Subtiliais judesiais jautrioje vietoje
Architektūrinė laboratorija – puiki platforma, kurioje galima išbandyti daugelį dalykų, tarp jų ir naujus kūrybos metodus. Tai ir proga testuoti kaip praktiškai dizaino procesą paversti atmosferišku – labiau paremtu įkūnytomis erdvės žiniomis, t. y. jusliniais vietos potyriais. Atmosferinis dizainas kaip prieiga architektūrinėje kūryboje siejamas su dėmesio centro nukreipimu nuo statinio į kūną ir fizinį dalyvavimą erdvėje. Filosofas G. Böhme, drauge su kitais autoriais, nurodo, kad šis poslinkis įvyko dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Nuo tol architektūrinio dizaino veiksmas suprantamas ir kaip kūrimo erdvėje, santykyje su aplinka veiksmas – tiek „iki“, „per““ ir „po“ projekto. Šis patyriminis potencialas susilaukia vis daugiau dėmesio užsienyje vykdomuose tyrimuose, edukacijoje bei praktikoje, o nuo šiol, tikėkimės, ir Lietuvoje.
Žemaitės skveras Vilniuje – tarsi visų užmirštas žaliasis kampelis, ramybės užutekis; kita vertus, tai ir vietos bendruomenės, miesto visuomenininkų vienas „karštųjų taškų“. Brandūs medžiai ir kultūros paveldo objektas – skulptoriaus P. Aleksandravičiaus sukurtas Žemaitės monumentas – darinys, į kurį įterpti kažko naujo atrodo neįmanoma. O jei ir daroma – gana nevykusiai, „ūkiškai“, kaip tai nutiko su ten įrengta vaikų žaidimų aikštele.
Sudėjus visus šiuos ingredientus draugėn, galima įsivaizduoti, kokiems išbandymams menininkai ryžosi – jiems teko iššūkis iš naujo, „vaiko akimis“ susipažinti su skveru, perprasti jo vietos dvasią, atrasti skirtingų kampelių skirtingas atmosferas... ir pasiūlyti savo idėjas, kurios natūraliai integruotųsi į esamą situaciją, o sykiu – ir kiekvieno jų atskirai sumanymus.
Iššūkiai kūrėjams
Laboratorijai buvo sutelkta gana didelė ir įvairi kūrybinė grupė. Į projektą įsitraukė architektai M. Zacharovas ir G. Filipavičienė, kraštovaizdžio architektė G. Characiejienė, miesto apšvietime besispecializuojantis architektas M. Valevičius, dizainerė R. Balaišė, atmosferinio modeliavimo dizainerė J. Pečiulytė, dailininkė L. Stankevičienė, talkino dizainerės V. Adomavičiūtė ir V. Jaugienė (grafinė koncepcijos pateikimo dalis); konsultavo rašytojos, poetės, skvero sumedėjusius augalus vertino ir menininkus konsultavo arboristas A. Davenis; projektui vadovavo A. Štelbienė. Tad truko laiko perprasti vienas kito profesinius terminus, darbo (taip pat – ir kūrybinio proceso) specifiką, galų gale – rasti raktą į sambūvį ir bendrą darbą.
Žmonės. Medžiai. Kultūros paveldas. Šie trys aspektai lydėjo kūrėjus kiekviename žingsnyje, pradedant idėjų kūrimu, baigiant jų analize ar integruojant jas į bendrą koncepciją. Reikėjo įvertinti žmonių poreikius ir lūkesčius (juos išsiaiškinti dar prieš pradedant kurti padėjo sociologai, atlikę tyrimą), perprasti kultūrinį skvero sluoksnį (čia labai padėjo G. Filipavičienės ilgametė patirtis dirbant su kultūros paveldo objektais, o taip pat ji yra skulptoriaus P. Aleksandravičiaus dukra), bei susipažinti su čia augančiais medžiais ir krūmais (juos įvertinti padėjo A. Davenis).
„Didžiausias iššūkis – sukurti gerąją praktiką mieste kaip projektuoti viešąsias erdvės... pradedant nuo itin jautrios vietos bei įvertinus pagarbą praeičiai (vėlyvasis modernizmas), gamtai (esamų brandžių medžių apsauga), gyventojams (funkciniai poreikiai pagal sociologinę apklausą)“, – reflektuoja šio rudens patirtį architektūrinėje laboratorijoje M. Zacharovas. Vietos daugiasluoksniškumas ir būtinybė taikytis bei saugoti įvairius skvero komponentus kliuvo ne vienam grupės nariui.
Ką ir kodėl ryžosi transformuoti savo koncepcijoje archlab dalyviai?
