Socialiniame tinkle jis panagrinėjo, kas darosi projektavimo rinkoje, ir kodėl projektavimas kainuoja tiek, kiek kainuoja.
„Pirmiausia, architektus galima skirstyti įvairiai (pavyzdžiui, dėvi tik visiškai juodus arba tik labai spalvotus drabužius; nešioja akinius kvadratiniais arba apvaliais rėmeliais), tačiau vienas pjūvis itin svarbus: yra architektai, kurie dalyvauja mažiausios kainos konkursuose, ir yra dalyvaujantieji architektūriniuose konkursuose.
Valstybė dažniausiai perka mažiausios kainos būdu ir retai – per architektūrinį konkursą; verslas gi retai perka mažiausios kainos būdu ir dažniausiai organizuoja bent neoficialų konkursą geresnei idėjai išsirinkti.
Taip jau atsitinka, kad projektavimo kainos tarp mažiausios kainos konkursu parinktų projektuotojų ir architektūrinio konkurso būdu parinktų architektų dažnai skiriasi ne procentais, o kartais. Kartais du, kartais keturis kartus. Galbūt verslui kažkas negerai, jei jie nedaro taip, kaip daro valstybė ir neperka pigiau?
Tačiau atsakymas turbūt priešingas – kažkas negerai mūsų valstybei, nes dar nuo neandertaliečių laikų gerai žinomas faktas, kad lengvai sumedžiojamo kardadančio kailis bus nutriušęs. Verslas šitą išsiaiškino jau seniai – jiems reikia kokybiško projekto, kurį bus lengva ir smagu naudoti, kuris pastatytas kilniai sens, kuriame bus lengva parduoti butus ar išnuomoti patalpas.
Projekto, kurį parengs aukščiausios kvalifikacijos specialistai, kurie skirs pakankamai laiko įsigilindami ir ištobulindami sprendinius. Verslui seniai tapo aišku, kad už nedaug pinigų į projektą ir gilinamasi bus nedaug, kad specialistai bus ne pačios aukščiausios kvalifikacijos, ir kad nekokybiškas projektas gali tapti rimta grėsme visam verslo planui“, – socialiniame tinkle komentavo L. Rekevičius.
Anot architekto, taip jau atsitinka, kad tie, kas dalyvauja archtiektūriniuose konkursuose, labai retai dalyvauja mažiausios kainos pirkimuose. Kodėl taip atsitinka? Čia reikia paskaičiuoti: mano vertinimu, architektūros studijai dalyvavimas viename architektūriniame konkurse kainuoja 5–10 tūkst. eurų (vidurkis – 7500 eurų). Vidutinei studijai pavyksta laimėti kas dešimtą konkursą. Tai reiškia, kad vienam konkursui laimėti architektų studija turi investuoti 67500 eurų.
Tie pinigai niekur nedingsta – konkursą galų gale laimėjus, to projekto kainoje atsispindės ir visi nelaimėtų konkursų kaštai. „Nežinau, ar tai teisinga, ar ne. Gal teisinga, jei dalyvavimą konkursuose laikysime kvalifikacijos kėlimu, nuolatinėmis profesinėmis treniruotėmis. Jei nori darbuotis su aukščiausios kvalifikacijos specialistais, turi susitaikyti, kad jis kvalifikaciją nuolat šlifuoja architektūrinių konkursų varžytuvėse, ir kad tai kainuoja dideles sumas.
Aišku, šitai matematikai yra išimčių – jei keli jauni architektai po darbo ir savaitgaliais bando savarankiškai parengti konkursinį darbą, jie tokių sąnaudų neturi, nes nemoka sau atlyginimų, asmeniniuose kompiuteriuose neperka legalių programų, nenuomoja biuro, neturi pareigos kas mėnesį susimokėti mokesčius.
Tačiau visų rimtesnių patirtį sukaupusių studijų atveju tie 67500 eurų investicijos į kvalifikaciją niekur nedingsta, ir tos investicijos atsiimti per mažiausios kainos konkursą neįmanoma.
