Tokių pat paukščių ir jų pjedestalų kompozicija primena kitas garsiąsias pelėdas, esančias Kaune, Pelėdų kalne. Jų autorius buvo garsus tarpukario skulptorius Vincas Grybas.
Ar dvaro Užliedžiuose pelėdos galėjo atkeliauti iš Žaliakalnio, gal jos yra tarpukario kūrėjo darbų plagiatas? O gal tai buvo paties H.Daktaro sumanymas?
Ieškant atsakymo į šiuos klausimus „Laikinosios sostinės“ žurnalistų laukė nemažai netikėtumų.
Namą statė visai šeimai
H.Daktaro šeimos namai Užliedžiuose išties primena pilį.
663 kvadratinių metrų ploto namas su bokštais ir trijų metrų aukščio tvora iškilo 1995 metais.
R.Daktarienė ne kartą yra pasakojusi, kad tokį didelį namą statė, nes svajojo, jog jame gyvens drauge su savo vaikais. Tačiau moters svajonė neišsipildė.
Vyresnės kartos architektai neslėpė girdėję, kad tuometiniai šios savotiškos tvirtovės užsakovai ne kartą keitė darbų vykdytojus, nes buvo nepatenkinti darbų kokybe, vis keitė ir tobulino projektą pagal savo skonį.
Kalbama, kad dabar ištuštėjusius namus, kuriuose šeimininkauja ištikimoji Henytės sutuoktinė R.Daktarienė, sunku išlaikyti, buvusi prabanga pamažu nyksta, namui reikia remonto. Bandyta jį net parduoti, šiuo pasiūlymu buvo susidomėjęs vienas Rusijoje, Maskvoje, gyvenantis verslininkas, bet vėliau pirkti pilį jis atsisakė. Daugiau pirkėjų neatsirado.
Tačiau ištuštėjusį namą-tvirtovę ir toliau saugo prie tvoros ant keturkampių kolonų patupdytos pelėdos, kurių, kaip ir viso statinio, ateitis sunkiai nuspėjama. Kas yra jų idėjos autorius, namo šeimininkė atskleisti nepanoro.
R.Daktarienė, paklausta, kas ir kodėl sumanė ant tvoros patupdyti šių paukščių skulptūras, tepatarė pasiskaityti, ką pelėdos simbolizuoja.
Varžėsi, kas toliau numes
Iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti, kad ir paukščiai, ir tai, kaip jie patupdyti prie vartų, labai panašu į Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto teritoriją supančią tvorą ir ant jos tupinčias pelėdas.
Fakultetas yra Žaliakalnyje, dėl pelėdų skulptūrų ši vietovė buvo praminta Pelėdų kalnu.
Kauno kolegijos Menų akademijos vadovė Inga Valentinienė neslėpė, kad yra girdėjusi apie Užliedžiuose esančias pelėdas, ir neatmetė galimybės, jog jos į Kauno rajoną galbūt net atkeliavo iš Žaliakalnio.
„Mano tėvai gyveno prie Pelėdų kalno. Dabar tėvui 75 metai. Jis yra pasakojęs, kad, kai buvo jaunas, Žaliakalnio jaunimas turėjo blogą įprotį – varžydavosi, kam pavyks nuo tvoros nudaužti, pakelti ir kuo toliau numesti pelėdas.
Žinome, kad nemažai pelėdų buvo ištampyta ir atsidūrė pas privačius žmones jų namų ar sodų kiemuose“, – pasakojo I.Valentinienė.
Palygino abu variantus
Menų akademijos vadovė priminė, kad pelėdas skulptorius V.Grybas sukūrė 1924 metais, kai mokėsi Pelėdų kalne tada veikusioje Kauno meno mokykloje pas jos vadovą Kajetoną Sklėrių.
Pelėdos buvo gaminamos iš Nemuno pakrantės smėlio ir cemento. Kiek skulptorius jų sukūrė, išlikusių duomenų nėra.
„Neišliko ir gipsinės pelėdų formos. Tada daug kas buvo naikinama. Pavyzdžiui, kai V.Grybas išvyko į Paryžių, tuometis meno mokyklos vadovas K.Sklėrius sunaikino ir jo jau nulietus pegasus, kurie turėjo stovėti netoli mokyklos. Ar taip buvo dėl pavydo, ar dėl kitų priežasčių, dabar sunku pasakyti“, – svarstė I.Valentinienė.
Kauno kolegijos padalinį supančios pelėdos buvo atnaujintos 2018 metais.
Nuo jų nušveistos kerpės ir kitos apnašos, kūriniai impregnuoti, kad jiems mažiau kenktų aplinkos poveikis. Atnaujinta buvo per 30 pelėdų. Ateityje ketinama jų nulieti daugiau, nes dabartinė Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto teritorija didesnė nei tarpukariu ir ant ją supančios tvoros telpa daugiau skulptūrų.
