Viename naujausių Kauno gyvenamųjų rajonų Šilainiuose prie Baltų prospekto greta Jono Pauliaus II koplyčios prieš dešimtmetį buvo pastatytas 60 individualių namų kvartalas, bet jo gatvės iki šiol neasfaltuotos, nėra apšvietimo, drenažo ir net normalios įvažos.
Sutvarkyti infrastruktūrą kainuotų apie pusę milijono eurų. Savivaldybė infrastruktūrą tvarkytų, jei gyventojai patys sumokėtų pusę šios sumos. Bet gyventojai tiek pinigų sako neturintys.
Sparčiai besiplečiančiuose Romainiuose, kitose miesto pakraštyje esančiose vietose taip pat dažnai nėra asfaltuotų gatvių ar šaligatvių, kelius ir gyventojų kiemus semia lietaus nuotekų vanduo, arti namų nebuvo suplanuota pastatyti mokyklų, darželių, parduotuvių – jų kauniečiai reikalauja iš savivaldybės ir pyksta, kad ji visko nepajėgia padaryti.
– Ar gyventojai teisūs teigdami, kad Kaunas plečiasi chaotiškai ir kodėl tai vyksta? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centro vadovo architekto Evaldo Ramanausko.
– Stichinė urbanistinė situacija išryškėjo ne tik Kaune, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose, ypač jų prieigose. Todėl kalbant apie Kauno situaciją būtų tikslinga vertinti bendrą šalies teritorijų planavimo procesą.
Teritorijų planavimo problemas iš esmės lemia dvi priežastys: viena jų – tai, kad be kontrolės buvo rengiami savivaldybių bendrieji planai, kurie numatė didelę ir nepagrįstą urbanistinę plėtrą, antra – nesureguliuotos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, kurios iki šiol neužtikrino, kad tose naujos plėtros teritorijose būtų formuojama kokybiška gyvenamoji aplinka.
Įstatymas neužtikrina, kad teritorijos būtų tinkamai suplanuojamos. Nėra rengiami atskirų miesto dalių suplanavimo projektai, neprivalomi kvartalų grupių detalieji planai.
Įstatymas leidžia plėtoti miesto teritorijas vadovaujantis savivaldybių bendraisiais planais, kurie yra apibendrinti, nedetalizuoti, juose neprivalo būti žymimi vietiniai želdynai, žemesnės kategorijos gatvės. Be šių sprendinių plėtojant pavienius sklypus dažnai tiesiog nėra galimybių formuoti racionalų gatvių tinklą, naujus želdynus. Taip pat dažnai nepaliekama priėjimų prie vandens telkinių.
Yra nemažai atvejų, kai miestų plėtros zonose plėtotojų iniciatyva susiformavo tik atskirų pastatų grupės su klaidžiomis gatvėmis ir ilgais aklagatviais, be reikalingų teritorijų bendriesiems gyventojų ir savivaldybės poreikiams.
Dabartinės teisinės sąlygos tik sudaro galimybes formuoti kuo daugiau statybinių sklypų, visiškai neskiriant dėmesio gyvenamosios aplinkos kokybei.
Planavimo kokybei daug reikšmės taip pat turi įvykusi žemės reforma.
Kaune tai ypač ryškus pavyzdys: nepriklausomybės pradžioje siekta apsaugoti miesto plėtros teritorijas nuo chaotiško vystymosi – buvo parengti plėtros teritorijų detalieji planai, kurie atitiko visus darniosios plėtros reikalavimus, – priemiestinėse teritorijose buvo suplanuoti kvartalai su racionaliu gatvių tinklu, parkai, žaliosios jungtys su pėsčiųjų takais ir kita infrastruktūra.
Tačiau, keičiantis esminėms žemės reformos įstatymų nuostatoms 1997, 2002 metais, žemę miesto plėtros teritorijose imta grąžinti nepaisant teritorijų planavimo dokumentų, kaip žinoma, žemė imta kilnoti.
