2014 metais, festivalio „Vilnius Street Art“ metu, A. Ambraso vaovaujamas architektų biuras pasiūlė tuo metu dar stovėjusias skulptūras apgaubti ažūrine konstrukcija, kuri nesiliestų prie skulptūrų, būtų pastatyta ant akmeninių pjedestalų. Konstrukcija skulptūroms norėta suteikti muziejinio eksponato vertę, sukurti aliuziją į konteinerį – tarsi paruoštą išvežti.
Anot architekto, Žaliojo tilto skulptūros tarsi turėjo stiproką ideologinį užtaisą, kai kuriuos erzino, todėl autorių idėja buvo išlaikant architektūrinę tilto kompoziciją skulptūras izoliuoti, redukuoti, sumažinti jų poveikį. Projektas taip ir buvo pavadintas „Skulptūrų redukcija“.
Visgi savivaldybė leidimo tokiai instaliacijai tąsyk nedavė.
„Kurdami vizualizacijas, pamodeliavome, kaip panaši instaliacija atrodytų nuėmus skluptūras. Pasirodė, kad toks sprendimas įdomiai pratęstų tilto architektūrą, užbaigtų tilto pilonus. Instaliacija pažymėtų vietą, kur buvo pastatytos skulptūros“, – kalbėjo architektas.
Praėjus keleriems metams ir suaktyvėjus diskusijoms, kad nebeaišku, ką kelti ant tilto, nes viskas tarsi netinka, komanda atgaivino į stalčių padėtą projektą. Tuo metu kaip tik buvo kviečiama teikti paraiškas programai „Kuriu Vilnių“. Nors buvo pasiūlyta kone 200 darbų, vienas atrinktųjų būtent meninė instaliacija „Žaliojo tilto ženklai“.
„Atsitraukus, žiūrint į visą tiltą, jis tapo tiltu su užbaigtais pilonais, nes, esant tik plikiems pjedestalams, taip ir atrodė, kad kažko trūksta, nuėmus skulptūras buvo šiek tiek suardyta kompozicija. Man, kaip architektui, skauda širdį, kai architektūros kūrinys yra išbalansuotas.
Tiltas, ypač klasikinis, tokių konstrukcijų, turi savo architektoniką, akivaizdu, kad išėmus tam tikras detales jis tampa neužbaigtas. Kaip architektas vertinu statinio visumą, dėl to pasiūlėme šią idėją“, – komentavo architektas.
Projekto autoriai dirbo be atlygio, jiems užteko to, kad projektas išvyko dienos šviesą. Žinoma, paskelbus, jog jam skirta 18,5 tūkst. eurų, suskubta skaičiuoti, kam išleisti pinigai. Architektų biuras socialiniame tinkle publikavo projektui reikalingo plieno gamybos ir montavimo bei apšvietimo sprendimų sąmatas.
Iš jų matyti, kad konstrukcijoms, kurių viena atsiėjo 1600 eurų, taip pat prisidėjo mokesčiai, jų montavimas nakties metu, viso prireikė maždaug 12 tūkst. eurų, apšvietimo sprendimams skirti maždaug 6 tūkst. Šviestuvai gana brangūs, bet jie turėjo būti pritaikyti įvairioms oro sąlygoms, pakankamai apšviesti instaliaciją.
Autoriai, kaip ir įprasta rinkoje, susidūrė su išaugusiomis metalo kainomis, visgi gamintojai galiausiai sutiko prisiimti išaugusias sąnaudas. Plieno konstrukcijų gamintoją kūrėjai pasirinko iš dviejų, kitas pasiūlymas buvo brangesnis.
A. Ambrasas mano, jog skulptūrų, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, griovimo laikas buvo nepriklausomybės pradžioje. Į tas, kurios liko, galima pažvelgti kaip į istorijos reliktą, sykiu neutralizuoti ideologinį skausmingumą.
„Nugriauti labai paprasta, gali būti ir taip. Man atrodo, menininkams inspiracijų gali daug kas kelti, meninės idėjos gali atsirasti visai įdomios ir vertingos, nes vis tiek norėtųsi orientuotis ir galvoti apie kažko kūrimą, o ne griovimą. Pats griovimo veiksmas yra su neigiamu ženklu.
Miesto sluoksniavimasis sukuria vertę, gylį, juk ne plikoje vietoje miestas auga ir kuriasi, ypač Vilnius. Paminklų reikšmės pasikeitė, mes, matyt, labai įsitempę žiūrime į tuos klausimus, viską itin sureikšminame“, – mano architektas.
„Žaliojo tilto ženklai“ – ne pirma šiai vietai skirta instaliacija. 2019-ųjų balandį ant Žaliojo tilto įrengta laikina instaliacija – Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, rugsėjį ją pakeitė Donato Norušio „Šeima“.
