Lietuvos architektų bendruomenė, atstovaujama LAR ir LAS organizacijų yra sunerimusi dėl nuolatinių skubotų teisės aktų keitimų, kuriais neužtikrinama architektūros kokybė ir pakankama nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga saugomose teritorijose, saugomų teritorijų planavimo dokumentų kokybė bei profesionalumas, taip pat šių aktų sąlygojama naujos architektūros, kuriamos saugomose teritorijose, kokybė.
Vis dar daug kur pastebimas saugomų teritorijų specialistų nusiteikimas prieš kokybišką architektūrą, propaguojant tik tradicinės architektūros galimybę. Suponuojama nuomonė, kad bet koks modernus pastatas yra blogai, o tai, kas buvo prieš karą, tampa absoliučiu gėriu. Todėl LAR ir LAS prašo Aplinkos ir Kultūros ministrų iš esmės peržiūrėti ir koreguoti galiojančius teisės aktus ir šiuo metu rengiamus naujus teisės aktų projektus.
Urbanizuotose vietovėse (miestuose, gyvenvietėse), kurios patenka į saugomos gamtinės teritorijos ribas, viršenybę turi saugomos teritorijos specialusis planas (gamtosauginis aspektas). Pagal teisės aktus, reglamentuojančius naują architektūrą saugomose teritorijose, jose galima statyti tik etnografinės architektūros principais kuriamą architektūrą (pagal Saugomų teritorijų tarnybos sudarytus konkretiems Lietuvos regionams pritaikytus architektūros katalogus).
Taip sudaroma grėsmė tokių miestų (kaip, pavyzdžiui, Neringa, Anykščiai, dalis Biržų) istorinių centrų identiteto praradimui, nes skatinama projektuoti ir statyti istorinių pastatų muliažus.
Taip užkertamas kelias kokybiškos šiuolaikinės architektūros plėtrai miestuose, prieštaraujama tarptautiniu mastu priimtiems dokumentams, teigiantiems, jog architektūra, būdama kontekstuali ir jautri aplinkai, turi atspindėti savo laikmetį. Didžiausia problema kyla tuomet, kai nauji pastatai, atsirandantys centrinėse miestų dalyse, senamiesčiuose, kažkodėl yra etnografinio regiono architektūros, nors paveldosaugos esmė yra saugoti tai, kas išliko.
O tai, kas nauja, turi būti nauja – ne istorijos falsifikacija. Nauja turi kurti architektūros srities profesionalai. Absoliuti dauguma pasaulio ir Europos paveldosaugos konvencijų yra prieš muliažus senose miestų erdvėse.
Miestas yra tankiai užstatyta vieta, ankstesnių ir dabartinių kūrėjų darbų geras kokybiškas derinys, kuriame nuolat diegiamos naujos technologijos, vyksta atnaujinimo procesai, ankstesnė infrastruktūra pritaikoma dabarties reikmėms ir ateities lūkesčiams, vystomos naujos idėjos. Miestas kuriamas žmonėms, todėl reikalinga didelė atsakomybė, platesnis požiūris. Ateitis yra dabarties tąsa, dabartis pratęsia praeitį. Kitaip tariant – gera architektūra yra progreso variklis.
Todėl, vadovaujantis LR Architektūros įstatymo esminėmis nuostatomis, LAR ir LAS prašo Aplinkos ir Kultūros ministerijų peržiūrėti ir koreguoti teisės aktus: pirma, atsisakyti imperatyvo (skubiai koreguoti Saugomų teritorijų įstatymą) saugomose teritorijose naują architektūrą projektuoti tik laikantis etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįstų reikalavimų.
Specialiųjų planų rengimo ir derinimo, architektūros projektų derinimo procese suteikti ne tik dalyvavimo, bet ir sprendimo galias savivaldai (vyr. architektams).
Užtikrinti profesionalų ir kokybišką saugomų teritorijų planų rengimą, juose užtikrinant adekvačią nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą ir tvarkymą. Į dokumentų rengimą įtraukti kompetentingus ne tik gamtosaugos, bet ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistus, planuose reglamentuojant naujos architektūros aukštingumą, užstatymo intensyvumą ir tankumą, tačiau ne medžiagiškumą, detales ir išraišką.
Užtikrinti profesionalią saugomų teritorijų planų įgyvendinimo priežiūrą, į projektų derinimą įtraukiant kompetentingus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistus ir architektus, turinčius eksperto kvalifikacijas.
Užtikrinti, kad urbanistinė regeneracija būtų grindžiama visų suinteresuotųjų šalių, dirbančių kaip partneriai, nuomonėmis, ir svarbu, kad visos aktyvios suinteresuotos pusės lygiaverčiai turėtų teisę dalyvauti sprendimų priėmime.
Nes Architektūros plėtros tikslas – aukšta architektūros kokybė, lemianti gerovę užtikrinančią, darnią valstybės ir žmonių aplinką, skatinanti ekonomikos augimą ir kultūrinę pažangą, gerinanti valstybės įvaizdį.
