Tačiau, matyt, turėjo taip nutikti, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kuriai ir priklauso Palangos skaitykla, čia dirbti atsiuntė Vandą Kliučininkienę. Moteris, jau 24-erius metus laikoma skaityklos siela, radusi sąvartyną, pastatą prikėlė antram gyvenimui.
„Čia yra architekto Albino Čepio aura. Man tai reiškia sielą, širdį, jausmą – viską, kas yra aplinkui“, – su neišmatuojama šiluma kalbėjo ponia Vanda.
Su ja ir architekto A.Čepio sūnėnu, brolio Antano sūnumi Viktoru, saulėtą popietę ilgam ir jausmingam pokalbiui susėdome skaityklos terasoje.
Myliu. Labai.
Rodos, ir negalėjo būti kitaip, kad vadovauti Palangos vasaros skaityklai buvo paskirta V.Kliučininkienė. Ji buvo tas žmogus, kuris prikėlė apleistą, šiukšlynu virtusį pastatą. „Esu laiminga, kad galėjau skaityklą atstatyti. Jei galėčiau, kaip Napoleonas ją ant delno išsineščiau. Myliu. Labai“, – tarsi apie žmogų kalbėjo ponia Vanda.
Kai prieš 24 metus iki tol Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje dirbusi moteris atvažiavo į Palangos skaityklą, neoficialiai vadinamą Vasaros skaityklos rezidencija, architektūros kūrinį rado prastos būklės.
„Ji jau buvo pasmerkta užmigti, – prisiminė ponia Vanda. – Skaitykla nebuvo nepanaši į pastatą. Buvo labai nelengvi metai. Nė žemių ribų dokumentai nebuvo sutvarkyti. Labai susidraugavau su savivaldybėje dirbusiais Palangos žmonėmis, su bendruomene. Ypač – su geodezininkais. Nueidavau greta savivaldybės, pakviesdavau juos atsigerti arbatos. Taip prisiviliojau prie skaityklos, o jie išmatavo žemių ribas“.
Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis skaitykla, kuri tuo metu buvo labiau laikraštinė, priimdavo lankytojus. O V.Kliučininkienė, supratusi, kad skaityklos erdves galima padaryti solidesnes, ėmė puošti: išprašydavo pinigų remontui, įrengė lentynas, ėmusi bendrauti su menininkais, skaitykloje pradėjo rengti parodas, patalpas puošti jų darbais. Ir šią vasarą ant skaityklos langų kabo Vilniaus dailės akademijos docentės Ievos Paltanavičiūtės studentų darbai.
„Dabar nematyti, bet žinotumėt, kiek čia būna žmonių per parodų atidarymus!“, – pastebėjo architekto sūnėnas Viktoras Čepys.
Vietoj koplyčios – laikraštinė
Skaitykla, kurią dengia jūros bangas primenantis stogas, Vytauto gatvėje iškilo 1965 m. Tačiau pastato istorija tam tikra prasme prasidėjo kiek anksčiau.
Ponia Vanda prisiminė iš architektų girdėjusi pasakojimus, kad anuomet ketinta nugriauti ant Palangos Birutės kalno stovinčią koplytėlę. Tačiau miesto valdžia ir A.Čepys, tuomet dirbęs vyriausiuoju Palangos architektu, sumanė įtikinti Respublikinę biblioteką koplyčioje įrengti laikraštinę.
Metus veikusi ant Birutės kalno ji, kaip sako V.Kliučininkienė, žemyn nusileido pagal A.Čepio projektą iš medžio bei stiklo pastačius ir dabar tebeveikiančią skaityklą.
„Ji vadinama ramybės sala po ąžuolu (skaitykla pastatyta aplink 150 m. senumo ąžuolą – aut. past.), banga, sustingusia grakščiame judesyje.
Ši skaitykla – pavyzdys kitoms Europos šalims. Tai net ne skaitykla, o Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vizitinė kortelė, jos širdis. Ji savitai labai įdomi. Kai žmonės pasisemia šios auros, dar truputį jos gali parsivežti į savo miestus, savo namus“, – kalbėjo ponia Vanda.
