Kirdiejų rūmai minimi dar XVII amžiuje. Žinoma, kad pirmasis rūmų savininkas – Vladislovas Antanas Kirdiejus, kuriam mirus savininkai nesyk keitėsi, kaip ir pats pastatas.
XVIII amžiuje rūmai buvo nuniokoti, kurį laiką apskritai neturėjo šeimininkų, kol XVIII amžiaus pabaigoje buvo perduoti Vilniaus universitetui. Pastate buvo įrengti butai profesoriams, rūmams priklausiusioje teritorijoje įkurtas įspūdingas botanikos sodas.
Muziejų planavo 1981-aisiais
1832-aisiais uždarius universitetą, botanikos sodą pastate gyveno kareiviai, generolai. Apie to meto rūmų gyvenimą žinoma nedaug. Tarpukariu čia veikė baras-valgykla „Viktorija“, tarpukariu ir sovietmečiu pastate buvo įrengti butai.
1981 metais atlikti išsamūs tyrimai, tuomet mokslininkai padarė išvadą, kad Kirdiejų rūmai būtų puiki vieta muziejui.
Paveldosaugininkė dr. Viltė Janušauskaitė paaiškino, kad sovietmečio realybė, trūkumai, deficitas lėmė tai, jog daug kas buvo suplanuojama, bet neįgyvendinama, šiuo atveju muziejus taip pat nebuvo įkurtas.
Svarstymus imituodavo
Sovietmečiu įvyko nemažai rekonstrukcijos, regeneracijos, pastatų atnaujinimo projektų – tuomet viskas vyko daug greičiau ir paprasčiau, nei vyktų dabar.
Vien jau dėl to, kad sovietmečiu kartais svarstymai su visuomene buvo tiesiog imituojami. O tai, kad Kirdiejų rūmuose nieko neįvyko, stebėtis neverta: gal nebuvo didelio poreikio, gal įtakingo asmens, kuris būtų stūmęs tą projektą į priekį.
Vilniaus senamiestyje anuomet galiojo sovietinės normos, Senamiestis buvo prilyginamas gyvenamajam rajonui. Buvo svarstoma jį paversti kone muziejumi po atviru dangumi. Tačiau kol jis buvo laikomas gyvenamuoju rajonu, siekiant priartėti prie sovietinių normų buvo griaunami pastatai.
Pirmieji apsigyveno kauniečiai
Vienu metu Kirdiejų rūmuose veikė „Barboros“ skvotas – vieta, kur apleistose patalpose savavališkai apsigyvena žmonės. Tokių vietų sostinėje buvo ir daugiau.
„Barboros“ gyventojas Mindaugas Repšys pasakojo, kad kone prieš dvidešimt metų į skvotą atsikėlė ne pirmasis.
Kaip jam papasakojo senesni gyventojai, iš Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo studentai atvyko studijuoti į Dailės akademiją. Tai vyko prieš pat paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Studentams tuomet trūko bendrabučių.
Pasivaikščioję po miestą kauniečiai rado šį pastatą. Nors jis buvo išdaužytais langais, jame veikė šildymas ir vandentiekis. Studentai čia kurį laiką gyveno.
Žinoma, miesto valdžia juos nesyk norėjo iškraustyti, tačiau Stasio Urniežiaus, kuris vienu metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, dėka skvoteriai gavo neterminuotą leidimą gyventi – jį rodydavo kiekvienąsyk apsilankius valdžios atstovams.
Turėjo ir stiklinę terasą
Taip Kirdiejų rūmuose skvoteriams pavyko pragyventi kone 15 metų. M.Repšys skvote atsirado po įprasto sujudimo, kad laikinuosius gyventojus būtina iškraustyti lauk.
Kadangi tuo metu vaikinas buvo pankas, jis palaikė idėją, kad nenaudojami pastatai neturėtų stovėti tušti. Kol savininkai nežino, ką su jais daryti, juose gali gyventi žmonės. Pankai prisijungė prie gyventojų, žadėjo sukelti triukšmą, surengė kelis koncertus, apie tai rašė spauda, todėl planas atsikratyti skvoterių žlugo.
