„Ne visą laiką architektui pavyksta pačiam suprasti, aprėpti visas problemas. Jeigu neįsiklausai į aplinką plačiąja prasme, jeigu neįsiklausai į visumą, kurioje projektuoji, jeigu neįsiklausai į pastato užsakovus, kolegas, gero rezultato tikėtis sunku“, – tikino už architektūrinius projektus ne vieną garbingą titulą gavęs Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentas G.Balčytis.
Architektas sakė, kad dar mokydamasis dailės mokykloje susižavėjo architektūros formomis, erdvėmis bei tūriais, o įgūdžiai atėjo dirbant.
– Kas jus įkvepia kuriant architektūros projektus?
– Kaip ir kiekvienam menininkui, yra skirtingi įkvėpimo būdai ar situacijos. Kartais gali suprasti, kokie potyriai įkvėpė vieno objekto atsiradimą, o kurdamas kitą – nesupranti, iš kur ateina mintys. Bet kuriuo atveju architektas nėra laisvas – jis pats negali nuspręsti, kad dabar kurs tokį namą, o ne kitokį, nes yra klientas, yra projekto programa ir kiti veiksniai, nulemiantys pastato atsiradimą.
Architektūrai daug įtakos daro aplinka ir jeigu į ją neatsižvelgiama, vargu ar kas nors gero gali pavykti. Nebūtinai pastatas turi prisitaikyti prie aplinkos, gali aplinkai ir prieštarauti, tačiau jei neturi filosofinio pastato struktūros pagrindo, vėlgi neaišku, ar kas nors įdomaus pavyks.
Architektūra, mano supratimu, yra daugiaplanis ir labai gilus procesas. Kad jį suvaldytum, reikia suprasti daug sričių, turėti plačią pasaulėžiūrą. Architektai įdeda daug darbo į savo objektus – įkvėpimas ateina daug dirbant.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais, sunkumais susidūrėte per savo karjerą?
– Iššūkiai yra skirtingi, tačiau svarbiausias visada išlieka tas pats – kaip rasti geriausią sprendimą tam tikroje vietoje, tam tikru laiku ir sugebėti savo idėjomis uždegti užsakovą. Architekto sprendimą, koks turi iškilti pastatas, lemia labai daug veiksnių. Svarbi ne tik paties architekto nuomonė, bet ir situacija, klientas, kokie jo norai, skiriamos lėšos, kokia yra vieta.
Kasdienis architekto darbas susidaro iš problemų ir įvairių interesų derinimo – architektas vienas negali priimti sprendimo, negali pats vienas nuspręsti, kad bus tik taip ir ne kitaip. Dėl to, matyt, interesų derinimas ir yra didžiausias iššūkis – kaip sukurti puikios architektūros statinį maksimaliai atsižvelgiant į kitų asmenų, aplinkos interesus.
– Kokių įgūdžių reikia šiuolaikiniam architektui, ko galbūt anksčiau nereikėjo?
– Šiuolaikiniam architektui reikia lygiai tokių pat įgūdžių, kokių reikėjo ir anksčiau. Niekas nepakito, pakito projektavimo technologijos, statybos technologijos, bet pats procesas išliko toks pat.
Svarbiausia – suprasti uždavinį, tai yra, ką nori architektas suprojektuoti. Kaip prieš šimtą metų buvo užsakovai, taip ir dabar jie yra. Kaip prieš šimtą metų, statydami tam tikroje vietoje, privalėjome atsižvelgti į teritorinius ypatumus, į pastatus, kurie yra šalia, lygiai taip ir dabar vertiname tuos pačius aspektus.
Galimybės architektūroje keičiasi, tačiau geros pastato proporcijos, kuriamos erdvės kokybė, meninė išraiška, pastato funkcionalumas visais laikais buvo ir liko vertybės.
– Kokią įtaką architekto darbui daro technologijos?
– Technologijos – tik įrankis, visos idėjos atsiranda architekto galvoje. Kompiuteriai nepakeitė estetinio, meninio suvokimo. Galbūt kada nors kompiuteriai – dirbtinis intelektas – gebės projektuoti ir be žmogaus, bet šiandien žmogus yra svarbiausias, nors pieštuką ir pakeitė kompiuteriai. Negalėčiau pasakyti, kad tai gerai ar blogai.
Kadangi dėstau universitete, matau, kad studentai nemoka piešti, jie negeba aiškiai ir greitai išreikšti savo idėjų ant popieriaus. Jie taip pat nemoka nupiešti perspektyvos, bet gali tai padaryti kompiuteriu. Kompiuteris, žinoma, yra gerai, fiziškai gali nubraižyti brėžinius, sukurti modelį, bet tai nereiškia, kad jei viskas atlikta kompiuteriu, gautas rezultatas bus geras.
Architektai pirma nusipiešia eskizus sau, kaip tas projektas atrodys. Piešdamas sugalvoji įvairių variantų. Piešimas duoda daug potyrių ir jeigu gebi nupiešti, gali greitai suprasti, ar čia gerai numatyta, ar bus tinkama erdvė, perspektyva. Žinoma, nėra taip paprasta nupiešti, bet tai, manau, reikalinga.
– Kaip atsiranda tokia problema kaip nemokėjimas piešti? Ar ji nauja?
– Netobulinami įgūdžiai. Kai buvau studentas, su šia problema irgi susidurdavome. Ne visi mokėjome piešti, bet kadangi tuo metu technologijos tiktai pasirodė, tai nebuvo kitos išeities.
Privalėjai mintis išdėstyti ant popieriaus – ranka. Dabar yra kompiuteriai. Jie – geras instrumentas, nesunkiai valdomas, turbūt todėl nėra tokio didelio poreikio piešti ranka. Bet kai ateina klientas, visą laiką reikia ką nors paaiškinti, netgi kai statybos vyksta, kai nupaišai jiems per kelias sekundes eskizą ir pasakai, kad bus būtent taip, tai klientams daro didžiulį įspūdį.
– Kokių asmenybės bruožų reikia architektui?
– Viena vertus, reikia būti labai užsispyrusiam ir ginti savo idėją, bet, kita vertus, įsiklausyti į aplinkinių nuomonę. Ne visą laiką architektui pavyksta pačiam suprasti, aprėpti visas problemas. Jeigu neįsiklausai į aplinką plačiąja prasme, jeigu neįsiklausai į visumą, kurioje projektuoji, jeigu neįsiklausai į pastato užsakovus, kolegas, gero rezultato tikėtis sunku.
– Kaip manote, kokios šiuo metu yra architektūros tendencijos?
– Deja, pas mus vyrauja tendencija „greitai ir pigiai“, ir ji nėra geriausia. Visi bando taupyti, žinoma, tai natūralu. Tačiau greitai ir pigiai dažniausiai reiškia mažiau architektūrinės kokybės. Beje, ši tendencija egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vyrauja greito vartojimo aplinka.
Klientų, kurie samdytų tam tikrą architektą vien dėl to, kad jis sugeba sukurti išskirtinės architektūrinės kokybės pastatą ir negailėtų tam lėšų, nėra daug. Kalbant apie menines tendencijas grįžtama prie paprastumo, intelektualios architektūros, o ne prie įspūdingų formų, kurios sukelia trumpalaikį susižavėjimą. Žmonėms atsibosta stebinančios įmantrios formos be rimtesnio turinio – manau, kad pasiilgstame nuosaikios ir kultūringos architektūros.