Anot jos, architektas A.Čepys pasakė, kad labai greitai pastatys objektą kultūrai skleisti, nes medienos ir stiklo yra.
„Ir gerą meistrą rado, kuris gebėjo su medžiu dirbti, – pridėjo V.Čepys. – Idėja turi gimti natūraliai, iš vidaus. Palangoje gausu dėdės projektų, tačiau daugelis jų jau perdaryti. Galvojate, buvo paprasta tokiems dalykams gauti medžiagų? Būta tipinių betoninių gaminių, iš kurių galėjai statyti – nebuvo progos prikurti jokių fantazijų. Bet kai gyvenimas ėjo į priekį, atsirado šis pastatas“.
Du albumai ir truputis nuotraukų
Buvo laikas, kai 14 metų miesto vyriausiuoju architektu išdirbęs A.Čepys į Palangą iš Klaipėdos važinėdavo motociklu. Vėliau gavęs būstą kurorte čia su žmona ir atsikraustė.
„Mes kilę iš Juodeikių kaimo (Mažeikių raj.). Karo metais dėdė su vokiečiais tiesė geležinkelį, nes buvo baigęs tą specialybę. Būtent vienas vokiečių jį pastūmėjo mokytis universitete. Sakė, esi gabus, protingas, tau reikia mokytis toliau. Kol dar nebuvo uždarytas universitetas Kaune, į jį įstojo, o baigęs gavo paskyrimą į Klaipėdos projektavimo institutą, galiausiai – ir į Palangą“, – prisiminė architekto sūnėnas.
Ponas Viktoras apgailestavo, kad iš dėdės privačių dokumentų, jo eskizų, projektų nieko nelikę. Taip susiklostė, kad architektas mirė pirmiau savo žmonos, o ši giminių laikėsi atokiau. „Jau mirus tetai kreipiausi į jos slaugytoją, kuriai turėjo būti užrašytas palikimas, prašydamas knygų, projektų, albumų. Deja, gavau du albumus, truputį nuotraukų ir viskas.
Iš paskutinių darbų, kurie nebebuvo įgyvendinti, tačiau kurį mačiau pas jį – reprezentaciniai vartai į Vaclovo Into sodybą Mosėdyje“, – pasakojo V.Čepys.
Jis prisiminė, kaip vienais metais – tai galėjo būti 1974-ieji – savaitraštis „Literatūra ir menas“ gyrė A.Čepį už tai, kad kurorte atsirado originalių skulptūrų, už tai, kad jis suprato, jog ateina kitas laikmetis.
„Kaip kolega jis buvo draugiškas, ir Palangoje niekas ant jo danties negalando, nors būtent dirbant dėdei čia pradėtos naikinti tvoros, kuriomis buvo aptvertas kiekvienas kiemelis. Dėdė buvo simpatiškas, linksmas, buvo labai gyvenimiškas, nepraeidavo neapžiūrėjęs moterų“, – šypsodamasis kalbėjo architekto sūnėnas.
Dar neatsibodo
Per laiką prie skaityklos atsirado priestatas, kuriame įrengta vaikų skaitykla. Yra čia ir trys kambariai, kuriuose miega iš kitur atvykstančios skaityklos darbuotojos.
Jau pagal šiais laikais sumanytą projektą virš skaityklos būtų galima prilipinti antrą aukštą – po taip pat vilnijančio stogo kiekviena bangų būtų atskiri kambariai.
Per vasarą veikianti skaitykla ėmus vėsti orams užsidaro. Ponia Vanda su kolegėmis supakuoja 6 tūkst. knygų, nukabina vitražus – jau rugsėjį čia drėgna, pastatas neapšiltintas, todėl negalima tiesiog užrakinus duris išeiti iki kitos vasaros.
„Svarbu, kad A.Čepys tarp mūsų gyventų amžiams, – jautriai kalbėjo ponia Vanda. – Atrodo, metai eina į priekį ir jau reikėtų atsisveikinti. Bet man dar čia neatsibodo. Aš labai myliu šią skaityklą“.
