Žmonės ten traukia tiesiog pasimėgauti išskirtiniais gamtos ir geros architektūros vaizdais bei ypatingu reginiu – šimtais aitvaruotojų, tarsi ledu skrodžiančių Kuršių marias.
Maždaug 25 kilometrai į pietus nuo Klaipėdos esanti Svencelė pripažinta geriausia lygaus vandens buriaviete Lietuvoje.
Čia vyrauja vakarų vėjai, vanduo lygus, todėl ši vieta yra apgulta jėgos aitvarų mėgėjų.
Svencelė, apsupta švelnių formų peizažo ir net trijų gamtos draustinių – Kliošų, Kintų ir Svencelės, yra viena iš nedaugelio naujųjų rekreacinių teritorijų uostamiesčio regione.
„Tai labai stipri vieta, čia nei meditacijos, nei jogos nereikia, kūnas ir protas atsipalaiduoja be papildomų pastangų“, – sakė architektas Mykolas Svirskis (33 m.). Šią vietą prieš šešerius metus jis atrado kone atsitiktinai, tačiau vis atsirandant naujų projektų pamaryje liko ilgam. 2014-aisiais ten buvo plynas laukas.
Netikėtai atrasta vieta apsvaigino
6 metrų ilgio ir tiek pat pločio iš plastikinių talpyklų ir faneros lakštų pagaminta konstrukcija, sutvirtinta jūrinėmis virvėmis, – tokiu savadarbiu laivu Mykolas su draugų būriu į Svencelę atplaukė iš Kuršių mariose organizuojamo plūduriuojančio muzikos festivalio RAFTA 2014.
Apsižvalgę po apylinkes – brūzgynais apaugusias laukymes bei sovietmečiu veikusią ančių fermą – susėdo ant kranto. Saulėlydis kompaniją apsvaigino.
Grįžęs namo Mykolas jau negalėjo užmigti, rūpėjo viską išsiaiškinti apie kaimą Klaipėdos rajono pietvakariuose, ar ten parduodama žemė, juolab buvo girdėjęs, kad ten lietuviai ir olandai architektai bei nekilnojamojo turto plėtotojai planuoja kurti įdomią aplinką.
Marių pakrantę buvo atradę ir jėgos aitvarų bei buriavimo entuziastai ir iš jūrinių konteinerių įsirengę sau vandens sporto mėgėjų centrą.
„Beveik nemiegojęs rytą paskambinau festivalio organizatoriui Algirdui Sabaliauskui, kuris kartu ten buvo, ir iškart pasiūliau: gal nusiperkame Svencelėje vieną didelį sklypą. Algis nesvarstė: „Imam, darom“, – prisiminė architektas.
Mykolui nebebuvo kur trauktis. Kadangi tarp tąkart plaustu plaukusiųjų buvo dar keli architektai, idėja pasidalijo ir su jais. Visi entuziastingai pritarė planui ir jau po poros mėnesių 16 žmonių kompanija įsigijo 2,5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą.
Susimetė, kad sukurtų šį tą gražaus
„Dabar tai greičiausiai būtų vadinama sutelktiniu finansavimu, o tada tai buvo tiesiog energingų ir kūrybingų žmonių idėja, – svarstė pašnekovas. – Gal net pirmas kartas Lietuvoje, kai didžiulė kompanija susimetė tam, kad sukurtų kažką gražaus.“
Tada sekė nuobodūs porą trejetą metų trukę darbai: dokumentų tvarkymas, žemės paskirties keitimas, sklypų padalijimas, nuotekų ir vandens sistemų įvedimas, valymo įrenginių statymas, dviejų kanalų formavimas.
Atsirado ir pirmieji šeši naujakurių namukai, kuriuos suprojektavo ir juose įsikūrė architektai. O Svencelės pirmeivių kompanija pagausėjo iki 70 žmonių, apie galimybę čia įsigyti žemės lopinėlį viešai skelbiama nebuvo – žinia sklido tarp draugų ir draugų draugų.
Dabar Svencelės bendruomenė jau vienija apie 150 narių, žemės sklypas per tris plėtros etapus padidėjo keturis kartus – iki 10 ha ploto.
Tame sklype įsigiję po 5–7 arus žemės naujokai darniai įsiliejo į pamario entuziastų gretas ir kartu žingsnis po žingsnio prisidėjo prie jų atrastos pakrantės puoselėjimo.