Nes konkuruoti tenka su architektūros konkursuose nedalyvaujančiais projektavimo fabrikais, kurie neturi jokio architetūrinės kokybės alkio, konkursuose nedalyvauja, į kvalifikaciją ir sportinę formą tokiu būdu neinvestuoja. Todėl ir turime du atskirus pasaulius – architektūros konkursuose dalyvaujančius ir mažiausios kainos konkursuose dalyvaujančius“, – komentavo L. Rekevičius.
Įmonė, kuri konkuruoja dėl aukščiausios prabos architektų / darbuotojų tiesiog negali sau leisti mažų arba neoficialių atlyginimų, nepatrauklios studijos sovietinio daugiabučio rūsyje, „neaštrių pieštukų“ – lėtų pasenusių kompiuterių, buitinių spausdintuvų, nelegalių programų.
Nekalbant, kad architektams privaloma kelti kvalifikaciją kursuose – taip pat labai pageidautina, kad architektai keliautų, lankytų parodas ir bienales, apžiūrėtų naujus kolegų suprojektuotus ir realizuotus projektus užsienyje, prenumeruotų specializuotus leidinius ir duomenų bazes. Visa tai kainuoja, visa tai yra investicija į studijos kūrybinį potencialą. Kaip ir dalyvavimas konkursuose, kuris irgi kainuoja. Todėl architektų studijos, kurios visus šiuos dalykus daro, projektuoja brangiau nei įmonės, kurios taip nedaro.
Ir sutampa (gal ne 100 proc., bet didele dalimi) tai, kad visas šias investicijas į savo darbuotojus ir jų kūrybinį potencialą darančios studijos architektūriniuose konkursuose dalyvauja, o to nedarančios arba paliekančios darbuotojų kvalifikacijos kėlimą savieigai „iš algos“ – dalyvauja tik ten, kur lemia mažiausia kaina, ir nekonkuruoja kokybėje.
Aplinkos ministerija, suprasdama, kad 4 kartai kalbant apie projektavimo kainos skirtumą nėra normalu, pasišovė parengti rekomendacinį kainyną, pagal kurį kiekvienas norintis gali pasiskaičiuoti, kiek turetų kainuoti projektavimas.
Jame pateikiama keletas svarbių (nors pakankamai akivaizdžių) koncepcijų: statiniai yra skirtingo sudėtingumo (nustatytos 3 kategorijos – kuo sudėtingesnis pastatas, tuo daugiau procentų nuo planuojamos statybos darbų kainos turėtų kainuoti projektavimas), ir kuo didesnė statybos vertė, tuo mažesnis procentas nuo jos tenka projektavimui.
Kartais pasigirsta nuomonių, kad čia kažkoks monopolinis kainų reguliavimas, tačiau, anot Lietuvos architektų rūmų pirmininko, tikrai ne – tai greičiau siekis užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir bandymas nubrėžti liniją smėlyje: jei tu dirbi sąžiningai, skiri pakankamai laiko architektūros kokybės paieškoms, jei moki mokesčius, perki programas, atsinaujini kompiuterius, keli kvalifikaciją ir nuolatos švietiesi, nuomoji biurą, moki adekvačius ir oficialius atlyginimus – tai tada tavo kaina turetų būti maždaug tokia.
Išskirtiniais atvejais gali būti, kad kaina gali būti sąžiningai mažesnė (gal kontekstas paprastesnis, gal projekto dalių reikės mažiau), tačiau bendruoju atveju – galima orientuotis ir suklusti, jei kažkas pasiūlo x kartų mažesnę kainą, nei susiskaičiuoja pagal šį dokumentą.
Dar kainynas apibrėžia apytiksles proporcijas tarp projekto dalių ir etapų – kiek maždaug viso projektavimo biudžeto reikia planuoti projektiniams pasiūlymams, kiek techniniam, kiek darbo projektams, kiek projekto vykdymo priežiūrai, ir kiek kiekviename etape reiktų skirti kuriems specialistams – kiek vadovui, kiek architektui, kiek konstruktoriui, kiek ŠVOK specialistui ir pan.
