Vietos gyventojai būsimomis statybomis žavisi retai – daugiabučiai dygsta po jų langais ar mėgstamose pasivaikščiojimo vietose, dėl jų, neretai, kertami medžiai.
Nors žadama, kad naujos statybos pilkiems sovietmečiu statytiems rajonams įpūs gyvybės, pritrauks jaunų žmonių, panašu, kad įsisenėjusias problemas, tokias, kaip ugdymo įstaigų ar automobilių stovėjimo vietų stygius, nebus taip paprasta išspręsti.
Ar pabaigti įrengti mikrorajonai?
Architektas Martynas Mankus, kurio mokslinių interesų sritis – modernizmo ir postmodernizmo architektūra, priminė, jog mikrorajono su įdiegta pakopine gyventojų kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistema koncepcija sukurta apie 1960 metus. Žmogaus gyvnamenamąjį būstą tam tikru atstumu supo mokyklos, darželiai, parduotuvės.
Industrinės statybos pradžia ankstesnė – 1950-ųjų pabaiga, vienas pirmųjų rajonų Vilniuje pastatytas prie Naugarduko gatvės, greta buvusios Vilniaus grąžtų gamyklos.
Vadovaujantis mikrorajono principais, pirmasis pastatytas Žirmūnų rajonas. Kadangi ten veikė Kuro aparatūros gamykla ir kitos įmonės, jis laikomas pirmuoju, panašiu metu 1959–1960-ųjų pabaigoje, buvo kuriami Lazdynai, 1974-aisiais apdovanoti Lenino premija.
Vėliau miestas plėtėsi į šiaurinę dalį – pastatytos Karoliniškės, Justiniškės, paskutinieji – Pašilaičiai ir Pilaitė. Visa mikrorajonų statybų istorija sutelpa į kelias dešimtis metų – nuo 1960-ųjų pabaigos iki 1980-ųjų pabaigos.
Įsibėgėjant statyboms, rajonai vis labiau tobulėjo, keitėsi konstrukcijos, užstatymo tipai, planavimas. Jie, anot M. Mankaus, nebuvo realizuoti iki galo, o šiuo metu įgyvendinama palyginti nauja miestų tankinimo politika.
„Mikrorajonai buvo suplanuoti kaip išbaigti. Tiesa, ketinta statyti daugiau infrastruktūros objektų, tačiau ne visi realizuoti dėl lėšų trūkumo. Pirmiausia statydavo daugiabučius, kurie buvo prioritetas, o visa kita vėluodavo. Vyko nuolatinės diskusijos, kad štai namus pastatė, o parduotuvės nėra, neįrengta aplinka, šaligatviai, trūksta mokyklos. Gyventojai laukdavo, kai ką pastatydavo, kai ko ne“, – pasakojo M.Mankus.
Masinė statyba buvo aktuali visame pasaulyje – ir pietryčių Azijoje, ir Vakarų Europoje, šiaurės Amerikoje ar pietryčių Azijoje. Tai buvo valstybinės-socialinės politikos dalis. Lazdynai, kuriuose gyveno 10–20 tūkst. žmonių – to meto masteliai atrodė išties įspūdingai. Dabartiniai NT plėtotojų planai – daug kuklesni. Pastato kelis namus, tačiau tokio plėtotojo neįmanoma įpareigoti pastatyti darželį, tad infrastruktūros problemos paliekamos spręsti pačiam miestui.
„Miegamieji rajonai buvo monofunkciai, jie nepasiymėjo dideliu tankumu, lyginant su dabartine statyba. Kalbant apie naujai pastatytus komercinius objektus, sovietiniai rajonai pasipildė naujomis parduotuvėmis, darbo vietomis, jie gyventojų poreikius atitinka labiau nei kažkuriuo planavimo metu momentu. Kitas aspektas – lyginant su miesto vidurkiu, tie rajonai gana neintensyvūs, erdvės tarp namų palyginti didelės.
Gyventojų ir vystytojų žvilgsniai krypsta į tas erdves. Mano manymu, galimybės tankinti visada yra. Turbūt būtų naivu tikėtis, kad toks intensyvumas, koks buvo sovietmečiu, išliks ilgai. Gyventojai turi savo žodį, vyksta projektų viešinimo procedūros, vietos bendruomenės dažnai priešinasi, kad kokiame parke, kuris galbūt nesutvarkytas, bet jie prie jo priprato, žaidžia vaikai, vedžioja šunis, neatsirastų naujas daugiabutis.
Konflktas egzistuoja, bet, manau, kad tos tankinimo galimybės sukuria daugiau įvairovės. Kai kalbame apie standartinį tų pačių Lazdynų gyventoją, tikėtina, kad jis pensinio amžiaus žmogus. Be abejo, ten kraustosi ir jaunų šeimų, bet butų pasirinkimas ribotas. Jeigu nori modernesnio suplanavimo, galimybių rinktis nėra. Nauji gyventojai – dažniausiai iniciatyvūs žmonės, rūpinasi aplinka“, – kalbėjo architektas.
Automobilių skaičius pranoko visus lūkesčius
Vilniaus teritorijos gyventojų tankumas yra mažesnis nei analogiškų Europos miestų. Vieni sako, kad tai gerai, sostinė išlaiko žaliojo miesto charakterį, antra vertus, tokiame išsiplėtojusiame mieste itin brangu išlaikyti infrastruktūrą.
Kone daugiausia diskusijų kyla dėl itin didelio automobilių stovėjimo vietų stygiaus. Sovietmečiu, architekto žodžiais, normos buvo siejamos su to meto poreikiais. Tiek automobilių, kiek šiandien turi lietuviai, niekas nesitikėjo ir neplanavo. O štai gyventojų skaičiui buvo brėžiamos daug didesnės perspektyvos, Vilnius turėjo tapti milijoniniu miestu. Dėl šios priežasties planuotos plačios gatvės su plačiomis žaliosiomis juostomis greitajam tramvajui, apie metro svarstyta net Kaune.
