Viena svarbiausių erdvių Vilniaus sporto mėgėjams ir profesionalams – vertinkite

Vertinimo komisijos nariai: vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos direktorius Rimantas Mikaitis, architektai Rolandas Liola, Tumas Mazuras, Tadas Balčiūnas ir Vilniaus vystymo kompanijos atstovė Inga Baranovska.

Recenzentai – architektai Povilas Čepaitis ir Darius Linartas. Konkurso koordinatorius – architektas Andrius Bakšys.

Liepos 9 d., 16 val. numatytas viešas konkursui pateiktų darbų pristatymas, kuris vyks prie ekspozicijos (Kalvarijų g. 1, II aukštas).

Liepos 14 d., nuo 11 val. numatytas konkursinių darbų vertinimo komisijos posėdis. Komisijos nariai pateiktiems projektams skirs balus pagal Konkurso sąlygose išvardintus vertinimo kriterijus: urbanistinį integralumą, originalią ir vientisą idėją, inovatyvumą ir atitiktį darnaus vystymosi principui.

Išvedus suteiktų balų suvestinę, bus išaiškinta preliminari projektų eilė. Galutiniai laimėtojai bus paskelbti po visų procedūrų pagal VPĮ.

Siūlomas lengvosios atletikos maniežo pastatas projektuojamas ištęsto plano šiaurės-pietų kryptimi. Pagrindiniai veiksniai, nulėmę architektūrinį objekto veidą ir planinę struktūrą, yra užduotyje griežtai reglamentuota funkcija su aiškiai apibrėžtais tūrių gabaritais, siauras į ilgį išsitęsęs sklypas, ribojamas judrios Žirmūnų gatvės, dviračių bei pėsčiųjų tako ir istorinio Tuskulėnų dvaro kompleksas.

Įvertinus visas minėtas aplinkybes kilo idėja pagrindines pastato prieigas padalyti į dvi dalis ir išdėstyti šiaurinėje ir pietinėje sklypo dalyse. Tokiu būdu pastato pagrindinė erdvė jungia per ilgį išdėstytą pastato planą. Lygiagrečiai, rytinėje pusėje esantis dviračių ir pėsčiųjų takas paskatino suprojektuoti ilgą nuožulnų taką dviratininkams ir pėstiesiems. Taip buvo sudarytos svarbios urbanistinės jungtys, kurios ir tapo architektūrinės idėjos ašimis, lėmusiomis objekto struktūrą ir tūrinius sprendimus.

Pastatą sudaro du antžeminiai aukštai – vienas aukštas Žirmūnų gatvės lygyje ir pusrūsio aukštas esamo dviračių ir pėsčiųjų tako lygyje. Pagrindinės maniežo ir apšilimo erdvių salės projektuojamos pusrūsio aukšte. Pastatas gerai funkciškai išnaudoja kraštovaizdžio terasas – suformuojami du įėjimai, kurie sujungia Žirmūnų gatvės lygį su dviračių taku palei upę ir esant poreikiui leidžia skaidyti lankytojų srautus kasdien ir renginių metu. Centriniu holu sujungti du pastato tūriai išsprendžia patogų funkcijų ir srautų valdymą kasdien ir renginių metu.

Pagrindinė projektuojamo pastato idėja – forma ir estetika, padiktuota esamos urbanistinės situacijos. Siūlomas sprendimas – pastato fasadas, tarsi juosta juosiantis maniežą ir reaguojantis į aplinką tiek savo dydžiu, tiek apdaila: ties Tuskulėnų dvaru fasadas atkartoja dvaro apdailą ir mastelį, rytinis fasadas stiklo plokštuma atsiveria į Neries šlaitą.

Fasado ties Žirmūnų gatve apdailai naudojama trisluoksnė betono plokštė su matrica, kurioje numatytas meno kūrinys, atitinkantis pastato turinį ir idėją. Pasiūlyme kaip meno analogas panaudotas garsaus anglų fotografo Eadweardo Muybridge'o (1830–1904) darbas „Running at full speed“ (liet. „Bėgimas visu greičiu“), kuris tapo ir šio projekto devizu.

Projektuojamo pastato architektūra – lakoniška. Fasadai iš ilgaamžės natūralaus medžio ir betono apdailos, projektuojamas ritmiškas fasadų sudalijimas. Atsižvelgiant į pastato paskirties specifiką, stiklo architektūroje naudojama tik tiek, kiek reikia patenkinti salių ir kitų patalpų natūralaus apšvietimo poreikį.

Pastato architektūrinės plastikos idėja – akcentuota klijuoto medžio konstrukcijų struktūra, „sklendžianti“ ant „oro pagalvės“ – stiklo vitrinos intarpo. Rytinėje sklypo dalyje ši akcentuota stogo konstrukcija tarsi „nupjaunama“, taip atveriant platesnį pastato struktūros vaizdą. Nupjauta dalis planine savo linija yra lygiagreti pėščiųjų takui ir priešais pastatą tekančiai Neries upei.

