Kritiškai įvertintas architektų jau parengtas galimas šios aikštės tvarkymo projektas, kuriame numatoma, iškirtus dalį senųjų želdinių, sukurti šiuolaikišką, patrauklią pramogų ir kultūros renginių erdvę Klaipėdos centre.
Nebesutaria ir visuomenininkai
Dėl skvero, kuriame dar sovietmečiu iškilo skulptoriaus Petro Deltuvos sukurtas paminklas lietuvių literatūros pradininkui K.Donelaičiui, jau daug metų laužomos ietys. Permainų šalininkai teigia, jog gelžbetonio blokais užverstą aikštę reikia rekonstruoti, suteikti jai šiuolaikišką išvaizdą, pašalinti senus medžius.
Gamtos mylėtojai tuo tarpu teigia, jog skveras šimtamečių liepų paunksmėje – žaliuojanti oazė, paukščių buveinė, primena Tolminkiemį, kuriame gyveno ir kūrė K.Donelaitis. Iškapojus medžius, čia atsirastų dar viena šalta, bedvasė, standartiniais granito luitais ir betono trinkelėmis nuklota erdvė centrinėje miesto dalyje.
Galiausiai susikirto ir visuomenininkų nuomonės – pilietinę meno akciją K.Donelaičio paminklo papėdėje surengę dalyviai ne itin patenkinti paramos ir labdaros fondo „Žaliuok, mano mieste“ siūlomu aikštės renovavimo projektu (autorius – architektas Algirdas Žebrauskas).
Klaipėdos savivaldybė, regis, laukia, kol aistros nurims. Visuomenininkų siūlomas K.Donelaičio aikštės rekonstravimo projektas neįtrauktas į miesto strateginės plėtros planą, lėšos tvarkymui nenumatytos.
Šimtametės liepos – šiurpi grėsmė?
Sulaukę gyventojų pastabų aikštės rekonstrukcijos sumanytojai nusprendė trauktis – projektą perdavė savivaldybei, vildamiesi, jog ji tęs pradėtus darbą – parengusi techninę užduotį, radusi lėšų ir paskelbusi viešųjų pirkimų konkursą išsirinks rangovus, kurie įgyvendintų jų idėjas.
A.Žebrauskas siūlo K.Donelaičio aikštėje suformuoti kamerinę erdvę koncertams, poezijos skaitovams, bardams. Prie paminklo įkurtoje didesnėje erdvėje galėtų vykti įvairūs renginiai. Tada kultūrai ir poilsiui pritaikyta aikštė, pasak projekto autoriaus, būtų patraukli ir jaunimui, ir senjorams.
Suskaičiuota, kad skvere auga 75 medžiai. Tvarkymo projekte siūloma šalinti 37 blogos būklės, gumbuotas, grėsmę žmonėms keliančias senas liepas. Pasodinus 58 naujus medžius, aikštėje želdinių net ir padaugėtų.
Projektą dovanojo savivaldybei
„Nutrintas sovietines gelžbetonio plokštes pakeitus granitu, takais išraižyta aikštės erdvė pasikeistų – ji taptų ne tranzitine, o šiuolaikiškai pertvarkyta ir funkcionalia erdve“, – aiškino A.Žebrauskas.
Architektas dar siūlo K.Donelaičio aikštėje įrengti sezoninę laikinųjų konstrukcijų lauko kavinę, viešąjį tualetą.
Pertvarkos iniciatoriai ragino kuo greičiau parengti aikštės tvarkymo techninį projektą, kad 2020 metų pabaigoje Klaipėdos savivaldybė jau galėtų skelbti rangos darbų konkursą.
Tačiau vežimas įstrigo net nepajudėjęs – tvarkydama kitas viešąsias uostamiesčio erdvės, savivaldybė sudvejojo po to, kai klaipėdiečiai ėmė reikšti įvairias pastabas, prieštaringas nuomones.
Tvarkymo projekto vizualizacijas savivaldybei kilniai padovanoję fondo „Žaliuok, mano mieste“ aktyvistai nežino, kada gerokai nušiūręs K.Donelaičio aikštės apdaras gali pasikeisti.
Bėda – granito plytos ir trinkelės
K.Donelaičio aikštėje meno akciją inicijavusi klaipėdietė pedagogė Vida Glinskytė su savo bendraminčiais praeiviams dalijo kreideles, kartono lakštus, ragino juose išreikšti savo nuomonę, ką pirmiausiai reikėtų padaryti, kaip turėtų atrodyti lietuvių literatūros klasiko vardu pavadinta aikštė.
„Mane įkvėpė meilė gamtai ir K.Donelaičio kūrybai. Nemanau, kad poemos „Metai“ autorius pritartų medžių kirtimui. Užsieniečiai stebisi, kad Klaipėdoje dar šlama šimtametės liepos. Tokį lobį reikia saugoti, ant rankų nešioti, puoselėti, rodyti, o mes prieš medžius kirvį keliame“, – sielojosi muzikos terapeutė V.Glinskytė.
Akcijos dalyviai suvokia, jog atėjo laikas aikštę renovuoti, neneigia, jog Rainių memorialą ir daug kitų ir reikšmingų projektų Žemaitijai sukūręs profesorius A.Žebrauskas ir šį kartą pasidarbavo profesionaliai.
Tačiau siūlymus šalinti senus medžius jie vadino Europos Sąjungos paramos fondų lėšomis tiesiog maniakiškai įgyvendinama „trinkelizacija“. Ar protinga visas erdves užkloti granitu, betono trinkelėmis?
