kurias gauname iš užsakovo ar savivaldybės, būna gana pragmatiškos.
Užsakovų tikslas sutalpinti kuo daugiau programos, savivaldybės – išlaikyti maksimalų leistiną užstatymą, užtikrinti projekto kokybę, na, o architektui tenka iššūkis, kaip šiuose rėmuose sukurti pastatą, kuris būtų patrauklus vartotojui, tvarus, draugiškas aplinkai. Manau, puikus pavyzdys – daugiabučio Amsterdame projektas „Jonas“.
Projekto konkursinė užduotis atrodė gana griežta ir varžanti. Teko pradėti nuo visiškos dėžutės, kurią žingsnis po žingsnio, tarsi skulptūrą, skaptavome, pildėme: koregavome tūrį, atsižvelgdami į aplinką, papildėme pastatą išskirtinių vidaus erdvių ir programų, skyrėme daug dėmesio pastato tvarumui.
Pastato idėją puikiai atspindi ir pats pavadinimas – „Jonas“, nuoroda į biblinį pasakojimą „Jonas ir banginis“: apie nuotykius ir intymumą, prieglobstį, saugumą ir jaukumą „didelio kūno“ viduje. Kiekvienas projektas – tarsi nauja istorija. Stengiamės juos projektuoti išsiskiriančius, kitokius“, – kalbėjo architektė.
Pačiai Elenai vienas mieliausių – atostogų namelio projektas Tekselio saloje. Lietuvei teko dirbti prie jo nuo pat koncepto iki smulkiausių detalių. Šis namelis, pavadinimu „Holiday Home“, anot pašnekovės, yra išskirtinis, nes suprojektuotas būtent atostogoms.
Atostogų metu žmonės linkę daugiau laiko praleisti kartu, o privačių erdvių poreikis mažesnis. Todėl, užuot namą į skirtingas erdves suskirsčius sienomis, nuspręsta erdves dalyti atsižvelgiant į paros laiką. Dienos metu visos erdvės – svetinė, virtuvė, valgomasis, biblioteka, terasa – susijungia į vieną. O naktį medines pertvaras pasukus 90 laipsniu kampu, erdvės suskaidomos į mažesnes, privačiam poilsiui.
Maža to, šis projektas sulaukė daug dėmesio – buvo nominuotas keliems apdovanojimams, publikuotas garsiausiuose architektūros žurnaluose.
Aplinkos kokybė – ne paskutinėje užsakovų eilutėje
Architektė pripažįsta: užsakovų Nyderlanduose sutinka įvairių. Yra projektų, kuriuos būtina greitai įgyvendinti, jie paprastesni, tačiau kai ko Olandijoje nepakeisi: prie projekto čia dirba didelės komandos: ne tik architektai, plėtotojai, rangovai, užsakovai, aktyviai jungiasi urbanistų, architektų, savivaldybių, bendruomenių atstovai, tvarumo ekspertai, socialinės organizacijos. Procesą seka daug specialistų, nuolat pataria, tad taip kiekvienas projektas tampa gerai apgalvotas įvairių specialistų darbo rezultatas.
Lietuvoje akcentuojama konversijos svarba, mat sklypų naujoms statyboms sostinėje mažėja. Anot Elenos, Amsterdame situacija panaši: teritorijos vis dažniau plėtojamos sostinės pakraščiuose, ji plečiasi, o centrinė dalis gana specifiška, vietų ten atsiranda nebent pavieniams projektams.
Žinoma, kai kurios vietos yra atnaujinamos ar prikeliamos naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, komercinės paskirties kvartalai konvertuojami į gyvenamuosius. Arba po karo – apie 1950, 1960 metus – pastatyti prastos kokybės socialinio būsto pastatai griaunami ir perstatomi.
Skirtingai nei Lietuvoje, Nyderlanduose tokie projektai paprasčiau įgyvendinami, nes tai ne privati, o būsto bendrovių nuosavybė.
Architektės jau minėtas daugiabučio projektas lietuvišku pavadinimu „Jonas“ bus baigtas vasarą. Jis įdomus tuo, kad reprezentuoja novatorišką gyvenimo būdą, taip pat tai vienas iš nedaugelio gyvenamųjų pastatų pasaulyje, turinčių aukščiausią „BREEAM Outstanding“ – darnaus ir gamtai draugiško pastato sertifikatą. Projektas jau dabar yra pelnęs ne vieną apdovanojimą.