Pastato architektūrinė forma akcentuoja aiškiai išreikštą horizontalę, būdingą šiai teritorijai, Žirmūnų g. atkarpai nuo „Žirmūnų“ tilto iki „Šilo“ tilto. Neatsitiktinai konkursinio darbo devizui pasirinktas žodis „Lengvai“.

Architektūrinės plastikos prasme devizas atspindi sprendinio estetinį „lengvumą“, ir, suprantant, kad tai nereiškia svorio išraiškos kilogramais ar tonomis. Pastato paskirties prasme, devizas „lengvai“ iliustruoja profesionalaus sporto grožį, estetiką bei rungtį atliekančio sportininko judesio „lengvumą“ žiūrovo akimis, tuo pat metu suvokiant milžiniškų valios pastangų reikalaujantį treniruočių ir profesionalaus sportininko karjeros kelią.

METRAS – dėsningas elementų kartojimas. Tūryje, konstruktyve, inžinerinėse sistemose, išorės ir vidaus apdailoje. Metro principu grindžiama struktūra, kurios „langelius“ galima užpildyti reikšmėmis pagal besikeičiantį poreikį. Praktika įrodo, kad tokio objekto programa „nusistovi“ per laiką, todėl pirminė struktūra turi būti lanksti ir universali. Parinkta pastato tipologinė schema individualizuojama įstriža pagrindinio tarpatramio konstrukcijos kryptimi. Tarpatramis ilgėja nereikšmingai, sykiu sukuriama individuali vidaus erdvė, monumentalūs rakursai.

Projektuojamo lengvosios atletikos maniežo pastato struktūrą ir funkcinius ryšius nulėmė Žirmūnų gatvės užstatymas, šlaitas tarp dviračių tako ir Žirmūnų gatvės bei greta esanti Tuskulėnų dvaro sodyba, rimties parko memorialas. Sklypas patenka į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos pozonį. Šioje teritorijoje yra svarbūs vizualiniai ryšiai su Senamiesčio kultūros paveldo objektais ir Senamiestį supančiomis kalvomis.

Pastato formą ir išraišką nulėmė maniežo funkcija, greta esantis statinių kompleksas ir memorialas – Tuskulėnų dvaro sodyba ir gamtinė aplinka su Neries upės vingiu. Atsižvelgiant į 5 m šlaito perkritimą numatomi patekimai į maniežo erdvę nuo viršutinės jo terasos, Žirmūnų gatvės lygyje, ir apatinės – dviračių tako lygyje. Pagrindinis įėjimas į maniežą numatomas šiaurinėje sklypo dalyje (Žirmūnų gatvės lygyje), formuojant prieigas į pastatą ir viešąją erdvę, nuo kurios atsiveria Vilniaus senamiesčio ir Antakalnio panoramos.

Būsimasis lengvosios atletikos maniežas taps Vilniaus miesto ir Žirmūnų rajono sporto ir kultūros židiniu. Tai – sociali miesto gyventojų ir lankytojų vieta, todėl pastato koncepcija kūriama būtent šios vietos gyvybingumui ir patrauklumui sukurti. Lengvosios atletikos maniežo koncepcija supina kraštovaizdžio, šiuolaikinės architektūros ir funkcionalių erdvių idėjas. Trijų tūrių kompozicija sujungta holo erdvė reaguoja į vietos mastelį, vertingus vaizdus, natūralią šviesą, srautų ir funkcijų cirkuliaciją. Tūrių atsitraukimas nuo greta esančių pastatų bei vieno aukšto stilobatinė dalis kuria pagarbų santykį su aplinkinių pastatų masteliu.

Pastatų kompozicija struktūriška – vientisi, skirtingų funkcijų tūriai tarsi vandeniu užliejami holo erdve. Lenktos pastato linijos, nereguliari geometrija siejama su pastato funkcija – judėjimu. Lanksti, „atletiška“ forma, vingiuojanti tūrių kompozicija prisitaiko gamtinėje aplinkoje, sekdama upės vingį, atverdama vertingus vaizdus tampa judesio, natūralaus tekėjimo metafora.

Projektuojamas maniežas atrodo tarsi iš po žemių ištraukta ir pakelta sklypo vejos dalis. Pastato masyvus tūris įgilinamas šlaite pastato nulinės altitudės lygį sutapdinant su šlaito papėdėje besidriekiančiu dviračių tako lygiu. Tokiu atveju, žvelgiant nuo Žirmūnų gatvės pusės, pastato aukštis vizualiai tėra 6,3 metrai – mažiau nei Tuskulėnų dvaro.

Žvelgiant nuo dviračių tako matomas architektūriškai išreikštas pagrindinis įėjimas, į kurį veda laiptai, su neįgaliesiems pritaikytu specialiu pandusu. Didžioji patalpų, kurioms nereikalinga natūrali apšvieta, dalis suprojektuota šlaite. Virš jo išlindusioje maniežo dalyje numatoma administracija, erdvus vestibiulis ir kitos patalpos, kurioms reikalinga saulės šviesa.

Pastato tūris projektuojamas kaip dviejų tipologinių ašių perėjimo taškas. Iš Žirmūnų gatvės pastatas atkartoja Žirmūnams būdingą pailgų sovietinių daugiabučių tipologiją, o nuo upės pusės pastatas įgauna vientisas laužytas formas, reflektuojančias nenutraukiamos Neries upės tėkmę.