„Tam esame pasirengę, esame ištyrinėję ir išmatavę originalias pelėdas. Remdamiesi šiais duomenimis galėtume palyginti ir Užliedžių namo tvoros pelėdas“, – kalbėjo I.Valentinienė. Palyginę R.Daktarienės namus ir kolegiją saugančias pelėdas specialistai atsakė, kad skulptūros nėra tapačios. Skiriasi jų galvos ir krūtinės struktūra, Užliedžių pelėdų kūnas yra labiau pailgas, jų akyse įstatytos lemputės ar kiti įrenginiai, todėl jos yra tuščiavidurės, o V.Grybo pelėdos – pilnavidurės.
Prašė leidimo nukopijuoti
Skulptoriaus V.Grybo atminimą ir palikimą puoselėjanti jo anūkė Rasa Grybaitė pasakojo, jog jos senelis spėjo išlieti 20 pelėdų ir pats yra pasakojęs, kad jos buvo vagiamos. Gali būti, kad tokių pelėdų kažkas vėliau buvo pagaminęs ir daugiau.
Kadangi V.Grybo sukurtam meno kūriniui – pelėdoms – jau daugiau kaip 70 metų, autoriaus teisės jo palikuoniams nebepriklauso.
„Vis dėlto restauruodami Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto tvoros pelėdas specialistai su manimi konsultavosi, su palikimu elgėsi pagarbiai. Kartą į mane kreipėsi ir vienas skulptorius, kuris prašė leidimo nukopijuoti pelėdas“, – prisiminė R.Grybaitė.
Pasak jos, tas menininkas norėjo išdrožti medines pelėdas vienai privačiai bibliotekai papuošti. Žadėjo, kad atsiųs darbų fotografijas, tačiau R.Grybaitė, sutikusi, kad medinės pelėdos būtų pagamintos, jų atvaizdų taip ir nesulaukė.
„Ar yra kokių nors senelio pelėdų plagiatų, girdėti neteko. Pelėdos yra išraiškingi paukščiai ir mėgstamas simbolis, todėl jais savo namus puošti gali norėti įvairūs žmonės“, – svarstė R.Grybaitė.
Kūrėjas vargu ar buvo garsus
Kas galėjo įgyvendinti pilies Užliedžiuose projektą, laikoma paslaptimi.
Paskambinus ne vienam architektui pavyko išgirsti įvairių versijų.
Architektas Virginijus Juozaitis tikino, kad Užliedžių pilį projektavusio architekto nežino, bet vargu ar tai buvo garsus šios srities profesionalas.
„Tada buvo laukinio kapitalizmo laikai. Už darbus mokėdavo avansą, o atlygio neretai jau galėjai ir nebegauti, todėl vargu ar kas nors iš tuo metu garsių architektų būtų ėmęsis tokio užsakymo“, – svarstė V.Juozaitis.
Kitas garsus architektas, Audrys Karalius, atsakymo į klausimą taip pat nežinojo.
„Pats norėčiau sužinoti, kas kūrė tą pilį“, – neslėpdamas susidomėjimo atsakė kitas garsus kaunietis.
Tuo metu architektūros istorikė Jolita Kančienė atskleidė, kad architektai, kurie laukinio kapitalizmo metais dirbo su įtartinos reputacijos užsakovais, buvo ir yra linkę tokius faktus nutylėti.
„Ir dėl to, kad bendravo su tokiais asmenimis, ir dėl tokių pastatų architektūros kokybės niekas apie tai kalbėti nenori“, – sakė J.Kančienė.
Labiau simbolizuoja atsargumą
Architektas Linas Tuleikis pasakojo nemažai girdėjęs apie garsiojo Užliedžių namo statybas. Esą iš pradžių Daktarų šeima kreipėsi į vieną architektą, bet jis nenorėjo statyti bokštų, tada buvo pasirinktas kitas specialistas.
„Gali būti, kad kai architektai ir darbų vykdytojai neįtikdavo, jie būdavo pakeičiami kitais, todėl vieną autorystę nustatyti sudėtinga, nes darbai buvo atliekami, kaip norėjo užsakovai“, – svarstė architektas.
Žvelgdamas į V.Grybo ir Užliedžių pilies pelėdas L.Tuleikis atkreipė dėmesį, kad profesionalaus skulptoriaus sukurtos pelėdos tupi ant knygų ir byloja apie išminties, žinių simbolius.
„Užliedžių namo pelėdų akyse yra lempos ar stebėjimo kameros. Jos iš tolo praneša, kad aplinkiniai yra stebimi, todėl primena ne išminties simbolį, o sudaro atsargumo, karingumo įspūdį“, – sakė L.Tuleikis.
Stilių apibrėžti išties sunku
Dėl to, kad ir vienos, ir kitos pelėdos patupdytos ant panašių pjedestalų, jos ir yra panašios. L.Tuleikis neatmetė galimybės, kad H.Daktaro šeimos atstovai kada nors galėjo važiuoti pro meno kalvės teritoriją ir pelėdų kompozicija jiems patiko.
