Daugiau nei per 30 kūrybos metų architektas iš Marijampolės G.Vieversys (57 m.) vienas ar kartu su bendraautoriais pelnė daugybę profesinių apdovanojimų.
Už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus šiandien jam skirta svarbiausia – Vyriausybės kultūros ir meno premija.
G.Vieversio įkurta studija, kuri dabar vadinasi „LG projektai“, Marijampolėje veikia jau ketvirtį amžiaus. Čia šiuo metu dirba 8 darbuotojai, o įmonės darbų apimtis kaip ir jų geografija – itin plati: nuo interjerų iki pramoninių pastatų.
Marijampolės Poezijos parkas, centrinės miesto dalies rekonstrukcija, Rygiškių Jono gimnazijos parkas, daugiabučių namų kvartalas, banko „Swedbank“ pastatas – gimtajame mieste G.Vieversio darbų sąrašas ilgas.
Tačiau kūrėjo portfelyje yra ir Nidos prieplaukos rekonstrukcija, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas, kaimo turizmo kompleksas Trakuose, Kalvarijos miesto centro rekonstrukcija bei šio miesto autobusų stotis, įvairūs kultūros paveldo objektai, kelios dešimtys individualių namų projektų, prekybos centrai Vilkaviškyje, Jurbarke, Kalvarijoje, Tauragėje.
Gintauto vadovaujamoje studijoje užaugo ir dabar sėkmingai karjerą tęsia architektai Mykolas Svirskis, Edgaras Neniškis, Andrius Byčenkovas, Eugenijus Byčenkovas, Simona Vilutė, Gina Vieversytė.
– Abu tėvai – medikai, tuo pačiu keliu pasuko ir jūsų brolis. Kas lėmė, kad pasirinkote architektūrą?, – paklausiau G.Vieversio.
– Menas. Kiek save prisimenu vaikystėje, visada piešdavau. Išvažiuodavau dviračiu į laukus ir piešdavau karves, arklius, elektros stulpų geometrines raizgalynes. Man tai buvo įdomu, todėl pradėjau lankyti dailės mokyklą.
Sekėsi, dalyvaudavau piešimo konkursuose, juose gaudavau įvairių apdovanojimų. Be piešimo, nieko daugiau nemokėjau. Architektūra susidomėjau tik paskutiniais metais mokykloje.
Visada klausdavau savęs, kaip atsiranda pastatai, nuo ko prasideda jų atsiradimo istorija.
– Su žmona Asta (57 m.) ir viena iš trijų dukrų Gina (29 m.), taip pat architektėmis, gyvenate ir dirbate Marijampolėje. Ar esate iš čia ir kilęs?
– Tiek mano tėvai, tiek aš ir mano žmona esame iš Aukštaitijos. Tiesiog taip susiklostė, kad prigijome Suvalkijoje. 1986-aisiais, pabaigus studijas, mums su Asta buvo svarbiausia gauti paskyrimą dirbti tame pačiame mieste.
Taip atsiradome Marijampolėje. Be abejonės, prisidėjo ir tai, kad būtent čia aš augau ir praleidau savo vaikystę, todėl gavus paskyrimą persikėlimas atgal buvo natūralus, savaime suprantamas žingsnis.
– Pastaraisiais metais daugelis Lietuvos miestų stengiasi atskleisti savo regiono privalumus, atsiranda pažintiniai takai, dėliojami lankomų vietų maršrutai, kyla apžvalgos bokštai.
Marijampolė taip pat pražydo savo viešųjų erdvių kokybe – infrastruktūrai gerinti imta naudoti Šešupę, sutvarkyti parkai, rekonstruotas centras. Miestas pagaliau suvokė savo tapatybę?
– Marijampolė yra žalias, ekologiškas miestas, kuriame dera žmogus ir gamta. Taip, tapatybės šaknys yra Šešupė, kuri yra tarsi miesto stuburas – nuo jo šakojasi visos gyvybinės traukos vietos. Miestas atsigręžė į upę sutvarkytais Poezijos, Rygiškių Jono gimnazijos ir Dendrologiniu parkais.
Visa tai priartina žmones prie gamtos ir skatina pažinti miestą keliaujant Šešupės pakrantės takais. Greitai bus priimtas 2020–2030 m. šio miesto strateginis planas, kuriame pateikiau Šešupės pakrantės viziją.