„Mes jautėmės kaip rūmuose. Antrame aukšte lubų aukštis – keturi metrai, sanitariniai mazgai, vonios, veikė dušai. Šalia buvo priestatas su didžiule įstiklinta terasa, kurioje mes linksmindavomės. Pirmame aukšte veikė galerija. Savininkas buvo toks pat skvoteris, bet piktas, stengėsi mus iškraustyti, skundėsi, kad esame benamiai, girtaujame, tačiau kai vieną dieną iškraustė, tai visus – ir mus, ir jį“, – kalbėjo Mindaugas.
Žaidė Katedros aikštėje
Skvoteris Kristijonas Žungaila pasakojo, kad paskutinę žiemą prieš išsikraustant jiems išjungė šildymą ir vandenį, skvoteriai bandė kiek įmanoma ilgiau pasilikti, bet buvo labai sudėtinga.
Vandenį jie nešdavosi iš kolonėlės Užupyje, šildėsi krosnele.
„Prieš išsikraustant rūmuose buvo išlikusių įvairių puošybos ir interjero dekoro elementų, tačiau statybininkai juos sumetė į krūvą, sulaužė, pakeitė perdangas.
Išsikraustėme apie 2003 metus, buvau penktoje ar šeštoje klasėje. Gyvendamas ten jaučiausi nuostabiai, mano žaidimų aikštelė buvo Katedros aikštė“, – prisiminė Kristijonas.
Atsirado ir menininkų studijos
Antrame pastato aukšte buvo du butai, į kuriuos vedė plati laiptinė, kuri neišliko. Vienoje Kirdiejų rūmų dalyje gyveno šeima. Kitoje pusėje – jauni žmonės, buvo įrengtos menininkų studijos.
Vilniuje buvo ir daugiau skvotų. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje buvo daug neprižiūrimų pastatų, studentams trūko bendrabučių, taigi kūrėsi skvotai.
Vienas žinomesnių – Užupyje, žinomas skvotas Skapo gatvėje, prie Mindaugo tilto. Viena paskutinių skvoterių Užupyje buvo moteris, kurią ilgai bandė iškraustyti, tiesa, ji nebuvo nei menininkė, nei studentė.
Ypač populiaru Nyderlanduose
Skvotų yra kone visoje Europoje. Vienas pavyzdžių – Nyderlandai, kur, jei namas nenaudojamas porą metų, bet kas gali ateiti ir jame apsigyventi, o savininkas, norėdamas iškraustyti skvoterius, turi įrodyti, kad turi planą, projektą ir pinigų projektui įgyvendinti.
Kol savininkas tiesiog laiko pastatą tuščią, jį galima savavališkai užimti. Populiarūs skvotai ir Anglijoje. Dažnai juose įsikuria galerijos, klubai.
Kultūros baras „Kablys“, kurį norima uždaryti ir paversti biurais, ilgą laiką taip pat buvo skvotas, kai nelikus Vilniaus geležinkelininkų rūmų pastatas buvo perduotas „Meno lygai“.
Tuomet bandyta kurti platformą, atvirą alternatyviojo meno projektams, bet nepavykus pastate ilgą laiką veikė muzikos klubas, kuris su pertraukomis išliko iki dabar.
Nenaudojamas pastatas nyksta
Anot paveldosaugininkės V.Janušauskaitės, jei paveldo objektas nenaudojamas, niekam nereikalingas, jis pradeda nykti. Iš esmės ji palaikytų mintį, kad kol nieko nevyksta, geriau, kad vyktų bent kas nors.
Manoma, kad skvoteriai gali sunaikinti vertingus pastatus, bet Kirdiejų rūmų atveju vertingi elementai buvo sunaikinti per vėliau vykdytą restauraciją.
Tuomet atrodė nieko tokio pakeisti perdangas, manyta, kad XIX amžius nevertingas, griaunam, ir tiek. Taigi Kirdiejų rūmų autentiškumui labiau pakenkė atlikti oficialūs darbai, o ne skvoteriai.