„V.Grybo pelėdos puikiai prigijo miesto aplinkoje ir tebežavi iki šiol. Vis dėlto, mano nuomone, tokie simboliai labiau dera prie kaimiško stiliaus architektūros. Manęs paties vienas užsakovas prašė, kad dvi pelėdas prie šulinio ir prie vartų įkurdinčiau jo kaimiškoje sodyboje, esą jomis džiaugsis anūkai“, – pasakojo L.Tuleikis.
Pasak architekto, Užliedžių namo architektūros stilių geriausiai apibūdina „kolūkinio baroko“ apibrėžimas.
„Nieko keista, kad čia įvairius stilius bandyta derinti neprofesionaliai, be taisyklių, tad ir pelėdos, ir namas atrodo kaip kičas“, – sakė architektas.
Sąsajų su namu nepripažino
Vis dėlto su architektūra susiję kalbinti žinomi kauniečiai ne kartą minėjo kelias architektų, kurie galėjo prisidėti prie Užliedžių pilies projektavimo, pavardes.
Vienas minėtų architektų, paklaustas, ar projektavo Užliedžių pilį, nustebo ir teigė, kad su H.Daktaru ar jo šeima reikalų niekada neturėjo ir jų nepažinojo.
Kitas žinomas architektas tvirtino, kad projektuoja su aplinkos dizainu ir hidrotechnika susijusius objektus, todėl su namo Užliedžiuose projektavimu nieko bendra negalintis turėti.
Trečias architektas, kuris galbūt ir galėjo būti pilies autorius, jau miręs.
Dalies dokumentų jau nėra išlikę
Kauno rajono savivaldybės Gyventojų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėja Raminta Grėbliauskienė sakė, kad, laikantis asmens duomenų apsaugos įstatymo, su statybų projektų dokumentais gali susipažinti tik projektų užsakovai arba jų įgalioti asmenys.
„Tokie dokumentai saugomi 50 metų, skaitmeninami, perduodami į Kauno apskrities archyvą.
Bet gali būti, kad 1995-ųjų, ankstesnių ar kiek vėlesnių metų dokumentų savivaldybėje nėra išlikę, nes keitėsi jų saugojimo terminai, dėl to meto dokumentų yra daug painiavos“, – H.Daktaro pilies autoriaus paslapties neatskleidė Kauno rajono savivaldybės atstovė.
Brėžinių architektai yra ir išsižadėję
Paulius Tautvydas Laurinaitis, architektūros istorikas:
„Persitvarkančioje XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos sovietų imperijoje lietuviai galėjo džiaugtis vis daugiau išsikovotų laisvių, taip pat ir laisve statyti tokius namus, kokių norisi.
Ši laisvė sprogo įvairiomis – neretai pusapvalės arkos, pilies silueto ar barokinio ornamento – formomis. Viena vertus, žmonėms norėjosi kuo didesnio namo ir prabangos atributų. Kita vertus, neretai ta gero gyvenimo samprata būdavo pasiskolinama kad ir iš pirmųjų mūsų ekranus nušvietusių telenovelių ar, tarkim, interpretuojant vaikystėje matytų dvarų formas.
Tai suprantama, turint omenyje, kad bene 50 metų gyventa griežtai kardomos informacijos santvarkoje, kurioje estetikos evoliuciją buvo monopolizavusios tik tarpusavyje kalbančios galvos.
Profesionaliosios architektūros plotmėje per Lietuvą tebėjo postmodernizmo mados, kurias, pasiskolintas iš matytų užsienio pavyzdžių, kai kurie architektai suprasdavo gana tiesmukai. Kartais šie du pasauliai susitikdavo ir ne visada vienas kitam prieštaraudavo.
Daugeliui užsakovų norėjosi pridėti kai ką nuo savęs. Kartais ir kone visą projektą. O kartais riba tarp savininko norų ir architektų pasiūlymų būdavo nematoma.
Buvusiose Kauno priemiesčių dykrose pridygo bokštelių, arkų ir kolonų. Baliustrados apjuosė didžiules terasas. Svetaines nuo prieškambarių atskyrė arkados. Rūsiuose įrengti baseinai buvo iškloti mozaikinėmis plytelėmis.
Kai kurie architektai jau seniai išsižadėjo savo parašų ant anuomečių brėžinių. Vis dėlto ta architektūra atspindėjo virsmą ir laisvę, kad ir nebrandžią.
Ir nors tiesa, kad kai kurie tokie pastatai turi sąsajų su galbūt labiau šešėlinės visuomenės reiškiniais, kur kas didesnė jų dalis tapo paminklu besikūrusiai šalies verslininkystei.
Manau, kad tokie pastatai yra anos epochos simboliai, tuo jie ir įdomūs, bet nyksta taip iki galo architektūros istorikų ir neištirti.“ ˙
