– Nemažai renginių datų ir net formatų šįmet pakoregavo koronavirusas. Kas naujo, galbūt netgi netikėto, laukia „Open House Vilnius“ dalyvių? – paklausėme vienos festivalio organizatorių Sandros Šlepikaitės.
– Pandemija gerokai pakoregavo mūsų planus. Visų pirma dėl to, jog festivalį teko atidėti. „Open House Vilnius“ įprastai vyksta paskutinį balandžio savaitgalį, šįmet renginį perkėlėme į liepos vidurį.
Pakoreguotas ir pats renginio formatas. Paprastai gidai-savanoriai ekskursijas veda pastatų viduje, apžiūrime erdves, kurių žmonės tiesiog panorėję pamatyti negali – toks formatas turėtų išlikti ir ateityje. Tiesiog šiais metais dėl pandemijos ekskursijas teko perkelti į lauką.
Sukūrėme devynis maršrutus-architektūrinius pasivaikščiojimus po miestą. Jų metu aplankysime tuos pačius objektus, kuriuos ir būtume lankę, tik juos apžiūrėsime iš išorės. Kai kur bus galima įeiti į kiemelius, erdvesnius vestibiulius, bet daugiausia pasivaikčiojimai vyks lauke.
Pandemija mus paskatino į situaciją pasižiūrėti kūrybiškai. Pabandėme išvystyti naują formatą – savarankiškų pasivaikščiojimų po miestą – tokių maršrutų sukūrėme tris.
Juos visi norintieji galės išbandyti naudodamiesi mobiliąja programėle. Toks formatas leidžia būti pačiam sau gidu. Savarankiškai lankomi maršrutai „Politika Gedimino prospekte“, „Šimtmečio atspindžiai Gedimino prospekte“ ir „Kultūra Gedimino prospekte“ veiks visą vasarą.
Siekiame išgryninti ir dar vieną – meninių pasakojimų koncepciją. Apie architektūrą pasakoti ne tik ekskursijose. Šiemet bus pristatyti trys meniniai pasakojimai. Maršrute „Tauro kalnas“ ant pastato Kudirkos gatvėje stogo vyks šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ performansas pagal Austrijoje gyvenančio kompozitoriaus Andreaso Trobollowitscho sukurtą kompoziciją.
Maršrute „(Ne)panašūs rajonai“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose bus instaliuotas austrų menininkų Willio Dornerio ir Lisos Rastl projektas.
Menininkai siekia per žmogaus kūno santykį su pastatu užfiksuoti jo charakteringiausias savybes – mastelį, medžiagiškumą, spalvas, faktūras, proporcijas, šviesą, vidinių erdvių atmosferą. Siurrealistiniai kostiumai ir choreografinės kompozicijos pateiks naują, netikėtą Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pasakojimą. Pastato vidaus nuotraukos bus atspausdintos ir, galbūt, net iki pastato rekonstrukcijos eksponuojamos ant fasadų.
Aktorius Eimantas Pakalka performansą prie Romeno Gari skulptūros kurs maršrute „NAUJAmiestis“.
Į meninius projektus ir savarankiškus maršrutus registruotis nereikia, į kitus maršrutus reikalinga registracija – tokią sąlygą šįmet sugrąžino koronaviruso pandemija.
– Kaip buvo kuriami devyni šiųmečiai maršrutai?
– Mintis grupuoti pastatus maršrutais, kad lankytojams būtų paprasčiau išsirinkti iš 70 pastatų, buvo vystoma dar iki pandemijos. Maršrutai apima charakteringiausias Vilniaus miesto dalis, išsiskiriančias urbanistiniu charakteriu.
Objektus, įtrauktus į maršrutą, sieja ir tam tikros temos. Pavyzdžiui, maršrutas „Laisvės prospekto smailės“ lankomas dviračiais, visi objektai išsidėstę palei Laisvės prospetą. Dviračiais keliaudami po sovietmečiu suprojektuotą gyvenamuosius rajonus, dalyviai aplankys visuomeninius objektus – televizijos bokštą, „Sodros“ administracinį pastatą, bendras jų bruožas – vertikalė ir išskirtinumas urbanistiniame audinyje.
Maršrutas „Žvėryne“ skirtas pasivaikščioti po rajoną. Žvėrynas dažnam asocijuojasi su medinės, vilų architektūros kraštovaizdžiu, bet mes lankysime objektus, atspindinčius šiuolaikinės XX amžiaus pabaigos architektūros charakterį, atkreipsime dėmesį į tai, kaip tie pastatai įsilieja į istorinį miesto kontekstą.