Užvaldė idėja sukurti rojų
Čia susibūrę vilniečiai, kauniečiai, klaipėdiečiai itin atsakingai rinkosi savo būsimų namų architektūrą. Svarbiausia jai taikoma sąlyga – ji negali sugadinti unikalaus kraštovaizdžio, bet priešingai – turi jį įprasminti.
Todėl buvo nutarta, kad visi čia iškilsiantys namai turi būti panašios stilistikos, vienodo tūrio: 7 metrų ilgio, 7 pločio ir tiek pat aukščio, o fasadai dengti specialia japonų technika „shou sugi ban“ deginta mediena.
Šiandien tokių namų jau yra 21, juose privatumą užtikrina ne tvoros, o natūraliai susiformavusi gamta.
„Architektų atplukdytą geros kokybės namų užkratą pasigavo visa bendruomenė – o tai geras saugiklis, nes išties labai sunku su tiek žmonių dirbti, eiti viena krytimi. Žinoma, per tą laiką buvo ir nesusikalbėjimų, ir pykčių, bet patys sau užsikėlėme architektūros kartelę ir kol kas mums pavyksta ją išlaikyti, – pasakojo M.Svirskis. – Dirbome neskaičiuodami valandų, nesvarstėme apie kokį nors atlygį.
Bendra idėja sukurti rojų pakrantėje kuo mažiau keičiant unikalią pamario gamtą visus tiesiog užvaldė. Siekėme, kad čia atsirasiantys būsto architektūros pirmagimiai būtų kuo ramesni, santūresni – ir mums tai pavyko.“
Jo paties suprojektuoti namų pavyzdžiai, kuriuos gali rinktis naujakuriai, – dovana atradusiesiems Svencelę.
Išsitrina ribos tarp socialinių sluoksnių
Tai, kad kaimas Kuršių marių pakrantėje jau tampa populiaria poilsio vieta ne tik tarp vandens sporto entuziastų, greičiausiai patvirtina čia jau prasidėjusi gentrifikacija – procesas, kai niekam nežinoma vieta tampa prestižinė.
Kaime atsirado daugiau judesio, jis tampa vis patrauklesnis, todėl čia sparčiai auga nekilnojamojo turto kainos. Tačiau tokie vietos pokyčiai turi ir neigiamų padarinių – dažniausiai pirmieji gyventojai palieka užleisdami ją turtingesniems.
Ar to nejaučia ir nebijo Svencelei prisiekusieji meilę iš pirmo žvilgsnio?
„Manau, kad kopos, vanduo ir vėjas auklėja žmones, mėgėjams tiesiog kepti šašlykus čia gali greitai nusibosti, nes nuolat pučia vėjas, – juokėsi Mykolas – Kita vertus, glaudus ryšys su gamta ištrina ribas tarp socialinių sluoksnių.“
Pats tik šią vasarą išmokęs valdyti jėgos aitvarą ir naujam pomėgiui tik dabar galintis skirti daugiau laiko architektas pasakojo, kad vakarais visi Svencelės gyventojai susitinka prie vieno, tiesa, tik sezonu veikiančio baro stalo – ir didieji plėtotojai, ir mažieji, visi čia puikiai sutaria ir žuvienę ar grybienę, pagamintą iš pačių atsineštų produktų, ragauja iš vieno katilo.
Jėgos aitvarų ir buriavimo entuziastai, anksčiau rinkdavęsi Svencelėje, dabar pabiro per visą Kuršių marių pakrantę, čia veikia kelios jų stovyklavimo vietos.
Pirko sklypą jo net nematę
Vilnietis IT specialistas Paulius Klyvis (33 m.) su drauge, skaitmeninių programų konsultante Evelina Simaškaite (30 m.) 5 arų žemės sklypą Svencelėje įsigijo sulaukę tokio pasiūlymo iš draugų. Ir nors niekada nebuvo buvę šioje pamario vietoje, net nesvarstė – pirkti ar ne.
Stipriausias argumentas buvo tai, kad ši vieta supama trijų draustinių, o nuo marių kranto giedrą dieną gali grožėtis vaizdu į gražiausių Lietuvos vietų sąrašą patenkančiomis Mirusiomis kopomis, esančiomis tarp Juodkrantės ir Nidos.
„Žinojome, kad laisvos žemės pamaryje nėra daug, – arba gyvenvietės, arba draustiniai, tad ir galimybės čia turėti gyvenamąjį būstą labai ribotos. Todėl gavę pasiūlymą čia įsikurti jautėmės lyg laimėję loterijos bilietą“, – prisiminė Paulius.
