Visgi ne tik pagyrimai ar apdovanojimai, bet ir pastabos gali motyvuoti padaryti dar geriau – juk architektūra, kaip ir galvosūkis, neretai gali pateikti ne vieną atsakymą.
Strigo dėl pasikeitusios vertingosios savybės
Pirmuosius daugiabučio Žygimantų g. 13 projektinius pasiūlymus kartu su kolegomis Vilma Adomonyte ir Justu Jankausku A.Ambrasas parengė dar 2017 metais. Projektiniai pasiūlymai svarstyti nesyk, jie kliuvo ir paveldosaugininkams, ir bendruomenei.
A. Ambrasas prisiminė, jog 2017 metais, svarstant gretimame sklype, Žygimantų 12, turėjusio iškilti daugiabučio projektinius pasiūlymus, Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe buvo pripažintas panoraminės apžvalgos taškas nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiantis Kalvarijų gatvę su „Lietuvos“ viešbučio prieigomis.
Užsakovai sureagavo pasiūlydami ieškoti kompromiso, tuo metu toks atrodė pastato aukštingumo sumažinimas.
„Architektūra – tarsi galvosūkio sprendimas, atsakymą gauni turėdamas visus išeities duomenis ir sąlygas. Žaidimo taisyklėms keičiantis, uždavinio sprendimas sudėtingėja. Mes pabandėme sumažinti pastato aukštingumą, padaryti jį tarsi nepastebimą. Paaiškėjo, kad paprasta nebus.
Vis tiek sulaukėme kritikos, kad jis šioje išklotinėje netinkamas. Kritika sukėlė lengvą susierzinimą, tačiau aišku viena – jei yra kažkas įdomaus, ką verta išsaugoti, vientiso ir žemesnio pastato statybos to neišspręs, juolab kad Vilniui būdingos gatvių perspektyvų užsidarymas bokštais.
Tiesa, šiuo atveju vieta keista, nes tai – ne gatvės perspektyva, gatvės tęsinio nėra, nes jos užstatymas nusitęsia tarsi kita kryptimi“, – komentavo architektas.
A. Ambrasas sutinka – jei buvo priimtas sprendimas dėl vertingosios savybės, galbūt, ji išties svarbi, nors ikonografinės medžiagos, senų tos vietos nuotraukų, galinčių įrodyti, jog vaizdas tikrai vertingas, praktiškai nėra.
„Kritiką priėmėme, pasirinkome sprendimą, kad stogo linija įlinksta – tokiu būdu nebūtume pažeidę vertingosios savybės, neužstotume vertingos panoramos.
Vėlgi sulaukėme įvairių nuomonių. Visą tą užtaisą bandėme panaudoti naujoms paieškoms, į projektą pasižiūrėjome dar kitaip, užsibrėžėme tikslą, jog stogas gali būti ne tik bėda, bet ir pastato privalumas. Pavertėme stogą eksploatuojamuoju. Jis išlaikė šlaitinio stogo formą, bet galiausiai liko šiek tiek terasuotas, kad jį būtų galima naudoti kaip rekreacinę erdvę“, – pasakojo architektas.
Atėjo laikas realizacijai
„Architektūra kaip galvosūkis. Šiame projekte sprendžiame du, vienas kitam tarsi prieštaraujančius uždavinius – pratęsti krantinės užstatymą, sykiu atverti vaizdą į Katedros varpinę žvelgiant nuo senojo Ukmergės trakto“, taip architektų biuras pristato paskutinį bandymą ne vienerius metus besitęsusią diskusiją galiausiai paversti kūnu.
„Sunku pasakyti, ar projektiniai pasiūlymai išties paskutiniai, bet dabar jie yra tokie ir mums patinka, nors taip pat sulaukė įvairių nuomonių. Vilniui būdingi neišbaigtumai, nutylėjimai, neaiškumai, klaidumai – nežinau, galbūt, gali atsirasti toks netikėtas sprendimas, bandantis išspręsti kelis uždavinius“, – replikavo A.Ambrasas.
Žygimantų g. 13 pastato iki pradedant projektavimo darbus nebuvo, istoriškai čia yra stovėjęs dviejų aukštų su nemažu stogu pastatas. Tik šiek tiek įstrižai, ne pagal dabartinę perimetro liniją.
Pašnekovo žodžiais, plėtotojai į juos kreipėsi prašydami pasiūlyti fasado sprendimą, nes su tūriais tuomet viskas atrodė aišku, vėliau paaiškėjo, kad ne. Pirminiame projektinių pasiūlymų variante fasadas buvo kitoks – jo inspiracija – suglamžyto popieriaus lapas. Tokį efektą išgauti turėjo padėti reljefinis tinkas.
Paskutiniuose projektiniuose pasiūlymuose fasadas surinktas tarsi iš blokų. Tokiam sprendimui realizuoti tiktų fibrobetono plokštės. Šios – nevienodo atspalvio – šviesesnės, tamsesnės, nes svarbiausia čia – natūralios medžiagos pulsavimas.
Architektas pripažįsta – projektas buvo pakoreguotas atsižvelgus ir į specialistų, ir į visuomenės pastabas dėl fasado skaidymo, proporcijų, santykio su aplinka, todėl galėtų būti pabaigtas derinti ir pradėtas statyti.
Lengvų sprendimų nebūna
A.Ambrasas atviras – stengiasi rinktis tokius projektus, kurie, viena vertus, įdomūs, antra – komanda gali suprojektuoti tai, kas patiktų ir patiems, ne tik atlikti paslaugą užsakovui.
Šis projektas antrasis ar trečiasis, kuriame užsitęsė kūrybinė stadija. Prieš 15 metų A. Ambrasas projektavo banko „Swedbank“ būstinę. Tuomet vyko konkursas, buvo išrinktas jo vadovaujamo architektų biuro darbas, kol pasipylė daugybė įvairių nuomonių. Galiausiai dar kone metus užsitęsė netikrumas, nežinomybė, įvairių sprendimų paieška, kuri galų gale atvedė į rezultatą, kurį matome dabar.
„Kažkuria prasme mielesni darbai, kuomet gimsta mintis, kuri iškart įtikina ir realizuojama, tokie darbai neiškankinti kūrybiškai, lengvesni. Bet visaip būna. Architekto darbas – ieškoti balanso. Kartais – stovėti kaip uolai, kartais atsitraukti žingsnį atgal, kad galėtum žengti į priekį“, – reziumavo pašnekovas.