– Galbūt į maršrutus įtraukta pastatų ar vietų, kurių dalyviai iki šiol neturėjo progos pažinti?
– Kiekvienais metais į programą įtraukiame naujų, nematytų objektų. Šiais metais tokių 12. Naujokai – labai įvairūs pastatai – tiek naujos architektūros, pavyzdžiui, biurų pastatas „Park town“, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, tiek išskirtiniai – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia arba Lietuvos nacionalinė filharmonija.
– Atrodytų, jog pastatą šimtams žmonių lengviau pristatyti lankantis jo viduje nei esant priešais jį?
– Šiais metais, svarstydami apie naują formatą, sutarėme, jog ir toliau labai svarbu išlaikyti gyvą architektūros patirtį. Gyva architektūros patirtis – pagrindinė „Open House Vilnius“ idėja.
Geriausiai erdvę žmogus patiria būdamas joje. Taigi, patekimas į vidų ypatingai svarbus, bet ne mažiau įdomu įvairių istorijų išgirsti ir neįeinant į pastato vidų. Šiais metais susipažinti su pastatais kviesime iš miesto, urbanistinio konteksto perspektyvos.
Taigi tikimės, kad festivalio programa pradžiugins lankytojus, o naujas formatas, galbūt, pasiūlys dar kitokią požiūrio perspektyvą į tą patį Vilnių – padės geriau pažinti programos pastatus platesniame miesto konktekste, suvokti, kaip pastatai mieste tarpusavyje susiję.
– Festivalio programoje kasmet pristatoma maždaug 70 pastatų. Vieni jų nauji, kiti lankomi ne pirmus metus. Kas labiausiai domina lankytojus? Ar jau aiškus šių metų favoritas?
– Žmones ypatingai domina objektai, į kuriuos paprastai nepatenkama. Pavyzdžiui, praėjusiais metais mūsų programoje buvo pristatyti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Tai jau ilgą laiką uždarytas pastatas, taigi, visiems be galo smalsu, kaip jis atrodo viduje.
Šį pastatą per savaitgalį aplankė kone 2 tūkst. žmonių. Šįmet daugiausia dėmesio sulaukė maršrutas „Prie geležinkelio“, kurio metu bus proga aplankyti Vilniaus geležinkelio stotį ir traukinių remonto depą su grįžračiu. Žmonėms įdomu, kaip atrodo nekasdienės paskirties objektai. Išskirtinė funkcija itin traukia žmones, kaip ir teatrų, galerijų, muziejų užkulisiai, kurių būdamas lankytoju nepamatysi.
– Minėjote, kad šįmet programoje – 12 naujų pastatų. Kaip atrenkami naujokai, kokie kriterijai jiems keliami?
– Pagrindinis kriterijus – kokybiška architektūra. Tiesa, kokybę apibrėžti gana sudėtinga, kasmet tarpusavyje diskutuojame, kas gi yra ta kokybiška architektūra. Labai dažnai tai – svarbi, reikšminga, vertinga architektūra, su kuria, manome, būtina supažindinti žmones.
Į programą įtraukiami objektai – dažnu atveju apskritai naujokai mieste, manome, kad svarbu juos parodyti žmonėms ir apie juos papasakoti.
Kalbant apie istorinį kontekstą, dažnai ieškome jungčių su šiandienos aktualijomis. Pavyzdžiui, ką istorinis pastatas turi šiuolaikiško ir aktualaus šiandienos visuomenei. Galbūt užbaigta rekonstrukcija, kur svarbiausia seno ir naujo dermė.
Mums labai svarbu dalyviams parodyti ir vėlesnius architektūrinius sluoksnius Vilniuje, tokius kaip modernizmo ar postmodernizmo architektūra, nes jiems dėmesio skiriama per mažai, nors tai svarbus ir reikšmingas architektūrinis sluoksnis. Įprasta, jog vertingas senamiestis, bet ir jame yra pastatų, kurie pastatyti XX amžiaus antrojoje pusėje ir kurie yra labai svarbūs.
– Sovietmečiu suprojektuoti gyvenamieji rajonai – ar jie anksčiau buvo jūsų akiratyje?
