Tarp dabartinių A. Vivulskio, Šviesos ir Vytenio gatvių buvo pradėta statyti įspūdinga Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. Ją projektuojant vadovautasi idėja miesto kalvas papuošti simboliais. Taip rytų pusėje atsirado trys kryžiai, vakarų pusėje planuota pastatyti bažnyčią. Bažnyčia jau stovėjo, tačiau nebuvo užbaigta. Sovietmečiu perstatyta, pritaikyta Statybininkų kultūros rūmams. Šios bažnyčios atkūrimo idėja, anot vyriausiojo miesto architekto, nėra utopija. Jei tik būtų tokia galimybė ją atkurti, naujasis bendrasis Vilniaus planas tam neprieštarautų.
R. Šimašius antrino, kad kaip tik skelbiamas konkursas dėl pastato įveiklinimo, buvusių Statybininkų kultūros rūmų erdvių atvėrimas pamažu vyksta.
Antrasis utopinis projektas – Verkių rūmų rekonstrukcija. 1840 m. architektas F. K. Šinkelis pasiūlė Verkių rūmų restauracijos projektą – jei jis būtų įgyvendintas, šie rūmai būtų atrodę lyg atkelti iš Austrijos.
M.Pakalnis priminė, jog pagrindiniai Verkių rūmai buvo sudeginti ir nebuvo atstatyti. Likę tik centrinių rūmų pamatai. Galvota, kaip pagrindinius rūmus atkurti, tarsi primenant Budapeštą, kuomet plauki upe, rūmų pristatyta pakrantėse. Bandyta tokią ambiciją parduoti, tačiau savininkas tikrai neturėjo tiek finansų, kad tą įgyvendintų.
Dabartiniai šeimininkai ruošiasi išsikelti iš išlikusių Verkių rūmų korpusų, klausimas, kas ten bus ateityje. Anot miesto mero, svarbu suremti galvas su valstybe, kad objektas būtų gyvas.
Januszas Tłomakowskis 1931 m. pasiūlė ganėtinai utopinę viziją Vilniui – miestas turėtų būti tobulo apskritimo formos.
R.Šimašius komentavo, jog tokia vizija negalėjo tapti galutiniu objektu, tačiau geras atspirties taškas pradinei idėjai. Sostinė neturi natūralių gamtinių barjerų. Natūralu, kad tokie miestai aplink miesto centrą auga gana taisyklingai. Kad Vilnius nėra tokios taisyklingos formos daugiau atsitiktinumas, mat nutiesus geležinkelį miestas nebeaugo į pietų pusę, labiau į šiaurinę pusę, už geležinkelio liko gamyklų rajonas.
Vilniaus plėtra buvo paveikta geležinkelių. Dabar grįžtama prie tos utopijos, kad Vilnius aplink miesto centrą vystytųsi taisyklingiau, o ne į vieną pusę.
Kalbant apie Rotušę, puoselėta idėja pabaigti architekto Lauryno Gucevičiaus parengtą projektą. Architektas siūlė du variantus – pastatyti bokštą arba rotušę išplėsti. Architektas Augis Gučas yra priminęs galimybę realizuoti šio architekto projektą. Rotušė realizuota ne iki galo, tiek, kiek miestas turėjo galimybių. Rotušė buvo vienas svarbiausių sostinės pastatų, jo ambicija buvo turėti kažką dar didingesnį.
Anot miesto mero, prie dviejų bažnyčių bokštus išties reikėtų atstatyti – Šv. apaštalų Petro ir Povilo ir Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčių, kas parodytų miestą, koks buvo. Rotušės bokšto atstatymas keltų klausimą, ką tai duotų.
Dar viena utopija – Adomo Mickevičiaus paminklas dabartinio Gedimino prospekto viduryje. „Eitume nuo Vilniaus arkikatedros bazilikos Seimo link, priėjus šią vietą, prospekto išklotinė tarsi išbyra, neaišku, kodėl namai išsirangę, buvęs Centrinis knygynas patrauktas toliau, Vyriausybės pastatas pabėgęs, kitas pastatas atitrauktas, atrodo neužbaigta.
Buvo kuriama reprezentacinės gatvės, kurioje dėliojami tam tikri simboliai, idėja. Aplink ją formuojasi prabangiausi kvartalai. Toks projektas buvo pompastikos, didelio miesto atributas. Idėja nerealizuota, atsitiko vilnietiškai.