Buvo manoma, kad plėtosis miegamieji rajonai, tačiau po 1980 metų įvyko suburbanizacija, daug kas persikėlė į privačius namus užmiestyje.
„Kita vertus, ar mes norime, kad kiekviena šeima turėtų po 2–3 automobilius, ar norime vystyti viešąjį transportą. Savivaldybė turėtų turėti požiūrį į mieto plėtrą ir apsispręsti, kas turėtų būti susisiekimo prioritetu mieste“, – komentavo pašnekovas.
Kalbant apie dabartinę statybą, ji apibūdinama trumpai – kuo daugiau kvadratinių metrų už kuo pigiau, statant panašias vadinamąsias dėžutes, architektūrai neskiriant per daug dėmesio. Architekto žodžiais, architektūrinė raiška išraiška buvo svarbi sovietmečiu, svarbi ir dabar, bet reikia suprasti, kad architektūros meninė raiška ir estetika visada yra tam tikrų socialinių, kultūrinių, ekonominių veiksnių rezultatas.
Lazdynai laikomi pavyzdžiu, kada jiems suprojektuoti buvo pasitelkti jauni, talentingi architektai, pasižymėję ne gyvenamojoje statyboje, o projektuodami visuomeninius objektus. Buvo mintis formuoti tam tikrą gerąjį pavyzdį.
„Masinė statyba visada buvo laikoma ne tokiu kūrybingu užsiėmimu kaip individuali statyba, todėl architektai stengdavosi nepakliūti į masinės statybos skyrius, institutus ar darbo grupes, bet būdavo visokių šimčių.
Lazdynuose namai švelnai susukti, kiek laužyto plano ir terasuoti šlaite. Visą tą pasiekti reikėjo įdėti daug darbo. Rezultatai buvo riboti techninių galimybių, bet architektai pasitelkdavo išmonę. Galiausiai, Lazdynai kabojo ant plauko dėl reljefo. Buvo aišku, kad neracionalu statyti ant tokio didelio šlaito. Bet pavyko įtikinti, kad reljefas išnaudotas sėkmingai, kas atvėrė kelius nestandartiniams sprendimams.
Architektūra – sritis, labai priklausanti nuo politinės ir ekonominės sistemos. Jei turi užduotį iš namų statybos kombinato ir tipinių elementų visumą, negali pareikalauti, kad pastatytų naują gamyklą, kur gamintų kitokius elementus. Skirtumas nuo šių dienų, kad tuomet 90 proc. gyvenamosios statybos naudoti surenkamieji elementai. Su tuo reikėjo taikytis“, – pasakojo M.Mankus.
Imtis pokyčių būtina
Pastaruoju metu nemažai diskutuojama, kaip atnaujinti sovietinius daugiabučius ir įkvėpti jiems gyvybės. Šias problemas, architekto žodžiais, sprendžia ir užsienio šalys. Skirtumas tarp mūsų ir Vakarų – ten statyba nebuvo tokia masiška.
Dažnai masinė statyba buvo siejama su socialiniais būstais, skirtais nepasiturintiems žmonėms. Lietuvoje daugiabučiuose sovietmečiu gyveno visi, pradedant nomenklatūra, kuri turėjo kad ir pagerintus butus, bet tuose pačiuose namuose, baigiant darbininkais.
„Pastaruoju metu iškyla rajonų, kuriems sueina 50 metų, tema. Juos iš esmės būtų galima svarstyti įtraukti į kultūros paveldo vertybių registrą. Su sovietiniais daugiabučiais būtina kažką daryti.
Mes visgi nekalbame apie namų išvaizdą, kurią būtina išsaugoti, labiau kalbame apie reljefą, esamą erdvinę kompozicją, tą išsaugoti galbūt ir galime. Kad saugoti visus rajonus – ne.
Saugoti tokiu principu, kad viską užšaldyti kaip laiko kapsulėje, turbūt, irgi ne. Jie turi galimybę būti pakeisti, atnaujinti. Tik klausimas, kokios jų vertingosios savybės. Jei savybė – spalva, pilkumas, manyčiau, kad ne, labiau bendra tūrinė-erdvinė kompozicija, kuri sunkiai nusakoma reglamentų kalba.
Yra minčių, kad galima išsaugoti muziejiniu principu vieną pastatą, bet kad saugoti keliasdešimties namų masyvą, turbūt, nei labai racionalu, nei labai verta“, – svarstė architektas
Daugelis nomenklatūros gyveno Čiurlionio gatvėje, prestižiniais sovietmečiu laikyti rajonai, esantys arčiau centro. Visgi po komunalinio buto realijų persikelti į Lazdynus daugeliui atrodė kaip pasaka, tarsi persikelti į kitą realybę.
„Masinis gyvenamojo būsto sprendimas buvo politinis dalykas, bet turėjo labai daug pozityvumo, nes daug gyventojų persikeldavo į miestus. Būstų stygius buvo didžiulis, problemą spręsti tuo metu buvo įmanoma tik industriniu būdu.
Naujesni gyventojai ir prabangesni namai, manyčiau, seniesiems rajonams tik į naudą. Mintis ta, kad kvartalai netaptų getais, kur gyventojai išmiršta, lieka mažai entuziazmo juose gyventi, nors žmonės ten gyvenantys labai džiaugiasi, kad jauku, humaniška aplinka, daug žaliųjų erdvių“, – reziumavo pašnekovas.