Patys atlikę istorinę, urbanistinę ir skvero būklės esamos situacijos analizę, menininkai, vadovaudamiesi sociologų identifikuotais Vilniaus gyventojų poreikiais ir lūkesčiais, sudarė kūrybinę programą: sukurti skvere apšvietimą, prieigą neįgaliesiems, papildomą informaciją apie Žemaitę (ir paminklo bei skvero kūrėjus; ją papildant, orientuotis į žmones su negalia), sukurti erdvę kameriniams renginiams, perkelti vaikų žaidimo aikštelę, perkuriant ją į labiau vietos tapatybę atitinkančią vaikų ir suaugusiųjų žaidimų erdvę (atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad ji nukerta skvero autorių A. ir V. Nasvyčių su P. Aleksandravičiumi sukurtą vizualinę ašį, „pasitinkančią“ praeivius, einančius nuo Katedros pusės – į juos „sminga“ Žemaitės žvilgsnis), ištapyti skverą rėminančių pastatų ugniasienes meniškai, įvertinus esamus želdynus, juos transformuoti (remiantis arboristo tyrimu, kai kuriuos medžius šalinti, numatyti naujus ir kt.).
Svari koncepcijos dedamoji buvo ir sprendimas stiprinti skvero-„miško“ atmosferą bei etninį, artimą gamtiškajai aplinkai, dizainą. Kas, pasak lietuvių filosofų, yra artima lietuvio pasaulėjautai: „…lietuvių kalba išreiškia tiesioginę pasaulio patirtį, tiesioginį žmogaus ir pasaulio ryšį ir net jo sielos priklausymą žemei ir gamtai. Tai gamtos dvasios patyrimas“ (A. Mickūnas). Tai puikiai iliustruoja ir pačios Žemaitės kūryba. Ir tai norėjosi paryškti skvere.
Koncepcijos štrichai
Neženklūs, bet esmingi pokyčiai prasideda nuo... įėjimo į Žemaitės skverą. Kūrėjai mano, kad reikia išsaugoti brolių A. ir V. Nasvyčių sukurtą patekimo į skverą modernistinį scenarijų: atramines sieneles, dalinai atitrauktas nuo prospekto, sukoncentruojant patekimą per menamus vartus – portalą, tarsi į pastato žaliąjį kiemą. Kompozicijoje šį įspūdį jie dar labiau akcentuoja atlaisvindami dalį medžių nuo kietųjų dangų bei pailgindami atramines sieneles į skvero gilumą.
Taip pat skvero koncepcijoje atsiranda nedidelė scena su amfiteatru palei Statistikos departamento sieną, priešingoje pusėje – pailga vaikų žaidimo aikštelė su eile sūpynių, kuriose suptųsi tiek vaikai, tiek paaugliai ar suaugę, jau dabar mielai čia besisupantys ant vaikiškų sūpynių. Tiesa, tektų atsisveikinti su dabar ten išstypusiomis eglaitėmis. Tačiau kaip A. Davenis nustatė, joms ten – ne pati geriausia vieta augti: mažai saulės, jos susodintos per arti viena kitos (regis, sodintos kaip gyvatvorės pakaitalas, tik laiku neformuotos), tad stelbia viena kitą ir konkuruodamos itin ištįso, lajos iškilo labai aukštai, o ten jas o ten jas „pasitinka“ šalia aukštų pastatų fasadų besisukantis sūkurinis vėjas. Maža to, dar grybelis apniko... Žodžiu, jas gelbėti gal ir būtų galima, bet... milžiniškomis finansinėmis ir laiko bei darbo pastangomis. Kartais verta atsiprašyti gamtos ir ištaisyti kadaise žmogaus padarytas klaidas.
Pasak J. Pečiulytės ir G. Characiejienės, skvero atmosfera yra ne tik apie ramybę, bet ir apie tėkmę – laiko ir žmonių. Tad esamą praėjimo ratą aplink paminklą menininkai siūlo dubliuoti – nutiesti takus ir link užnugario zonos, kur dabar yra tik gaisrinio pravažiavimo kelias. Sykiu sujungti juos su kitapus tvoros matomu Medicinos bibliotekos pastatu (savo laiku ten galėtų veiktų vasaros skaitykla, prasmingai papildanti literatūrinę Žemaitės skvero dalį). Taip pat skvero užnugaryje, ten, kur brandžių turkinių lazdynų eilė kuria savitą mišku dvelkiantį charakterį, kūrėjai, patys savo kūnais ištestavę vietas, pasiūlė įkurdinti keletą suoliukų, kurie stovėtų ne per arti vienas kitų, išlaikant nuošalumo jausmą.
