Birštono vyriausiasis architektas Mantas Michaliunjo turėjo nemažai priekaištų teisiniams nesklandumams, su kuriais tenka tvarkytis kasdieniame darbe. „Mes rengiame specialiuosius, bendruosius planus, darome namų darbus, tačiau vis atsiranda beprasmių biurokratinių peripetijų, kurių tik daugėja. Projektuose architektūros mažėja, daugėja protokolų, kurie niekur neveda“, – kalbėjo Birštono vyr. architektas.
Architektas doc. Saulius Motieka patvirtino: jei turėtų galimybę, pirmiausia panaikintų Aplinkos ministeriją ir grąžintų Urbanistikos ir statybos ministeriją. Visų pirma, nes jos tikslai kitokie. Urbanistikos ministerija rūpinosi urbanistika, architektūra ir mokslu. Dabar AM rūpinasi darnia plėtra. „Atskirkime kojas nuo batų. Yra veiksniai, kurie veikia mus visus, kaip galima urbanistiškai paveikti klimatą?“ – svarstė S. Motieka.
Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis kalbėjo, jog tai, kaip miestus plėtotojome pastaruosius 70 metų, tai yra mūsų nesuvokimo pasekmės. Dabar šalies ateitis per mažai siejama su kokybiško gyvenimo joje galimybėmis. „Urbanistika labai svarbi, ar patogu gyventi mieste. Per daug remiamasi vienu žmogumi vienoje savivaldybėje. Aš turiu komandą. O Akmenėje, Birštone, vyr. architektas vienas, jam tenka visa atsakomybė. Turėtų būti sistema, kuri rūpintųsi kokybe. Kompaktiškas miestas gerai ar blogai? Aš gaunu priekaištų, kad blogai“, – sakė M. Pakalnis.
„Žmonės atvažiuoja į Vilnių, pagyvena pusmetį ir jau sako neaiškinti, kaip jiems gyventi. Vilnius turi išsiplėsti 30–50 kilometrų, ir bus Lietuvos sostinė, – replikavo S. Motieka. – Reikia vertinti, ar žmogui gerai mieste, jei vertini miesto gyvenimo būdą, neprimesk kaimo taisyklių. Jei nepatinka važiuok į kaimą.“
D. Baltrušaitis priminė, kad miestas turi specifinį kontekstą, užstatymą, istoriją. Visaginas puikiai vaikštomas, viskas pasiekiama dviračiu. Jeigu Vilniuje neįperki būsto, prieš 5 metus butas Visagine kainavo 5 tūkst. eurų. Laisvė rinktis. „Pritarčiau, kad pasirinkimo laisvė yra, tačiau nereikėtų painioti skirtingų kategorijų: yra megapoliai, didmiesčiai, regionų centrai, kurie palaiko urbanistinę Lietuvos struktūrą, miestai turi atrasti savo identinetą. Yra sudėtingų biurokratinių mechanizmų, stengiamės į juos nerodyti pirštu, tačiau ieškome, ką galime padaryti tuo metu“, – kalbėjo D. Baltrušaitis.
Anot M. Pakalnio, einame link to, kad visi gyvensime miestuose, tačiau urbanistika kaip veikla visiškai nustekenta. „Urbanistas bėgioja po viešųjų pirkimų konkursus, kad parengtų bendrą planelį už mažiausią kainą, kas net degalų kaštų nepadengia. Daugybė žmonių su tuo susiduria. Urbanistika paversta procedūrų atlikimo mechanizmu. Kokybės, ką tu padarei, atsakai pats prieš save. Savivaldybės pareigūnas atsako prieš merą. Turime rinką susikurti, turi būti žmonių, kurie daugiau rūpintųsi, kad turėtume urbanistikos politiką.
Mes sutartiame, kad kompaktiškas miestas gerai, parašykite tą feisbuke, 60 proc. žmonių pasakys, kad blogai. Bendrų susitarimų reikėtų daugiau. Lietuva urbanizuojasi, tampa miestų šalimi, o dėmesys tam per daug mažas. Mes turime griauti kai kuriuos miestus. Išgriauti trečdalį miesto, kokio tai masto problema? Rytų Vokietija su tuo susidūrė, turi žmonių, kurie tą valdo. Vyriausiasis architektas dažnai dirba už minimalų atlyginimą, pabandyk pasiūlyti jam nagrinėti miesto tvarų įtraukimą, problemos suvokimas yra problema“, – kalbėjo vyr. architektas.
Renginyje aptarta situacija: šeima norėjo pirkti būstą viename Paupio kvartalų, NT plėtotojas aiškino, kad šalia bus pastatyta skulptūra, tačiau atsirado šiukšlių dėžės. Kaip tas nutinka? „Tai kiekvieno žmogaus atsakomybė, ką padariau, kad miestas būtų geresnis, mano projektuojamas namas geresnis, žmonėms, kurie gyvens, kokybė geresnė. Atsiranda šiukšlių dėžių po langais. Toks miesto gyvenimas. Jos gali atsirasti bet kur. Reikia sistemos, aiškumo, suprasti, kaip tas padaroma. Turime tartis“, – komentavo M. Pakalnis.
