Sostinės rajonuose siekiama atnaujinti sovietmečiu nutiestas gatves, pastatytus namus, kiemus, kad rajonai taptų patrauklesni gyventojams.
Neatmetama, kad kai kurie namai gali būti nugriauti. Žadama, jog valdžia pasiūlys tipinius butų bei namų rekonstrukcijos projektus, kuriuose bus galima patiems planuoti erdves, terasas, balkonus.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo, jog nepriklausomi esame jau 31 metus, pats laikas išisvaduoti iš sovietmečio primestos kolektyvinės gigantomanijos, dominuojančios sovietiniuose arba vėliau statytuose rajonuose. Planas suskirstytas į tris etapus, daug darbų jau vyksta: atnaujinamos gatvės, kiemai.
R.Šimašius pripažįsta sulaukęs klausimo apie sovietinių daugiabučių griovimą. Tikslo griauti, anot mero, nėra.
„Mieste turi būti labai aiški skirtis tarp to, kas yra vieša, pavyzdžiui, gatvės, aikštės, skverai ir privačių erdvių, visų pirma, kiemų. Sovietiniuose rajonuose nėra nei normalių gatvių, nei kiemų.
Vietoje gatvių yra keliai, palei kuriuos, atitraukus, pastatyti namai, o kad nėra kiemų geriausiai iliustruoja tai, kad sovietiniuose rajonuose negirdėjome tokio posakio kaip įėjimas į kiemą, galima tik įvažiuoti įautomobilių stovėjimo aikštelę. Norime tuos rajonus artinti prie vakarietiško normalaus miesto, kur aiškios gatvės ir kiemai“, – kalbėjo miesto meras.
Kalbant apie griovimą, yra namų, Vilniuje tokių priskaičiuojama 30–40, kur žmonės turi pareigą tvarkytis, bet to nedaro, todėl nutinka nelaimių, kaip Lazdynuose, kur nugriuvo vienas balkonas, arba Kaune, kur dėl neatsakingo gyventojų elgesio namas tapo avariniu.
„Nesitvarkant namas tampa pavojingu gyvybei. Ką mes tikrai sakome – neskirsime mokesčių mokėtojų pinigų tokiems namams remontuoti. Jei namas beviltiškai nusidėvėjęs ir gyventojai juo nesirūpina, mes pasirūpinsime, kad jie turėtų, kur laikinai apsistoti, tokį namą reikėtų sulyginti su žeme, pastatyti naują ir grąžinti gyventojus“, – mano pašnekovas.
Kiemai, anot miesto mero, šiuo metu nėra kiemai, tik tarpai tarp namų, kuriuose daugybė automobilių. Norima, kad ateityje gatvėse būtų ne tik statomi automobiliai, bet ir įrengtos žaliosios juostos, dviratininkų ir pėsčiųjų takai, įėjimas į pirmuosius pastatų aukštus.
Aktyvus vilnietis Giedrius Šniukas mano, kad paviešintas planas – diskusijos pradžia, o plano sėkmė priklausys nuo to, kaip jį įvertins bendruomenės, ar prisidės. Kai kurie dalykai, anot vilniečio, patiko, pavyzdžiui, idėja sukurti atskirų rajonų traukos centrus.
Vilnietis pritarė minčiai dėl automobilių po langais – juk sovietmečiu niekas negalvojo, kad turės po kelis automobilius. Norint atlaisvinti kiemus pašnekovas siūlytų statyti daugiaaukštes aikšteles, galbūt, labiau apmokestinti automobilių statymą. Juolab yra tokių, kuriems gyvybiškai svarbu įsivaryti automobilį praktiškai į laiptinę. Be automobilių kiemuose jie atrodytų kitaip, bet idėja atimti iš lietuvių automobilius, juokavo pašnekovas, – verta Nobelio premijos.
Kiemai, anot mero, nėra privati erdvė, juose turi šeimininkauti gyventojai. Sovietmečiu užaugo vilniečių karta, kuri mano, kad kiemai turi atrodyti taip pat kaip jų vaikystėje. Kad kiemai – viešoji erdvė. Sostinės Paupyje gyventojų tankumas didesnis nei, pavyzdžiui, Karoliniškėse, bet praeinant kiemų nemato. Juose šeimininkauja patys gyventojai.
Viešosios ir privačiosios erdvių santykis, įsitikinęs R.Šimašius, labai svarbus, čia tikroji desovietizacija. Jo žodžiais, sprendimų dėl automobilių yra. Kai kur, kur įmanoma, padidinti vietų statyti automobiliams skaičių, kai kur juos statyti palei gatvę, nenaudojamų automobilių išvarymas iš kiemų, dalijimosi ekonomikos skatinimas, viešasis transportas ir pan.
Vienas į redakciją paskambinęs vilnietis siūlė daugiau vietų leisti išsipirkti galimybę statyti automobilį po darbo valandų. Pavyzdžiui, Minties g. automobiliai sustatyti gatvėje, galbūt, būtų logiška apmokesti tokį statymą.
Dar vienas paskambinęs vilnietis siūlė neišduoti leidimo statyboms, kol nebus suprojektuota pakankamai vietų automobiliams.
Advokatas Dominykas Vanhara komentavo, jog, kalbant apie devynerių metų Vilniaus planą, egzistuoja dvi problemos. Viena vertus, sovietinės statybos daugiabučiai statyti tam tikram laikotarpiui, kai kuriais atvejais, jis jau baigiasi. Kita vertus, Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, jog nuosavybė neliečiama.