Vėlyvojo modernizmo stiliuje kurto skvero autorių dėmesys ir pagarba charakteringoms detalėms tveria vietos charakterį, kurį identifikavo ir architektūrinės laboratorijos menininkai, nusprendę jas išsaugoti. Jų įdėmus žvilgsnis paskatino koncepcijos autorius saugoti ir grindinį – jie įvertino autorines neįprasto formato plyteles iš betono (30x100 cm) ir siūlo jas saugoti, o keisti tik tas, kurios jau yra suskilinėjusios ar itin pažeistos.
Itin jautrų vakarinį skvero apšvietimą siūlo M. Valevičius: apšviesti reikėtų paminklą, medžius ir žolynus, o ne grindinį ar lankytojų veidus. Anot jo, didžiausia klaida būtų visą skverą apšviesti bendra ryškia šviesa it sceną. Maža to, pagal jo sumanymą, apšvietimas turėti prigesti link nakties, o nakčiai visai užgesti, kad netrukdyti paukščiams ir medžiams miegoti.
Erdvinius ir planinius skvero pokyčius integravo įvietinti, jautrūs meno kūriniai, reflektuojantys skvero atmosferą: dailininkė L. Stankevičienė sukūrė tapybos darbų ant ugniasienių eskizus, vaizduojančius šaltojo meto medžių tankmę (įsivaizduokite, kaip atgis skveras tamsiu paros metu vėlų rudenį ar žiemą, kai gyvų medžių šešėliai persipins su piešinio linijomis!), o šiuolaikiškai interpretuoti etnografiniai raštai ant autorinių dizainerės R. Balaišės kurtų mažosios architektūros elementų tarsi sujungia Žemaitės, miško ir modernios architektūros naratyvus į bendrą visumą.
Skvero naudotojų ir mylėtojų pastabos
Ar miestiečiai turėjo pastabų? Žinoma. Diskusijos po koncepcijos pristatymo truko virš 1,5 val. Kai kurie klausimai liko atviri, nes tai jau diskusijos apie vertybes. Tarkime, vieni labiau sieja Žemaitę su jos visuomenine veikla, feminizmu, kitiems svarbios yra jos asmenybės ir kūrybos šaknys. Pastaroji – lietuvių etnografijos – kryptis artima ir kūrybinei grupei. Menininkai linkę žiūrėti ir reflektuoti Žemaitės sąsajas su dvaro, kaimiškąja aplinka, jos ryšį su gamta, kurią ji kūriniuose aprašė itin ryškiai ir pagaviai: „Saulelė netoli laidos lėdviau jau bešildo, lengviau bešviečia. Apšvietusi įkypai miškus, tarytum, pasilenkusi pro pakočius, žiūri ji į skleidžiamus lapelius, sprogstančius pumpurėlius ir dygstančias ant žemės žoleles. Pirmutinės balos didžiavosi pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapais skujus ir nubirusius rudenį lapus.“
Buvo ir kitų pastabų, dalis jų akina menininkus peržiūrėti kai kuriuos sprendinius (pvz., klausimas dėl amfiteatro įrengimo ar prašymas palikti tujas skvero gale ir kt.). Labai pasijautė kai kurių žmonių noras saugoti kiekvieną medį ar krūmą, net jei jis pasodintas netinkamoje vietoje ar per ilgai augo nelabai prižiūrimas, serga... Jie linkę ignoruoti arboristo pastabą, kad medis – gyva būtybė, kuriai reikia erdvės; medžiai negali augti sveiki, jei susodinti pernelyg glaudžiai.
Menininkų refleksijos
Kalbėdami apie procese patirtus iššūkius, kūrėjai pripažįsta, kad darbuojantis buvo sunku justi tą spaudimą projektuotojams iš visuomenės pusės ir „tokį negatyvumą mūsų kompetencijų atžvilgiu.“ Anot jų, visuomenė, įskaitant ir žurnalistus, jau iš anksto „saugo“ skverą, jo savitumą apskritai ir medžius konkrečiai, ir nepasitiki kūrėjų jautrumu – nors iš tiesų viešos erdvės niekas ir „nepuola“. Tokioje nepasitikėjimo ir išankstinio neigiamo vertinimo atmosferoje kūrybiškumui skleistis nėra lengva.
Tačiau pakerėti Žemaitės skvero atmosferos ir įkvėpti šios architektūrinės laboratorijos patirties, menininkai tikisi, kad „šis mūsų kūrybinis procesas padės puoselėti jautrumą aplinkai, prisidės prie gerosios viešų erdvių projektavimo praktikos ir padės atkurti pasitikėjimą tarp visuomenės, miesto atstovų (savivaldybės) ir kūrėjų bendruomenės.“
ARCHLAB „Meninės Žemaitės skvero Vilniuje transformacijos“ rezultatų pristatymą ir diskusijas galima peržiūrėti youtube kanale.
