Kauniečiai jau kurį laiką kryžiuoja ietis ginčydamiesi, ar deramai betonu buvo išgrįstos Kauno rajone esančios Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios prieigos. Šio projekto autorius Gintaras Prikockis sulaukė priekaištų, kad pasityčiojo iš vieno ryškiausių XVI amžiaus gotikos stiliaus pastatų, nes visiems įprastą žolyną aplink bažnyčią nusprendė padengti betono danga.
Naujesnis karštų diskusijų objektas – Kauno senamiestyje statomas pastatas, kuriame įsikurs Marijos radijas. Pastato projektą parengė Eugenijaus Miliūno studijos komanda – architektai Aurimas Ramanauskas, Dalia Miliūnienė ir Džiugas Karalius. Modernaus stiliaus statinys vieniems patinka, kitiems rėžia akį.
Šiuose ginčuose aktyviai dalyvauja architektai ir valdžios atstovai, vieni taršydami projektų autorių darbus, kiti naujoves gindami. Tokiose diskusijose dažnai stinga nuomonės, kuri nei giminystės, nei interesų saitais nebūtų susijusi su diskusijų objektais.
Istorikas, viešosios įstaigos „Kauno tvirtovės parkas“ Turizmo ir edukacijos skyriaus vadovas Ovidijus Jurkša daug prisidėjo, kad apleisti ir pavojingi Kauno fortai taptų patrauklūs ir gyvybingi. Jis domisi ir religinių pastatų istorija, yra sudaręs įvairių religinių konfesijų maldos namų kelionės gidą.
– Jau beveik metus nerimsta diskusijos dėl išbetonuotos Zapykšio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios aikštės.
Kaip jūs, būdamas istorikas, vertinate tokį architekto sprendimą? – O.Jurkšos paklausė „Laikinoji sostinė“.
– Skaitant prieštaringus atsiliepimus apie betono aikštę prie Zapyškio bažnyčios kilo prieštaringų minčių. Manau, kad prieš sakant nuomonę apie vieną ar kitą įgyvendintą projektą jį būtina pamatyti savo akimis.
Važiuodamas į Šakius vedančiu keliu žiūrėjau pro automobilio langą ir iš tolo tikėjausi pamatyti betono plynę, bet nepamačiau. Grįždamas specialiai pasukau prie bažnyčios ir labai atidžiai apžiūrėjau tai, kas padaryta.
Gal tikrai pačioje plačiausioje aikštės vietoje betono keliais metrais galėjo būti siauriau, bet išreklamuoto, ištrimituoto lėktuvų leidimosi tako nepastebėjau.
Suprantu, kad visiems, kurie yra buvę prie bažnyčios ar matę bent jos nuotraukas, yra įstrigęs raudonplytės gotikinės bažnyčios, stovinčios pievoje, vaizdinys. Tačiau ar visada taip ir turi būti?
Man ne kartą yra tekę dalyvauti įvairiuose prie bažnyčios vykusiuose renginiuose. Vaikščioti po pievą buvo smagu. Bet tada pati bažnyčia neveikė. Dabar ji pritaikoma įvairiems renginiams, koncertams.
Pastato aplinka taip pat turi būti patogi. Manau, kad bet koks kultūros paveldas vertingas tik tada, kai tarnauja žmonėms, kai jų nesupriešina. Svarbiausia, kad tokiose erdvėse lankytojai jaustųsi gerai.
Todėl tai, kad Zapyškio bažnyčios prieigos sutvarkytos ir patogios, yra gerai, kokios nors didelės tragedijos nepamačiau. Aikštė išbetonuota ten, kur tarpukariu veikė turgus, rinkosi žmonės. Net jei tuo metu jos ir nespėta išgrįsti, tai, kas padaryta dabar, nėra istorijos išniekinimas.
– Neseniai Kaune, Vilniaus gatvėje, buvo nuimti statybiniai pastoliai nuo čia statomo Marijos radijo pastato. Atsivėrė modernaus statinio vaizdas. Ar ir šis sumanymas istoriškai pagrįstas?
– Vilniaus gatvėje greta sugyvena gotikos, Renesanso elementų turintys, klasicizmo ir tarpukario laikų pastatai. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje atnaujinant senamiestį buvo pastatyta ir naujų namų, bet jų stilistika, čerpėmis dengti stogai susigyveno su senuoju palikimu.
Modernus Marijos radijo pastatas, kaip, beje, ir prie senamiestyje esančios Jėzuitų bažnyčios pastatyti šiuolaikiniai Jėzuitų gimnazijos juodo stiklo priestatai, man atrodo ne visai tinkami.
Senamiestis yra vieta, kur prieš ką nors statant reikėtų skelbti tarptautinius architektūros konkursus ir išrinkti geriausius, visuomenei priimtinus sprendimus.
– Domitės ir kitų Kauno religinių pastatų istorija, esate sudaręs apie juos pasakojantį kelionių gidą.
Kaip vertinate dabartinę šių objektų būklę?
– Gidas buvo sudarytas beveik prieš 10 metų. Bet šiais pastatais domiuosi ir dabar, todėl įdomu palyginti, kaip keičiasi jie ir jų likimas.
Didžiausi pokyčiai palietė šalia Kauno pilies esančią Šv.Jurgio bažnyčią. Iš apleisto, išplėšto pastato pranciškonų vienuoliai ją ir greta esantį vienuolyną verčia tikru perlu.
Labiausiai gaila evangelikų reformatų bažnyčios, esančios E.Ožeškienės gatvėje. Tarpukariu iškilusią bažnyčią, kaip ir Prisikėlimo baziliką, projektavo Karolis Reisonas.
Bažnyčia yra tarsi maža bazilikos kopija. Deja, ji daug metų buvo niokojama, vėliau priklausė Vidaus reikalų ministerijai, kuri į pastato atnaujinimą neinvestavo, ir tik neseniai apverktinos būklės statinys perduotas tikintiesiems. Ši religinė bendruomenė nėra labai didelė, todėl miestas turėtų padėti atkurti vertingą istorinį pastatą.
Taip pat Kaune turime vieną iš dviejų šalyje choralinių sinagogų. Kita yra Vilniuje.
Kauno žydų maldos namų fasadas aptrupėjęs. Tai rodo ir pačių savininkų, ir miesto valdžios požiūrį į šį ne tik religinį, bet ir istorinį palikimą. Abiem pusėms nepavyksta susiderėti dėl sinagogos remonto darbų.
Manau, kad vertėtų prisiminti mūsų miesto istoriją. Tarpukariu Kauno valdžia labai rėmė įvairių konfesijų tikinčiuosius.
Dabartinėse senosiose neveikiančiose Kauno kapinėse, esančiose pačiame miesto centre, tada iškilo ir rusų cerkvė, ir totorių mečetė. Tokios tolerancijos ir supratimo, kad bažnyčios yra ne tik maldos namai, bet ir mūsų istorija, kurią reikia puoselėti, dabar pasigendu.
