Surašė sveikinimą broliui
„Šetekšna – sena Roblių močiutė, apsigaubusi pievų skarele, žalia aukštaitiška giria, vilgė smilgą vėjo nulinguotą, o prie smilgų ąžuolas augo. Tikras ąžuolas, kaip tais senais laikais, kai dar vilkas geležinis staugė, Gediminas žvangino šarvais. Roblių kaimo ąžuolui – mano broliui 50 metų sulaukus.“
Tokį tradiciškai pakylėtą sveikinimą architektui Jonui Kriukeliui jo brolis Benediktas surašė prieš 44 metus.
Brolis žinojo, kaip sostinėje gyvenantis Jonas buvo prilipęs prie savo gimtojo Roblių kaimo Rokiškio rajone ir kaip mėgo paklajoti palei Šetekšnos upės vingį.
Šešiasdešimtmečio architektas nesulaukė, mirė po 8 metų. Jo brolis manė, kad tai lėmė nuolatinė įtampa darbe, sovietmečiu kovojant už paveldo išsaugojimą, darbas iki išnaktų, per giliai į širdį imtos nuoskaudos.
Pirmas pakirsdavo rytais
Šios publikacijos autorei teko bendrauti tik su architekto broliu Benediktu. Tai buvo prieš daug metų, dabar jau ir jis išėjęs į amžinybę.
Tada mums kalbantis Benediktas prisiminė, kad Jonas stengdavosi vasaras praleisti tėviškėje.
„Kaimą jis buvo išvaikščiojęs skersai išilgai. Kartu su tėvu ir broliais rėždavo pradalges, kraudavo šieno vežimus. Jonas pirmasis atsikeldavo rytais ir laukdavo visų prie šulinio“, – tai yra pasakojęs Benediktas.
Sekmadienis šeimoje būdavo šventa diena. Visi pasikinkę arklį važiuodavo į Kamajų ir Panemunėlio bažnyčias. Atstumas į abi puses buvo panašus. Kai kurie vaikai dar prieštaraudavo, bet motinos žodis buvo šventas.
Visi matė vaiko gabumus
Jono Kriukelio tėvas Tomas Kriukelis buvo atėjęs į Roblius užkuriu – vedęs turtingo sodžiaus ūkininko vienturtę dukterį Uršulę Kepalaitę.
Jaunieji Kriukeliai paveldėjo 44 hektarus žemės. Šeimoje gimė net 17 vaikų, o užaugo tik 7: Antanas, Benediktas, Pranas, Kazys, Teresė, Onutė, Jonas.
Mažiausias Jonas, gimęs 1927 m. gruodžio 21 d., jau nematė, kaip tėvas nespėdavo kalti karstų savo mirusiems vaikams, o leisdamas į mokslus auginamus – į krepšius dėti maisto.
Visi vaikai, baigę Roblių pradinę mokyklą, toliau mokėsi įvairiose mokyklose. Tėvas matė Jono išskirtinius gabumus, tad palaikė jį siekiant aukštojo mokslo.
Kaimynai ir pats tėvas sakydavo, kad jo Jonas kitoks negu kiti vaikai. Daugelis matydavo jį rymantį prie knygų, daug piešiantį.
Padarė visų savo kaimo sodybų brėžinius
Studijų metais J.Kriukelis kūrė įvairius projektus, domėjosi Lietuvos istorija, liaudies menu, padėjo perstatyti tėvų namus. Atostogaudamas tėviškėje kartu su broliais padarė kryžių, kuris iki melioracijos stovėjo gimtųjų namų kieme.
Su dideliu popieriaus lapu, pieštuku ir skriestuvu jį galėdavai valandų valandas matyti dirbantį antrame trobos gale.
Būtent vasaromis J.Kriukelis apėjo kiekvieną Roblių sodybą ir padarė jų brėžinius, skaidres – jautė, kad būtina išsaugoti lietuviško kaimo trobų atminimą.
Dabar iš senosios Roblių kaimo ulyčios nelikę nė vienos trobos, o iš kiek vėliau statytų – bene tik trys.
Po architekto mirties rankraščiai buvo rasti jo bute ir perduoti Lietuvos istorijos instituto biblio-tekai. Jie ir dabar ten saugomi. Galbūt sulauks valandos, kai nuo jų bus nupūstos dulkės, surengta įspūdinga paroda – bent jau kraštiečiams.
Gimnazijos laikų mergaitė
Šių eilučių autorei brolis Benediktas apgailestavo ir dėl sudaužytos Jono širdies.
Su savo išrinktąja, gimnazijos laikų mergaite, jis dviračiais apkeliavo beveik visą Lietuvą ir tikėjosi su ja sumainyti žiedus, tačiau šioji jį atstūmė.
„Brolis jos ilgėjosi iki pat mirties. Vieną kartą jis man prasitarė, kad merginai jis nepatiko dėl mažo ūgio“, – tada sakė Benediktas ir apgailestavo, kad vyrai jų giminėje nebuvo aukšti.
Nusivylęs pirmąja meile, jis jau nebesidomėjęs moterimis ir likęs vienišas iki gyvenimo pabaigos.
Todėl ir skyręs visas jėgas darbui, architektūrai.
Rūmai liks istorijoje
Dirbdamas sostinėje J.Kriukelis kartu su kitais architektais suprojektavo Lietuvos banko prie-statą, vaikų kavinės „Nykštukas“ interjerą, Vilniaus pedagoginio instituto priestatų kompleksą, parengė Vilniaus universiteto senųjų rūmų ir Vilniaus aukštutinės pilies (Gedimino pilies) pietinio bokšto restauravimo projektą.
Tačiau įspūdingiausias jo ir komandos darbas – Vilniaus koncertų ir sporto rūmų projektas. Kartu tuomet dirbo architektai Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandzbergis, inžinieriai Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius, Sofija Kovarskaja.
Jiems pavyko sukurti modernizmo šedevrą. Svarbiausias šio statinio elementas – į bangą panaši stogo konstrukcija. Pro didžiulius fojė langus atsiverdavo nepaprasti vaizdai į Gedimino pilies kalną.
Už Vilniaus sporto rūmų projektą J.Kriukelis su kitais kūrybinės grupės nariais gavo Valstybinę premiją.
Šiuo metu džiaugiamasi, kad pastatą pavyko išsaugoti, nes jau vienu metu buvo rengiamasi jį griauti, netgi buvo parengtas gyvenamųjų namų kvartalo projektas.
Paskutinis gyvenimo projektas
Sovietmečiu išsaugoti pastato autentiką būdavo itin sunkus uždavinys. Pasak Jono brolio, nuolat tekdavo susidurti su nepelnytos garbės troškimo ir karjerizmo siautuliu.
Dažnai pasiūlymai būdavę atmetami, dažnai tekdavo pasitraukti nieko neįrodžius.
Paskutinis J.Kriukelio projektas – Vilniaus universiteto baltoji salė su bokštu. Rekonstruojant baltosios salės bokštą,
J.Kriukelis savo kolegoms susirinkime karštai įrodinėjo, kad nereikia nieko keisti. Jo nuomone, kiekvienas nereikalingas, šiurkštus interjero pakeitimas suardys erd-vės autentiką.
Brolis buvo įsitikinęs, kad Jonas neatlaikė būtent kovos už universiteto pastato išsaugojimą. Po to, kai kažkas padegė vieną arką, jis labai susijaudino, o netrukus eidamas gat-ve krito negyvas nuo širdies smūgio.