Pizos bokštas italų nejaudina?
K.Donelaičio aikštėje susipina skirtingi laikmečiai – kryžiuočių laikus siekianti senojo Mėmelio praeitis, iš lietuviškųjų Rytprūsių sklidusi šviesa, vėlesnės tarpukario ir sovietmečio šviesuolių pastangos priminti būrų dainiumi tapusio kunigo gyvenimo kelią, jo raštų sklaidą, įtaką šiandieninės Lietuvos kultūrai ir istorijai.
„Tačiau architektams dabar kažkodėl labiau rūpi ne dvasios reikalai, o lauko kavinės ir tualetai“, – kritikos strėlės Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatui A.Žebrauskui laidė visuomenininkai.
Savivaldybių konkursus laimėjusių urbanistų siekius iškirsti garvių, aikščių ir kitokių viešųjų erdvių tvarkymo projektams neva stabdančius senesnius želdynus jie vertino kaip „fatališką klaidą“ – pirmenybė teikiama ne žalumai, o pilkam betonui, ligotus medžius dar galima pagydyti, bet apie tai niekas negalvoja.
„Kokią grėsmę kelia seni medžiai – unikalūs ir saugotini gamtos paminklai, kurių neišvartė per pajūrį slinkę nuožmūs uraganai? Pamėgdžiodami lietuvius italai jau seniai turėjo nugriauti gal net labiau nei šimtametės Klaipėdos liepos pasvirusį Pizos bokštą“, – aikštėje klegėjo žmonės.
Naujas stilius – tas pats per tą patį
Pasak akcijos dalyvių, prestižinėje miesto erdvėje šalia Liepų gatvės užsimota kurti iš esmės naują darinį – rekonstruotoje aikštėje beveik nebeliktų žolynų, pavieniai medžiai bus išsaugoti tik pakraščiuose. Šlifuoto akmens dangos, statiniai, pakeitę įprastą kraštovaizdį ir proporcijas, sunaikintų vietovės kameriškumą.
Naują stilių, netgi atspalvius įgavęs istorinis K.Donelaičio skveras tada nedaug kuos skirtųsi nuo Tremtinių, Vydūno, Jono kalnelio, Ferdinando aikščių, šiuo metu tvarkomo Dangės skvero, kitų uostamiesčio viešųjų erdvių, padengtų iš Kinijos atgabento granito plokštėmis, brangstančiomis ne dienomis, o valandomis.
„Jau per gerklę lenda standartinės valdininkų ir architektūros specialistų frazės apie pramogas išbetonuotose aikštėse. Ar tikrai būtina jas keisti, tuščiai laidyti savivaldybių pinigus?“, – jaudinosi visuomenininkai.
Prisimintas ir jau parengtas Skulptūrų parko tvarkymo projektas. Sovietmečiu sunaikintose buvusiose miesto kapinėse irgi numatyta iškirsti apie penkis šimtus čia esą chaotiškai sužėlusių senų medžių.
Vartytis kūliais – ar tikslinga?
Akcijos dalyviai prisiminė vieną garsų užsienio achitektą, kuriam irgi buvo patikėta rekonstruoti seną miesto aikštę. Jis pradėjo nuo to, kad sėdėjo ant suoliuko, dairėsi ir kalbėjo su žmonėmis. Po pusmečio suprato, kad viskas čia gerai – aikštei tereikėjo smulkių kosmetinių patvarkymų.
Buvęs Telšių vyriausiasis architektas A.Žebrauskas tikina jaučiąs ne tik Žemaitijos, bet ir senojo Mėmelio dvasią: „K.Donelaičio aikštės medynų būklę įvertinę arboristai patarė šalinti kone visus iškirmijusius, ligų apniktus medžius. Bet mes rinkomės kitokį kelią, galvojome, kaip išsaugoti bent dalį senųjų želdinių“.
V.Grinskytei ši aikštė ir taip yra graži, todėl ji nesiūlo blaškytis, verstis per galvą: „Užtektų atnaujinti senuosius takus, pašalinti šlykščias gelžbetonio plokštes, panaikinti nereikalingus laiptus, suoliukus išdėstyti taip, kad žmonės vasarą liepų paunksmėje mėgautųsi žaluma, giesmininkų trėlemis, džiaugtųsi tyla ir ramybe miesto centre. Senųjų medžių nelieskime – jie yra visas grožis ir didybė“.
Medžiai – lyg broliai ir seserys
Klaipėdos tarybos narė Nina Puteikienė, vienintelė šia akcija susidomėjusi uostamiesčio politikė, pažymėjo, jog lengviausia pasaulį saugoti kalbomis, o sunkiausia – kažką padaryti, jaučiant asmeninę atsakomybę. Gamtai neabejinga klaipėdietė aikštėje paviešino netikėta idėją – įvaikinti K.Donelaičio aikštės liepas.
„Nebylius medžius papuoškime ženklais, kurie rodytų, kad kiekvienas yra mylimas ir globojamas. Tegul jie mums tampa lyg vaikai, broliai ir seserys. Gal taip apsaugosime žaliąjį aikštės rūbą“, – stabdyti medkirčius ragino N.Puteikienė.
Renginio organizatoriai visas gyventojų pastabas ir siūlymus dėl K.Donelaičio aikštės tvarkymo žadėjo perduoti Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui.
Ketinama sukurti „Facebook“ grupę „Įsivaikinkime medžius“, kurioje socialiai aktyvesni, gamtą mylintys žmonės galėtų dalytis savo įžvalgomis ir mintimis.