„Butai Amsterdame labai brangūs, kad žmonės pajėgtų už prieinamą kainą išsinuomoti būstą, architektai pasiūlė idėją, kad butas gali būti mažesnio ploto, kompaktiškesnis, bet pridėtinę vertę jame kurtų bendrosios erdvės: bendrai naudojama svetainė, lauko terasa, kino teatras, jogos kambarys, biblioteka, lauko kiemeliai.
Kokybiškos bendrosios erdvės kompensuotų nedidelį paties buto plotą. Būstai sparčiai brangsta visose sostinėse: jeigu norime, kad jie būtų prieinami didesniam žmonių ratui, turime pergalvoti, kokie jie galėtų būti. Ne kiekvienas gali įsigyti daug kv. m, bet net ir mažesnio ploto būste įmanomas kokybiškas gyvenimas“, – neabejoja architektė.
Pristatant šį projektą visuomenei, juo, Elenos žodžiais, domėjosi daug vyresnio amžiaus žmonių, jau užauginusių vaikus, tie, kuriems nereikia daug erdvės, bet trūksta aktyvesnio socialinio gyvenimo.
Nyderlanduose projektai visuomenei, įprastai, pristatomi projektavimo pradžioje, kad, atsižvelgus į gyventojų nuomones, projektą būtų galima pakoreguoti. Pristatymais įprastai domisi dvi žmonių grupės: viena, kuri domisi būstu, ir norėtų jame gyventi, kita – žmonės, gyvenantys šalia būsimų statybų. Kol kas, anot Elenos, su gyventojų pasipriešinimu nėra tekę susidurti.
Jei Lietuvoje būstui įrengti gali būti skiriama net 30 proc. jo vertės, Nyderlanduose projektuojant gyvenamuosius namus, pasirenkama daug standartinių sprendimų: pavyzdžiui, durys, virtuvės baldai, vonios plytelės. Sienos paprastai baltos, grindų dangą pasirenka patys gyventojai. Daugiau lėšų olandai negaili nebent baldams ar apšvietimui.
Interjero sprendimams, priklausomai nuo projekto, daugiau dėmesio skiriama bendrosiose įėjimo zonose arba ypatingose erdvėse. Kartais architektai bendradarbiauja ir su interjero dizaineriais.
Kiek kitaip kalbant apie kraštovaizdį: kone visuose projektuose architektai dirba su kraštovaizdžio architektais. Jų vaidmuo ypatingai svarbus, kuriant tvarią aplinką: biologinės įvairovės ir augmenijos integravimas, lietaus vandens surinkimas ir panaudojimas ir t. t.
Neabejoja – grįš kurti į Lietuvą
Elena neslepia: minčių, kad visam laikui liks gyventi Olandijoje, niekada neturėjo. Ir nors viskas sekasi puikiai, tiki, kad į Lietuvą anksčiau ar vėliau grįš.
Architektę itin domina sovietinė modernistinė architektūra. Šiai temai ji skyrė magistro darbą, kuriame nagrinėjo vienuolika Panevėžyje esančių modernistinių, mažai kieno mėgstamų, pastatų. „Man buvo įdomu, visų pirma, pačiai suprasti, vertingi jie ar visgi ne, laikas juos griauti ar saugoti“, – kalbėjo architektė.
Modernistiniai pastatai, neabejoja Elena, vertingi miestui, būtent per juos gali daugiau sužinoti apie tuometį žmonių kultūrinį ir socialinį gyvenimą.
„Negalima architektūros vertinti vien tik „gražu“ ar „negražu“, už jos slepiasi daug architektūrinės istorijos: kaip jie buvo statomi, kaip žmonės juose gyveno, leido laisvalaikį, tuokėsi ir pan.
Formuojant miestą, ypatingai svarbus istorinis tęstinumas bei ryšių tarp praeities ir ateities kūrimas. Tam tikras istorinis sluoksniavimas. Remiantis garsaus olandų architekto, urbanisto Remo Koolhaaso mintimis: „Svarbiausia sukurti situaciją, kurią ateities kartos galės atkurti ir suprasti, kas vyko prieš juos.“
„Lietuvoje sovietinio modernizmo pastatai dar nesuprasti“, – konstatuoja pašnekovė.
Kalbant apie tvarumą, kuris itin svarbus ir Nyderlanduose, ir Lietuvoje, Elena pritaria, jog labai svarbu jau pastatytus pastatus pritaikyti naujai funkcijai. Kuo toliau, tuo daugiau architektų turėtų gilintis į pastatų renovaciją, apleistų vietų prikėlimą naujam gyvenimui