Įgyvendinus ją būtų nutiesta apie 12 kilometrų dviračių, pėsčiųjų takų, kurie sujungtų Marijampolės šiaurinę ir pietinę dalis.
Pakrantės taką aš vadinu pažintiniu, nes jis jungtų visus pagrindinius parkus, kultūros paminklus ir puikią gamtą.
– Kuriate sau ir savo miesto gyventojams malonią aplinką – ar jaučiate jų palaikymą?
– Žodis „palaikymas“ yra subjektyvus dalykas. Kada įgyvendini vieną ar kitą kūrinį – pastatą ar viešąją erdvę ir matai kokį džiaugsmą žmonėms tai teikia, tai kažkokio atskiro palaikymo net nereikia. Aš tai tiesiog jaučiu.
Matau, kad Marijampolėje sukurtuose parkuose verda gyvenimas – žmonės čia leidžia savo laisvalaikį, vyksta koncertai, įvairūs renginiai. Tai ir yra didžiausias žmonių palaikymas.
– Jūsų kūryba jau seniai išsiliejo už šio miesto ribų – projektavote Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kalvarijoje, Nidoje, Šiauliuose, Prienuose, Vilkaviškyje, Tauragėje. Kaip nesuklysti ir tapti pranašu ne savame krašte?
– Architektas niekada nesirenka, kur ir ką projektuoti. Paprastai užsakovas susiranda architektą ir tai daro ne atsitiktinai. Dažniausiai kreipiasi jau susipažinęs su kūryba, anksčiau įgyvendintais projektais. Su tokiu užsakovu yra lengva dirbti ir kurti bet kuriame Lietuvos mieste.
Žinoma, kiekvienas miestas turi savo ženklus, kuriuos projektuojant būtina įvertinti.
– Žvelgiant į jūsų darbus susidaro įspūdis, jog kurdamas labiausiai stengėtės, kad architektūra nesugadintų aplinkos – jautriai išsprendžiate kiekvieno pastato ar projekto struktūros galvosūkį.
O juk neretai užsakovą, ypač jei jis – NT plėtotojas, tenka įtikinti, kad ne kvadratiniai metrai svarbiausi, jei privatus asmuo – subtiliai atliepti pagrindinius jo poreikius.
Ar visada savo idėjomis pavyksta uždegti užsakovus?
– Sugebėjimas išklausyti ir svarbiausia – išgirsti kitą – architektui yra būtina, privaloma savybė. Visada esu pasiruošęs išklausyti bet kokią nuomonę, o svarbiausia – atsirinkti tam tinkamą tiesą.
Kartu man architektūra – tai tylus meninis kalbėjimas su istorija, aplinka, žmonėmis. Geriausia architektūra – nematoma architektūra, todėl mano kūryboje labai svarbus žemės aspektas arba santykis su natūralia tai vietovei būdinga aplinka.
Bendraudamas su užsakovu visada atskleidžiu kuriamo objekto santykį su esama aplinka – reljefu, spalva, forma, medžiaga. Kai pastatas teisingai suauga su esamu kontekstu, daugiau užsakovui argumentų ir nereikia.
Dažnai mano architektūra pavadinama žemiška, nes visi mano darbai labai suauga su kraštovaizdžiu, kuriame labiau išryškinama ne architektūrinė forma, o esamos gamtos ženklai. Tai, matyt, ir nulemia grįžimą prie idėjos ir paprastumo joje.
– Vaikystėje mėgote piešti, o kaip dabar? Ar piešiate eskizus, darote maketus, ar jūsų architektūra jau persikėlė į kompiuterio ekraną?
– Architektūra yra menas, kuris reiškiasi kūrybos proceso metu. Manau, kad meniniai gebėjimai yra būtina sąlyga mintims išreikšti.
Aš, ko gero, esu tos kartos architektas, kai procesas prasideda nuo tuščio lapo ir pieštuko, o ne kompiuterio ekrano. Kitaip negaliu, nemoku laisvai reikšti minčių, tik eskizuodamas, piešdamas.
Tuo pat metu eskizas perkeliamas ir į erdvinį modelį – maketą. Esu tikras, kad būtent jis padeda užsakovui suvokti pastato tūrį. O kompiuterinė vizualizacija būtina tolesniam darbui, gilinantis į medžiagas ir detales.