Nuosavybę galima paimti tik visuomenės poreikiams ir tik įstatymų nustatyta tvarka bei teisingai atlyginant. Jeigu planas – griauti sovietinius daugiabučius, kyla klausimas, kokiu teisiniu mechanizmu tas bus sprendžiama. Akivaizdu, kad bent dalis gyventojų su tuo tikrai nesutiks.
Į redakciją paskambinęs dar vienas gyventojas piktinosi, jog, namą nusprendus griauti, ir suteikus laikiną būstą, gyentojai patys turėtų susimokėti už jį. Sovietmečiu griaunant priemiesčius ir statant daugiabučius žmones kėlė į bendrabučius, baiminamasi, jog to nebūtų ir dabar.
Vilnietis G. Šniukas pritarė, jog kyla klausimų dėl Konstitucijos ir tiesiog dėl kai kurių sprendimų. Civilizuota valstybė namų iš žmonių neatiminėja. O, kalbant apie daugiabučių namų priežiūrą, didesnė atsakomybė turėtų tekti namų administratoriams. Sovietiniuose daugiabučiuose gana sunku įkurti bendriją, dėl to ten namų administratorių dažnu atveju skiria savivaldybė, pasitaiko, kad net ganėtinai gerų daugiabučių būklė suprastėjo tiesiog dėl nepakankamos priežiūros.
Kitas opus klausimas – iš kur pinigai? Manoma, kad daugeliu atvejų didžiąją dalį susimokės patys gyventojai.
Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis komentavo, jog savivaldybė jau dabar yra įsipareigojusi remti gyventojus, tvarkančius aplinką: takus, želdynus, apšvietimą, automobilių stovėjimo vietų sutvarkymą, parama siekia 10 eurų už kiekvieną kv. m.
Lėšos, anot pašnekovo, neišnaudojamos. Naujasis savivaldybės siekis – keisti ne tik kiemus, bet ir namus. Programos tikslas nėra palaidoti didelį kiekį viešų pinigų. Panašiu keliu nuėjo Rusija, nugriovusi mažus namus ir pastačiusi tokius pat blogus, bet didesnius. „Mūsų tikslas – padėti žmonėms atsinaujinti. Jei, atnaujinant namą, bus pristatytas papildomas aukštas, įrengta papildomų butų, ką rodo Vokietijos, Olandijos pavyzdžiai, tokie projektai tampa atsiperkantys.
Yra pavyzdžių, kuomet bendrija nuomodama pastato stogą atnaujino šildymo sistemas, liftus, dabar nebeturi, kur pinigų dėti, juos dalija bendrijos nariams, – dėstė vyriausiasis architektas.
D.Vanhara mato ir dar vieną problemą: kaip priversti gyventojus susitarti, jei nesusitariama net renovuoti daugiabučio.
Jo manymu, planą galėtų pavykti įgyvendinti, jei būtų teisės aktų pakeitimų. Iš esmės, nuosavybė yra šventa, bet ji ir įpareigoja. Tik tas dar nėra suvokiama. Būtų galima vadovautis Vokietijos patirtimi. Ten, jei netvarkai namo, ateina raštas su įsipareigojimu susitvarkyti. To nepadarius, savivaldybė atsiunčia meistrus, šie viską sutvarko, savininkas gauna sąskaitą.
Tačiau politikai, juokavo pašnekovas, bandantys palaiminti tokią tvarką, tikrai neturėtų didesnės sėkmės rinkimuose.
G. Šniukui kliuvo ir senojo bei naujojo Vilniaus integracijos sąvoka. Šiuo metu daugiabučiai dygsta ten, kur, atrodo, neįmanoma jų pastatyti. Nauji namai integruojami į senąsias erdves, kartais naikinant žaliąsias zonas. Dabartinė statyba primena skruzdėlyną, galima ginčytis, ar sovietinė statyba nebuvo palankesnė žmonių gyvenimui.
M. Pakalnis replikavo, jo nežino nė vieno parko, kuris buvo užstatytas. Sovietiniai rajonai esą pakliuvo į rėžinių kaimų teritoriją, teismų sprendimais sklypai buvo grąžinti buvusiems savininkams, savivaldybė šioje situacijoje nieko negalėjo padaryti. Savininkai turi Bendrojo plano sprendinius, kur numatyta gyvenamoji teritorija, teismo sprendimą grąžinti nuosavybę, o tuomet jau ieško galimybių statyti pastatus.
M. Pakalnio žodžiais, šiais atvejais tiesiog ateinama ir pasinaudojama esama infrastruktūra. Atsitiktinė restitucija, anot vyriausiojo miesto architekto, šiuose rajonuose labai sugadino situaciją.
2016 ar 2017 metais taryboje buvo priimtas sprendimas restituciją tokiuose rajonuose sustabdyti, teritorijos įvardytos kaip želdynai, nuo tada nepralaimėtas nė vienas teismas.
Iki tol niekas nebuvo padaryta. O pastaruoju metu, anot pašnekovo, abejotinos vertės projektai nebesidaugina.
Egzistuoja tankėjimo baubas, jog ateis blogi NT plėtotojai ir viską užstatys. Tankėjimas, atkreipė dėmesį vyriausiasis architektas, vyksta buvusių gamyklų sąskaita, o ne skverų ar parkų.