Centrinį knygyną statė sovietmečiu, pasuko į vieną pusę, Vyriausybės pastatą vėl kitaip padėjo, viešbutį „Novotel“ statė neišlaikydami pradinės užstatymo linijos. Tačiau, jei turėtume aiškų stačiakampį, nebūtų tokia įdomi ir demokratiška erdvė“, – komentavo M.Pakalnis. R.Šimašius antrino, jog kone 10 metų neapsispręsta, kur turėtų iškilti A.Mickevičiaus paminklas.
Konstitucijos pr. ir Kalvarijų g. sankryžos projektas. 1960–1970 metais buvo akivaizdu, kad miestas plėsis, diskutuota, kaip. Nebuvo aišku, kaip miestą plėtoti. Spręsta judėti į Lazdynų, Karoliniškių pusę, pradėti Laisvės pr. žiedą, aplink jį lipdyti miegamuosius rajonus.
Nebuvo galutinai nuspręsta, kaip tvarkytis su miesto centru. Parengtas miesto centro suplanavimo projektas, atsirado aukštybinių pastatų kalva, pradėta galvoti apie dabartinio Konstitucijos pr. trasą, kuri pakeis senąjį Ukmergės traktą. Tuometė vizija, kad turėsime plačias gatves, aukštybinius pastatus.
Kalvarijų gatvės dešinėje pusėje, atvažiuojant nuo Vilniaus kuro aparatūros gamyklos pusės, atitraukti ganėtinai toli, tokio pločio turėjo būti gatvė, t. y. atsirasti platus prospektas, besitęsiantis iki Žaliojo tilto. Sankryža su Konstitucijos prospektu turėjo būti pompastiška su nejaukia plačia erdve, kelių lygių eismu.
Maža to – Vokiečių g. turėjo virsti plačia magistrale, nelikti Aušros vartų. Senamiestyje turėjo būti nutiestas dabartinės Geležinio Vilko gatvės prorotipas.
Konstitucijos pr. ir Kalvarijų g. sankryža – viena pagrindinių, čia didelės spūstys, sykiu didžiausia viešojo transporto susikirtimo vieta. Stotelė „Žaliasis tiltas“ bene labiausiai apkrauta mieste, keleiviams sunku persėsti į viešąjį transportą važiuojantį priešinga kryptimi. Planuojama įrengti papildomą stotelę.
Idėja nutiesti magistralę Senamiestyje taip ir nebuvo realizuota. S. Neries mokyklos pastatas pastatytas palei suprojektuotą plačią pradinę magistralę, turėjusią „perskrosti“ senamiestį Vokiečių ir Vilniaus gatvių trasomis. Priešais senąjį pastatą pastačius priestatą buvo atsisakyta tolesnės magistralės statybos, statybas „užkirto“ lenktas mokyklos tūris. Tokiu būdu išsaugota Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilniaus gatvės namai.
Dabartinė autobusų stotis – tik dalis pradinio projekto, kurį buvo pasiūlęs architektas Vytautas Brėdikis. Virš stoties turėjo iškilti didžiulis biurų pastatas, tačiau šios dalies atsisakyta, o tai supykdė ir patį projekto architektą.
Autobusų stoties pastatą turėjo sudaryti du tarpusavyje sujungti korpusai: dviejų aukštų ir keturiolikos aukštų. Daugiaaukščio pastato, numatyto pirminiame projekte, vėliau atsisakyta. Teigiama, jog po šio akibrokšto projekto autorius atsisakė autorystės, nes, jo žodžiais, projektas buvo sugadintas. Anot M.Pakalnio, nerealizuotas pastatas buvo pralenkęs laikmetį.
Kalbant apie Lukiškių aikštę, vyko daugybė konkursų, galvota, kokia ji turėtų būti savo dydžiu ir reikšme. Lukiškių aikštė buvo tapusi bandymų poligonu. Dabar, miesto mero žodžiais, padalyta į oficialią ir rekreacinę dalis, ši erdvė turi savo mastelį ir naudotoją. Kitaip turėtume tipinę sovietinio miesto aikštę.
Tauro kalnas galėjo „pasipuošti“ neproporcingai dideliais sovietiniais rūmai – laimei, buvo įgyvendintas kuklesnis projektas, su kuriuo jau irgi atsisveikinta. Kaip komentavo M.Pakalnis, buvo susipykta su masteliu, bandyta Maskvos kalvų užstaymo logiką atnešti į Vilnų. Pastatas, lyginant su kalno masteliu, būtų buvęs gerokai per didelis.
Pastatyti vadinamieji Profsąjungų rūmai buvo teisingo mastelio. Juos ateityje turėtų pakeisti Nacionalinė koncertų salė ir Tautos namai.