Didžioji dalis miesto plėtros detaliųjų planų nebuvo įgyvendinta, žemė privatizuota. Dabar aišku, kad plėtojant teritorijas žemės trūksta viešosioms erdvėms, želdynams.
– Bet ar savivaldybė neturi kontroliuoti, kokios infrastruktūros reikės naujakuriams, kaip ji įrengiama?
– Problema ta, kad bendrieji planai nėra ekspertuojami, nevertinama suplanavimo kokybė. Jei rengiamas statinio techninis projektas, pavyzdžiui, statomas visuomeninės paskirties pastatas, tvarkoma aikštė, ekspertizė atliekama – ekspertai tikrina, ar projektas atitinka statybos techninius reglamentus. To labai stinga planuojant teritorijas. Trūksta konkrečių normatyvinių planavimo reikalavimų.
Pavyzdžiui, naujai plėtojamoje kvartalų grupės teritorijoje apie 15 procentų erdvės turėtų užimti atskiri želdynai, ne mažiau kaip 20 procentų – gatvės. Šios teritorijos turėtų būti rezervuotos visuomenės poreikiams. Tačiau tokių normų nėra ir sunku pasiekti, kad tokia teritorijų dalis būtų skirta viešosioms erdvėms – žemė juk privati. Taip yra ir dėl kitos socialinės infrastruktūros.
Dabar daug kas priklauso nuo statytojo, kokią teritorijos vertę jis nori sukurti. Dažnai gyventojai įsigyja namus, o vėliau kenčia, kad trūksta želdynų, vaikams skirtų įstaigų.
Numatyta didelė plėtra sudarė galimybes plėtoti teritorijas visomis kryptimis, viena nuo kitos atitrūkusiose teritorijose.
Suprantama, kad esant tokiai neracionaliai plėtrai savivaldybė nepajėgia vienu metu ir visur suplanuoti, ir įrengti tinkamą inžinerinę infrastruktūrą. Inžinerinės infrastruktūros trūkumai išryškėja gyventojams įsikūrus ir sukruntama tik tada, kaip prasideda problemos.
Teritorijų suplanavimo kokybę šiuo metu turi kontroliuoti savivaldybės, bet jos to negali padaryti, neturi pajėgų. Taip pat tam nėra palanki teisinė sistema – ji leidžia plėtoti miestų teritorijas detaliai jų nesuplanavus. Tad šio proceso šalyje iš esmės niekas ir negali kontroliuoti.
– Ką reikėtų daryti, kad miesto plėtra taptų mažiau chaotiška?
– Greitas ir beveik nevaldomas urbanizuojamų teritorijų plėtojimas vis ryškiau rodė savo trūkumus. Todėl Aplinkos ministerija pernai parengė naujas Teritorijų planavimo įstatymo papildymo nuostatas, kurios galėtų padėti spręsti minėtas urbanistines problemas, ir Seimas joms pritarė.
Nuo šių metų įsigaliojo Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, pagal kurį savivaldybės, taip pat ir Kauno, turės patvirtinti planus nurodydamos, kuri savivaldybės infrastruktūra yra prioritetinė, kuri – ne.
Prioritetinė savivaldybės infrastruktūra – gatvės, viešosios erdvės, komunikacijų tinklai, socialinės įstaigos – turės būti įrengiama pirmiausia. Neprioritetinę infrastruktūrą gyvenamuosiuose kvartaluose gyventojai turės įsirengti patys arba laukti ilgiau, kol tai padarys savivaldybė.
Taip pat nuo šių metų liepos 1 dienos įsigalios Teritorijų planavimo nuostatos, pagal kurias, jei plėtrai numatytose teritorijose nėra reikiamos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros, turės būti parengiami detalieji kvartalų planai. Taip siekiama išvengti nesuplanuotų teritorijų chaotiško plėtojimo, kuris vyksta šiuo metu.
Mano nuomone, tokios naujovės yra geros. Ar savivaldybė bus pasiruošusi jas įgyvendinti ir kaip gretai tai ims daryti, paaiškės laikui bėgant.