– Menas išlaisvina, o kas varžo architektą? Kada jūsų mintys ir rankos labiau atsiriša – projektuojant individualų namą ar vykdant visuomeninį užsakymą?
– Kūryba – procesas, kuris nesirenka ir neskirsto kūrinių į sudėtingus ar nesudėtingus, individualius ar visuomeninius. Jokių įsipareigojimų.
Proceso pradžia visais atvejais vienoda – man ji prasideda nuo „nesąmonių“, leidžiu sau fantazuoti, nes tai yra tas momentas, kai pasijuntu laisvu kūrėju ir tuo džiaugiuosi.
Vis dėlto labiausiai darbo lengvumą, jo eigą bei rezultatą lemia ne objekto paskirtis, netgi ne jam skirtas biudžetas, o užsakovas. Jei tai išsilavinęs, architektūrą suprantantis ir kūrėjus gerbiantis žmogus, tuomet darbas visuomet teikia malonumą ir beveik visada galima tikėtis gero rezultato.
Kas yra geras rezultatas? Kiekvienas pastatas turi turėti savo priežastį, savo klausimus ir atsakymus – jis negali būti tiesiog šiaip sau pastastas, turi būti aišku, kodėl būtent toks ir būtent toje vietoje jis atsirado. Blogas rezultatas – jeigu pastatą iš vienos vietos gali perkelti į kitą ir jis bet kur derės.
– Kalbama, kad Lietuvoje yra per daug architektų, tad ir konkurencija milžiniška. Pavyzdžiui, sporte viskas aišku – geriausias tas, kuris laimi. O kaip architektūroje? Pagal ką išrinkti geriausią? Premijų skaičių, kokybę ar kiekybę?
– Labai teisingas pavyzdys. Architektą atsispindi jo įgyvendinti darbai ir užsakovai pagal juos renkasi architektą.
Todėl manyčiau, kad geriausiu išrenkama pagal darbų kokybę.
Kiekvienas svarbus Lietuvos objektas turėtų būti projektuojamas ir statomas tik pagal pasiūlymo kokybę, deja, šiandien dažniau atsižvelgiama tiesiog į kainą – kuo ji mažesnė, tuo geriau. Toks mąstymas yra ydingas.
– Ar jums pačiam vienodai svarbūs visi įgyvendinti projektai, ar sergate už kiekvieną savo kūrinį?
– Apie projektus galima pasakyti tą patį kaip ir apie žmogų – yra skirtingi jo gyvenimo etapai. Architektūrinis kūrinys gimsta, auga, užauga, tampa pilnaverčiu ir toliau gyvena savo gyvenimą.
Man rūpi jo likimas, tačiau pabaigus projektą, nuo manęs jis nebepriklauso.
– Ruošdamasi pokalbiui prašiau kolegų apibūdinti jus. Įvertinimai – reiklus, darbštus, išsilavinęs, įžvalgus, stilingas. Ar architektui svarbu turėti stilių – gyvenimo būdo, aprangos, bendravimo, kūrybos?
– Manau, kad architektui, kaip ir bet kuriam kitam menininkui, savitas stilius, braižas yra būtini. Juk kai kuriuos paveikslus ar muzikos kūrinius galime atpažinti vos tik juos pamatę ar išgirdę, nes visi jie turi savitą skambesį.
Taip pat yra ir architektūroje – ji turi savo braižą, savo stilistiką, kuri ir pritraukia užsakovus, padeda identifikuoti projekto autorių. Darni visuma – gyvenimo būdo, aprangos, bendravimo, pasaulėžiūros – atsispindi kūryboje.
– Gintautai, jūsų profesija azartiška?
– Iš pradžių azartiška, o po to įsimeta rutina. Su kiekvienu nauju objektu su užsidegimu neriama į kūrybinius ieškojimus tol, kol idėja subręsta.
Po to prasideda neįdomūs dalykai, atsiranda reikalavimai, kurie sudėtingėja priklausomai nuo pastato paskirties ir dydžio, jau nekalbant apie derinimų procesą. Techniniai darbai bei įvairūs teisiniai reikalai užima didžiąją architekto darbo dalį.
Tačiau kūrybos proceso pradžia ir pabaiga, kai pastatas jau kyla, daugumai mūsų yra tai, dėl ko pasirinkome šią profesiją.
Ta darbo dalis – lyg akimirka, dėl kurios architektas esu ir aš.
