„O čia išties ypatinga vieta, – vedžiodamas po dobilais nusėtą su Pavilnių regioninu parku besiribojantį kiemą šypsosi Arūnas. – Kai pirmą kartą su kolegomis Edgaru Neniškiu, Rūta Vitonyte ir Rolandu Liola ten nuvažiavome iškart pajutome kūrybinio adrenalino antplūdį. Tačiau ir intriga išliko – kaip nedidukais pastatais (tokių pageidavo vilniečiai užsakovai) nesupykdyti gamtos ir kartu juose patogiai sutalpinti šešių asmenų šeimą“.
Po trejų metų natūraliai, lyg kokie grybai čia išdygo jų komandos suprojektuoti 128 kv. metrų gyvenamasis ir panašaus dydžio modernus ūkinis, kuriame įrengti šeimininkės dirbtuvės, techninės patalpos, sandėlis ir pirtis.
Šis „Arches“ darbas iškart buvo įvertintas – Lietuvos architektų sąjungos šiemet išrinktas atstovauti Lietuvai svarbiausiame Europos architektūros Mies van der Rohe konkurse.
Ieško riebiausio mamuto
„Apskritai vieta, kaip duotybė, tikrai negarantuoja gero architektūrinio sprendinio, – svarsto Arūnas. – Blogų vietų ar blogų užsakovų profesionalui nėra.“
Gali būti sudėtingi užsakovai, bet papildomai su jais padirbėjus, maksimaliai išgryninus jų norus įmanoma viskas. O dėl vietos – bet kur įmanoma gera architektūra, kaip ir bet kur gali jos nesukurti. Architektas visada jaučia kūrybinį alkį, ir tai jį verčia ieškoti riebiausio mamuto.
Ar „mamutų“ Arūnas yra aptikęs priemiesčiuose, kuriuose sklypai kainuoja pigiausiai, o tai reiškia, kad ten žemės įsigyjusieji neinvestuoja į kokybišką architektūrą – tenykščių naujakurių būstai – tradicinių formų, medžiagų ir, kaip dažnai mėgsta kartoti patys architektai, – be jokios žinutės?
„Viskas yra mūsų galvose. Stebuklai vyksta tik mūsų galvose. Tarkime, japoniškasis sodas: jame yra viskas – ir jūra, ir kalnai. Bet jie miniatiūrinės formos.
Lygiai taip pat ir su architektūra, pačiame nuobodžiausiame, kelių arų rėžyje galima ją sukurti. Architektūrai nebūtinas hektaras ir gera kaimynystė, – mintimis dalijasi pašnekovas. – Žmonės stato namus, kurių architektais patys nori būti ir tiki, kad galėtų. Aš, jei sunegaluoju rimčiau, kreipiuosi į gydytoją, nebe į vaistininką.
O namai? Juk investuoji visas santaupas ar 25 metams skoliniesi iš banko. Tai čia kas yra? Čia jau mikrochirurgija! Kaip ją įvertinti? Nesinori tik aštresnio skalpelio ir kuo pigiau.“
Svarbu paleisti profesionalą
Kad nelytų virš galvos, sienos būtų, automobilį kieme patogiai pasistatyti, – žmonės žino, kokio nori namo. Bet, pasak Arūno, tai tik poreikiai – ne architektūra. Emocijų raiška, žmogaus, kuris gyvens tame būste, atskleidimas per erdves, detales, visko apjungimas ir galiausiai pridėtinės vertės sukūrimas – štai kas vadinama architektūra.
Kai užėję į namą, žmonės sako: nesuprantu, kas čia tokio padaryta, bet jaučiu, kad čia yra labai gerai, – tai yra achitektūra.
Namai suraibuliavo lyg paukščiai
Pastarieji „Arches“ užsakovai tokie ir buvo. Jie puikiai suprato, kokioje gražioje aplinkoje gyvens, tad labai atidžiai rinkosi kūrėjus, kurie taip pat jautriai į tai pažvelgų, triukšmingoje kasdienybėje nustebintų ramia architektūra.
Kūrėjai ir užsakovai iškart sutarė, kad namai bus iš medžio ir puošti medžiu. Tik svarstė, kokiu. Kadangi norėjosi smulkaus mastelio, pasirinktos kanadinių kedrų skiedros. Suklojus jas namai suraibuliavo kaip čia gausiai skraidančių paukščių plunksnos.
Išsaugotas plastiškas reljefas, pastatų tūriai minimalizuoti – įgyvendinta mintis puikiai įsiliejo į konteksą.
Išlaikyta kadaise čia stovėjusios sodybos struktūra – gyvenamasis ir ūkiniai pastatai. Žinoma, praktiškiau būtų buvę abu pastatus sujungti, bet užsakovai taip tarsi atidavė pagarbą achitektūrinei semantinkai ir buvusiems sodybos šeimininkams. Net čia gyvenęs senas šuo naujakurių buvo priglaustas.
Drabužių spinta ar jachta?
Abejuose pastatuose – tik natūralios medžiagos, todėl net langai čia apskardinti variu, kuris tarsi pats sau gyvena, jis gali tekėti, varvėti, gali braižyti jį raktu – jam nieko neatsitiks.
Ant ūkinio pastato langų užsisklendžia modernios langinės, tada ūkinis tarsi susilieja su gamta, tarsi pradingsta joje, taip pabrėždamas, kad pagrindinis šio kiemo dalyvis – gyvenamasis namas.
Šeimos namo viduje sienos tinkuotos kvėpuojančiu natūralaus molio tinku. „Arches“ šiems namams suprojektavo ir visus baldus bei sukūrė specialų, keliose vietose atsikartojantį medyje išraižytą raštą.
Jo motyvas primena ir raibuliuojantį vandenį ( kadaise šiose vietose telkšojo tvenkiniai, buvo auginamos ir parduodamos žuvys), ir kartu – tradicinius lietuviškus raštus.
„Jokios pompastikos, jokio gobšumo. Nes užsakovai – nuosaikių pažiūrų žmonės“, – apie Kedro namais pavadintus kūrinius sako Arūnas.
Jis neabejoja, kad nemažai daliai lietuvių šie asketiški pastatai atrodys neverti dėmesio. Jie svarstys, kad patys čia būtų kaip reikiant itališku marmuru pasitaškę, juk kai kurių net garažai už tuos namelius didesni.
Tačiau Kedro namuose viskas telpa ir nieko ten netrūksta.
Nedidelė gali būti ir drabužių spinta, ir jachta, svarbu – pasirinktos vertybės.