„Štai, tarkime, turime gimnazijos naujo pastato projektą kažkur Vilniuje. Pastatas, manykime, kokių 15 tūkst. kv. m ploto.
Tarkime, kad numanoma investicija 20 mln.eurų, tai yra 1330 eurų už kv. m, tikrai reali statybos kaina, gal net per maža įvertinant paskutinių metų medžiagų ir darbo jėgos brangimus. Remiantis lentele, negyvenamasis ypatingas pastatas priskirtinas III kategorijai, o projektams virš 10 mln. statybos vertės reikėtų skaičiuoti, kad techninio ir darbo projektų parengimui derėtų skirti 7 proc. viso statybų biudžeto, t. y. 1 400 000 eurų.
Plius 20 proc., apskaičiuojamų nuo šios sumos, reikėtų skirti projektinių pasiūlymų parengimui (t. y. 280 000 eurų), dar plius 15 proc. nuo šios sumos reikėtų skirti projekto vykdymo priežiūrai (t. y. 210 000 eurų).
Taigi, visas maksimalus projekto biudžetas galėtų siekti 1 890 000 eurų. Iš jų atskiros sumos galėtų būti tokios: projektiniai pasiūlymai, jų derinimas, viešinimas, tvirtinimas, specialiųjų reiklavimų gavimas (komandoje dalyvaujant ir inžinieriams, gaisrininkams, konstruktoriams, transportininkams) – 280 000 eurų.
Techninis projektas su visomis projekto dalimis ir pagalba statytojui gaunant statybų leidimą – 840 000 eurų. Jame 67 000 eurų – bendroji dalis ir projekto vadovas, 42 000 eurų – sklypo plano dalis, 150 000 eurų – konstrukcijų dalis, 210 000 eurų – architektūros dalis ir visos kitos dalys (vanduo, nuotekos, transportas, elektra, dujotiekis, šiluma, vėdinimas ir t. t.).
Darbo projektas – 560 000 eurų. Jame 28 000 eurų sklypo plano dalis, 112 000 – architektūros dalis, 168 000 – konstrukcijų dalis. Projekto vykdymo priežiūra – 210 000 eurų.
„Reikia pripažinti, kad iki šių rekomendacinių kainų didžiajai daugumai mūsų architektūros studijų dar ilgas kelias. Tos sumos – ne kasdienybė, o siekiamybė ateičiai. Jau dabar matosi, kad projektavimo procesas vis sudėtingėja. Vis daugiau visuomenės grupių nori, kad projektuojant būtų atsižvelgta į jų interesus, miesto architektas prieš patvirtindamas projektinius pasiūlymus nori vis daugiau pagrindimų ir įrodymų, kad pasirinktas kelias tikrai teisingas.
Projektavimo procese atsiranda vis daugiau specialistų, inžinerija darosi vis sudėtingesnė, šiuolaikiški reikalavimai tvarumui ir ekologijai reikalauja vis daugiau laiko įsigilinti ir implementuoti į sprendinius.
Geras pavyzdys – projektiniai pasiūlymai ir jų evoliucija. Jei dar prieš 10 metų buvo priimtina galvoti, kad projektiniai pasiūlymai – tai eskiziukas, kurį gali parengti vieni architektai, tai šiandien tai tikrai didelės apimties (ir vertės) dokumentas, kurio rengime dalyvauja ir beveik visi inžinieriai, paveldosaugininkai, konstruktoriai, transportininkai, kuriam parengti rengiama analitinė dalis, maketuojama, tikrinamas poveikis panoramoms, kiekviename žingsnyje tikrinami statybos kaštai ir verlso plano gyvybingumas.
Šiandien tai – bene pats svarbiausias etapas visame projektavimo procese, atitinkamai padidėjo ir jam skiriamos laiko (taip pat ir pinigų) sąnaudos“, – komentavo architektas.
