Architektų duetas dėmesingą ir tvarią architektūrą kuria nuo pat darbų Paryžiuje pradžios, 1987 m. Iki tol jie kurį laiką kartu dirbo Nigerio sostinėje Niamėjuje, čia Jean-Philippe Vassalas buvo laikinai persikėlęs kurti miestų planavimo projektų, rašoma wallpaper.com.
Būtent Nigeryje architektai kartu sukūrė savo pirmąjį realizuotą projektą – šiaudinį namelį, sukonstruotą iš vietinių krūmų šakų.
Grįžę į Paryžių architektai įgyvendino daugybę kritikų įvertintų darbų, tokių kaip „Latapie House“ Floirac miestelyje (1993) ir „House in Cap Ferret“ (1998) – abu Prancūzijoje, daugybę daugiabučių projektų savo gimtojoje šalyje ir užsienyje, įskaitant du daugiabučius namus Miulūze (2005 ir 2015 m.).
„Gera architektūra yra atvira – atvira gyvenimui, atvira siekiant išreikšti kiekvieno žmogaus laisvę, kur kiekvienas gali padaryti tai, ką jiems reikia padaryti“, – sako A. Lacaton. –Ji neturėtų būti demonstratyvi ar impozantiška, greičiau ji turi būti kažkas pažįstamo, naudingo ir gražaus.“
Architektams taip pat įteikta daugybė apdovanojimų, tarp jų – Lisabonos architektūros trienalėje (2016 m.), kur įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus, bei Europos Sąjungos šiuolaikinės architektūros premija (2019 m.) Kartu su „Frédéric Druot Architecture“ ir „Christophe Hutin Architecture“ Mies van der Rohe premija architektams įteikta už 530 būstų pertvarkymą Bordo mieste.
„Jie ne tik apibrėžė architektūrinį požiūrį, kuris atnaujino modernizmo palikimą, bet ir pasiūlė patikslintą pačios architektūros profesijos apibrėžimą. Modernizmo viltys ir svajonės pagerinti daugelio gyvenimą atgaivinamos jų darbais, reaguojančiais į mūsų laikų klimato ir ekologines situacijas, taip pat į socialines aktualijas, ypač miesto būsto srityje.
Architektai tą pasiekia per stiprų erdvės ir medžiagų pojūtį, sukuriantį architektūrą, kuri savo forma yra tokia pat stipri, kaip ir įsitikinimuose, taip pat skaidri savo estetika, kaip ir etika“, – teigiama 2021 m. Pritzkerio komisijos citatoje.
A. Lacaton žinoma kaip viena kitokio požiūrio į socialinį būstą sumanytojų. Socialinis būstas, anot architektės, neturėtų būti specifinė kategorija, darbas su subsidijuojamais projektais, neturėtų turėti įtakos požiūriui ir įsivaizdavimui, kaip žmonėms sukurti geriausias gyvenimo sąlygas.
Dar vienas architektų „Lacaton ir Vassal“ projektas „Place Léon Aucoc“ – mažos trikampės aikštės Bordo mieste, Prancūzijoje, pertvarkymas.
1996 m. naujajam merui panorus pagražinti miestą, architektų vardu pavadinta studija buvo įpareigota pertvarkyti aikštę.
Pastebėję petankei skirtą teritoriją ir pasikalbėję su aikštėje ant suolelio sėdėjusiais žmonėmis ir praeiviais, architektai padarė išvadą, kad didžiulių pokyčių čia nereikia. Vietoje to, jie nurodė keletą pagrindinių priežiūros užduočių: pakeisti žvyrą, dažniau valyti, prižiūrėti liepas.
„Architekto darbas nėra tik statyti, – 2003 m. interviu paaiškino A. Lacaton. – Pirmasis dalykas, kurį reikia padaryti, yra pagalvoti ir tik po to galite pasakyti, ar turėtumėte statyti, ar ne.“
Apie vadinamojo architektūros Nobelio laureatus socialiniame tinkle pasisakė ir architektas Linas Tuleikis.
„Šių metų aukščiausią architektūros apdovanojimą – Pritzkerio premiją – gavo du partneriai – moteris ir vyras, kurie projektavo ne pasaulio galingiesiems, bet silpniesiems, pažeidžiamiausiai žmonių grupei. Tokia ir yra tikroji architektūros misija – trinti socialines ribas.
Šiuo apdovanojimu pasaulis atsisuko į humanišką architektūros pusę, į architektūrą, kuri keičia pasaulį į geresnį. Visada, išgirdus naujus Pritzkerio laureatus, norisi pasižiūrėti, kaip mes Lietuvoje atrodome, kaip mes derame prie tų vertybių, kurias deklaruoja šiandienos pasaulinė architektūra?
Niekaip. Visai niekaip. Mes šioje Marijos žemėje kaunamės su paprastais žmonėmis, kovojančiais dėl savo būvio ar grėsmės sveikatai, kad įkištume papildomą kvadratą į savo projektus, kad dar kartą patenkintume užsakovo pelno lūkesčius, nes mes juk sugebame.
Mūsų pastangos išpildyti godžią programą yra žymiai didesnės nei pastangos kurti humaniškas erdves, tačiau net pas mus situacija keičiasi. Netvirtinčiau, kad patys architektai panoro keistis.
Tačiau, darosi nepatogu – žmonės tampa reiklesni ir vis dažiau nebijo sakyti, kas jiems trukdo, o architektai kartais isgirsta, išgirsta ir užsakovai. Vis dažniau. Taigi, lėtai, labai lėtai, bet vis artėjame prie pasaulinės architektūros, kurioje rūpestis silpniausiais – ne mažiau svarbus už funkciją ir estetiką.“