Vyriausybės rūmai prie Lukiškių aikštės nebuvo realizuoti. Panašius turi Varšuvą, vadina Stalino pirštu. Tokį monstrą nugrauti brangiai kainuoja, jį apstatė dangoraižiais, tačiau, kaip komentavo R. Šimašius, tik dar labiau išryškino.
Dešiniojo kranto vizija – įlanka su vandens kaskadomis Baltojo tilto pievos vietoje. M. Pakalnis pripažino domėjęsis, ar būtų galima šią architekto Algimanto Nasvyčio idėją realizuoti, visgi, jo žodžiais, dabartinis scenarijus geresnis.
A. Nasvyčio idėja parengta dar tuomet, kai Neris buvo vandeningesnė. Jei projektas būtų realizuotas, teigiama, jog Neris po Baltuoju tiltu nuslūgtų, įlankoje atsirastų nemalonus kvapas.
R. Šimašius priminė, jog prieš 30 metų buvo piktinamasi, kokia nesąmonė statyti pėsčiųjų tiltą, o ne magistralę.
Kairioji Neries krantinė galėjo atrodyti kitaip, nei dabar – jei pagal vieną iš pasiūlytų vizijų pastatai nebūtų statomi palei Goštauto gatvę, kaip yra dabar, bet atitraukti nuo jos, paliekant žalią zoną tarp gatvės ir pastatų.
1950 metų vizija – prie Žaliojo tilto, kur transporto žiedas, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Operos ir baleto teatras, atitraukti užstatymą nuo gatvės, įrengti žaliąją erdvę. Kaip komentavo vyr. miesto architektas, tai – viena vizijų, pagal kurią viskas ir buvo padaryta. Pastatai pastatyti arčiau upės, suformuota stalinietiška krantinė, vienas kvartalas tarp Vienuolio ir Vilniaus gatvių nerealizuotas, vietoje dujų fabriko pastatytas teatras.
1980 metais Šnipiškėse turėjo atsirasti Žalgirio gyvenamasis rajonas, kas dalinai įvyko. Į rytus nuo Rinktinės gatvės teritorija buvo užstatyta tipiniais namais. Galiausiai buvo suskaičiuota, kiek mediniuose namuose gyvena žmonių, kiek reikės butų, nuspręsta, kad jų griauti neverta. Imtasi statyti Karoliniškių, Viršuliškių mikrorajonus. Kaip pasakojo M.Pakalnis, tuo metu buvo kalbama, kad štai griaus Šnipiškes, mediniuose namuose prisiregistravo daugybė žmonių, nes kiekvienai šeimai žadėta skirti po butą.
Džiugu, anot vyriausiojo miesto architekto, kad šią miesto dalį galime sukurti patys. Pagrindinė pareiga padaryti geriau nei buvo 1980 metais.
Vietoje Pilaitės turėjo atsirasti mažasis Vilniaus „brolis“ su 200 tūkst. gyventojų. Jei projektas būtų buvęs realizuotas, anot M.Pakalnio, būtų didelių problemų. Manyta, kad naujajame mieste bus tramvajus, metro, prospektas paliktas platus. Skaičiuota, kad Vilnius bus milijoninis miestas, tačiau tam būtų reikėję didinti imigraciją iš Sovietų Sąjungos.
Po nepriklausomybės buvo galvojama, ką daryti, atvestos magistralės, pastatyta pietinė dalis, kaip projektą pabaigti. Parengtas šiaurinės dalies detalusis planas, grąžintas žmogiškas mastelis, pereita prie mažesnių namų. Anot architekto, buvo drąsu tą daryti, tačiau sprendimai buvo teisingi.
Žvėryno rekonstrukcija. Per Žvėryną turėjo eiti Ukmergės gatvė. Buvo numatyta, kad Žvėryno neliks, atsiras dideli pastatai. Rajone ir šiandien galima rasti aštuonių aukštų sovietinių daugiabučių.
Vilniaus metro projektas. „Kada, kaip ir kokius pinigus, ką veš metro. Skaičuojant potencialius srautus, šiandien jie sudaro 30 proc. jų, kad metro apsimokėtų. Tačiau ateis diena ir metro“, – komentavo R.Šimašius.
Naujajame bendrajame plane miestas auginamas aplink viešojo transporto koridorius.
Jei ten, kur įrengtos greitųjų autobusų trasos, bent dvigubai augs keleivių srautas, tuomet, teigiama, natūraliai teks rinktis kitą viešojo transporto rūšį.