Katę, kurią pusiau skylėtame maiše įsigijo, jis pirmą kartą išvydo, kai su draugais motociklais vyko į pajūrį, – pasiūlė prasukti pro Svencelę.
Susiradęs savo sklypą krūmais apaugusioje pievoje draugus įtikinėjo, kaip čia viskas po kelerių metų bus gražu: vandens kanalai, stilingi namukai. „Man atrodo, draugai tada manimi nelabai patikėjo, bet dabar jie ir patys dažnai užsuka mūsų aplankyti“, – šypsojosi Paulius.
Kartu su Evelina jie iškart įsiliejo į Svencelės bendruomenę ir dėl to, kaip galės atrodyti jų poilsio būstas, per daug galvos nesuko.
Ramino tai, kad bendruomenėje buvo ne vienas architektas, tad būtų keista jais nepasitikėti, o kokių nors specialių užgaidų savo namui neturėjo. Sąlyga, kad jis negali išsiskirti iš kitų namų, kad negadintų bendro paveikslo, juos tenkino šimtu procentų.
Tiesa, architektai vis dėlto išklausė kiekvieno žemės sklypo savininko nuomonės, kokius namelius jie savo svajonėse regi, ir tik tada tuos pageidavimus išvertė į vizualizacijas, vėliau architektūrinius projektus. Buvo pasiūlyti penki skirtingi, kiekvienas galėjo rinktis labiausiai patinkantį.
Pakeliui į pamarį kilometrai ištirpsta
49 kv. metrų M.Svirskio suprojektuoto namo interjerą Pauliui ir Evelinai padėjo išgryninti dizainerė, tačiau jai daug darbo nebuvo. Pora tiksliai žinojo, kad jiems reikia erdvės, švaros ir paprastumo, o tuo jau buvo pasirūpinęs architektas.
„Jei atvirai, dabar jau net nebežinome, kur mūsų tikrieji namai, – Vilniuje ar Svencelėje“, – šypsojosi šeimininkai. Jau antri metai pora čia leidžia visus savaitgalius, o praėjusį pavasarį – ir karantiną. Kelių šimtų kilometrų atstumą nuo sostinės iki Svencelės išmoko įveikti nepastebimai – kai žino, kur važiuoja, kilometrai patys tirpsta.
„Kelias – tik detalė. Tikslas yra Svencelė“, – sakė analitikos kompanijos vadovas, kuris dar nesiima kinkyti vėjo.
Aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas čia randa kitokios veiklos – žygiai į gamtą, plaukimas irklentėmis ir baidarėmis. Tačiau Evelina jau daugiau nei metus orų prognozes pradeda skaityti nuo vėjo krypties – jos aitvaras jau turi vietą naujuose namuose.
Pas kaimyną – vandens kanalu
Svencelės gyvenvietės plėtra pradėta kone prieš 10 metų. Tam parinkta apleista 30 hektarų teritorija. 2008 metais buvo patvirtintas buvusios ančių fermos teritorijos pertvarkymo į rekreacinę gyvenvietę detalusis planas.
Jame numatyta pastatyti įvairaus dydžio skirtingai atrodančius gyvenamuosius namus kanalais atskirtose salose.
Kanalais (septyni jau suformuoti) bus galima nukeliauti ne tik iki kaimyno, bet ir pasiekti Lietuvos vidaus vandenų kelius.
Plane skirta vieta ir nedidelių laivų uostui, panuojama įrengti kelis pakeliamuosius ir daug mažesnių tiltų, kurie ne tik sujungs salas, bet ir atrodys lyg slenksčiai į gyvenamąsias edves.
„Planuojant šią teritoriją svarbiausi architektūriniai uždaviniai – atliepti jaukių pamario gyvenviečių atmosferą ir bendruomeniškumą“, – įsitikinęs Algimantas Neniškis, „DO Architects“ narys. Ši vilniečių komanda kartu su bendrove „Svencelės sala“ Klaipėdos rajono pietvakariuose esančiame kaime taip pat projektuoja didžiulius plotus.
Naujakuriams jie siūlo rinktis namą su natūralių ir ilgaamžių regionui būdingų medžiagų – plytų, medienos, o gal nendrių – apdaila, atpažįstamų formų ar išskirtinį – kad ir apvalų namą.