– Televizijos bokštas, „Sodros“ administracinis pastatas, Spaudos rūmai yra buvę mūsų programoje ir anksčiau. Nauja šiųmečiame maršrute, jog aplankysime Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčią Viršuliškėse. Maršrute „(Ne)Panašūs rajonai“ kalbėsime apie Žirmūnų ir Antakalnio rajonus – skirtinguose upės krantuose esančius skirtingus ir sykiu panašius rajonus.
– Apie istorinius pastatus pasakoti tarsi lengviau – jie išgyvenę įvairių negandų, sulaukę nemažai rekonstrukcijų, išskirtiniai dėl juose gyvenusių istorinių asmenybių. O kaip pristatyti prieš metus pastatytą biurų pastatą? Kuo įdomi šiuolaikinė architektūra ir kaip apie ją papasakoti?
– Kiekvienas pastatas turi savo istoriją, kurią įdomu papasakoti kitiems. Istoriniai pastatai dažnai atsiskleidžia per įvykius, politinius, kultūrinius, socialinius kontekstus, šiuolaikiniai pastatai įdomesni technologiniais, erdviniais, inžineriniais sprendimais, panaudotomis medžiagomis. Galiausiai, kaip jie kuria šiuolaikinį miesto veidą. Svarbu, jog šiuolaikinės architektūros pastatų architektai dažnai patys gali papasakoti apie savo kūrybinius sumanymus.
– Kalbant apie Vilniaus periferinius rajonus, pro juos vingiuos kuris nors iš maršrutų?
– Šiais metais ne, nors visuomet siekiame kuo plačiau apimti Vilniaus žemėlapį. Šįmet labiausiai nuo centro nutolęs – Laisvės prospektas.
– Naujamiestis – sostinės gyvenamasis rajonas, pastaraisiais metais sulaukiantis nemažai dėmesio – kokį jį pristatysite festivalio lankytojams?
– Mūsų programoje ir anksčiau buvo pristatyti pastatai, esantys sostinės Naujamiestyje. Pagrindinė maršruto „NAUJAmiestis“ mintis – papasakoti, kaip ši miesto dalis savo laiku buvo tapusi inovacijų vieta.
Tarkime, 1903 metais suprojektuotas pirmasis dangoraižis Lietuvoje – Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas – žymėjo geležinkelio atsiradimą Lietuvoje.
Lietuvos rusų dramos teatro pastatas 1913 metais taip pat pastatytas naujai funkcijai – specialiai teatrui, kaip ir Vilniaus santuokų rūmai, kurie savo laiku išsiskyrė ir drąsiais architektūriniai sprendimais, davusiais pradžią kitiems tokios paskirties pastatams ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, ir nauja funkcija – bažnytinės santuokos ritualą paverčiant civiliniu.
– Ar šeštąjį kartą organizuojamo architektūros festivalio „Open House Vilnius“ organizatorius sostinėje vis dar kažkas nustebina?
– Pirmasis dalykas, kuris man atrodo įdomus, vilnietiškas, kad visi maršrutai, kuriuos pristatome, įvairialypiai. Kiekviename jų galima rasti įvairiausius laikotarpius atspindinčių pastatų. Atrodo, maršrutas apima nedidelę dalį miesto, bet jame galima pamatyti istorizmo, tarpukario architektūros, modernizmo, postmodernizmo, šiuolaikinės architektūros pavyzdžių. Man tas daro įspūdį.
– Koks šių metų renginio tikslas ir ką per šešerius metus nuveikė „Open House Vilnius“ ? Galiausiai, ar išmokome kalbėti apie architektūrą ir ją pažinti?
– „Open House Vilnius“ misija – edukacinė – apie architektūrą papasakoti žmonėms, juos sudominti architektūra. Atrodytų, kad edukacinės misijos rezultatą sudėtinga pamatuoti, tik ilgalaikėje perspektyvoje galime suprasti, kokį rezultatą pasiekėme. Tačiau pastebime, kad žmonės vis daugiau kalba apie architektūrą.
Pernai festivalio gretose dirbo 600, šiemet savanorių mažiau – 300, tačiau tik 30 proc. jų architektai, didžioji dalis – žmonės, kurie įprastai kasdienybėje nekalba apie architektūrą.
„Open House Vilnius“ savanoriai mokosi apie architektūrą ir apie ją pasakoja kitiems. Plataus rato žmonių įtraukimas ir mokymasis vieniems iš kitų – tai svarbiausia „Open House Vilnius“ kūrėjams.