Sklype projektuojamas kompleksas – jungiamasis elementas, tarp skirtingų fizinių ir emocinių būsenų: sportininkams kuriama racionali ir funkcionali erdvė, kuri užtikrintų patogų virsmą iš esamos fizinės formos į geresnę, skatintų emocinį tobulėjimą, aiškiai išreiškiant pagarbą ir rūpestį atletais. Tai logiška / ergonomiška plano struktūra, pakankamos šviesos užtikrinimas, parko vaizdų atverimas atletams, galimybė sportuoti lauke.

Miestiečiams, apylinkės lankytojams, praeiviams, rajono vietiniams gyventojams – architektūrinis tūris netampa barjeru tarp parko erdvės ar tiesiog nauju statiniu rajone. Atvirkščiai, sklypas veikia kaip jungtis tarp miestietiškos, judrios ir paupio ramios žaliosios erdvės. Kuriant architekturinę idėją ne mažiau svarbu buvo ir „įtikti“ Vilniaus kaip isškirtinai harmoningo / ramaus didmiesčio charakteriui.

Projektuojamo pastato architektūrinę išraišką stipriai veikia aplinkinis užstatymas. Pietinėje pusėje kuriamas landšaftinės architektūros šlaitas veikia tiek kaip pagarbus ir neutralus fonas paveldui, tiek kaip Tuskulėnų koplyčios-kolumbariumo architektūrinės išraiškos tąsa. Šiaurinė „matomos“ pastato dalies stilistika atliepia kitą – Žirmūnų rajono kontekstą, kur dominuoja stiklas, betonas, racionali ir metriška fasado išvaizda, eksponuojanti aukštas vidaus erdves ir patį sportą. Pastatas siekia tapti nauja viešąja erdve – jungiamuoju elementu tarp skirtingų polių – Tuskulėnų parko, upės, gatvės ir mikrorajono.

Pagrindinė urbanistinė-architektūrinė idėja – jungtis. Idėja – sukurti ryšį tarp esamos urbanistinės struktūros ir gamtos elementų. Ryšys su gamtos elementais, ryšys tarp urbanizuotų teritorijų ir gamtos elementų. Vizualinis ryšys. Visi šie ryšiai atsispindi siūlomame projekte. Pailgas tūris padalintas įėjimo holu, kuris yra peršviečiamas ir pereinamas. Taip sukuriamas skersinis vizualinis ir fizinis ryšys upės ir gamtos link. Tokie plyšiai tarp pastatų būdingi ir aplinkui vyraujančiam užstatymui. Be šio skersinio ryšio su upe tai pat kuriami ir kiti skersiniai ryšiai. Kaip ryšiai projektuojami laiptai ir pandusai, pritaikyti neįgaliesiems.

Pastato tūrio forma skulptūriška, įkvėpta gamtinių formų ir aviacijos inžinerijos sinergijos. Pastatu siekiama atverti pirmą lygį, įliejant gyvybės į aplinkinį miesto kontekstą. Pastato fasadai – vertikalių glazūruotos keramikos gaminių apdailos. Dalyje vertikalios juostos įterpiami vertikalūs ažūriniai „rėžiai“ – vitrinos su saulės priedangos elementais iš tų pačių glazūruotos keramikos gaminių. Fasado dalis, orientuota į dvaro sodybą, laužyta, siekiama vizualiai suminkštinti pastato tūrio siluetą, kad glazūruoto paviršiaus fasadų spalvų kitimas „kalbėtų“ su dvaro sodybos statinių architektūra. Iš pastato vidaus eksponuojama laikančioji pastato konstrukcija, įkvėpta „Šiaudinių sodų“.

Sklype projektuojami racionalūs, monumentalūs bei į esamą urbanistinį audinį įsiliejantys tūriai. Rinktis būtent tokią maniežo tūrinę išraišką paskatino funkcija bei kontekstas. Pabrėždami pagrindinę pastato funkciją pasirinkome „kapsulės“ formą. Projektuojamas atviras tūris, kuris neuždaro vizualinio ryšio tarp Žirmūnų gatvės ir Antakalnio kalvų. Pasirinkdami lakonišką architektūrą siekiame ne užgožti, o pabrėžti klasicistinę Tuskulėnų dvaro pastatų išraišką. Projektuojamos stiklinės vitrinos, kurios atsiveria ties pagrindinėmis žmonių srautų zonomis – įėjimais.

Vitrinos tiek iš išorės, tiek iš vidaus leidžia mėgautis rytinėje sklypo dalyje esančia augmenija bei kitame Neries krante esančiomis kalvomis. Fasadui pasirinkta aliuminio lamelių apdaila vizualiai smulkina maniežo tūrį, vertikalus dalinimas leidžia pastatui įsilieti į gamtinį bei urbanistinį kontekstą. Pasirinktas fasadų ritmas darniai įsilieja į architektūrinę teritorijos visumą – dvaro pastatų istorizmą ir modernistinę Žirmūnų išraišką.

Projektas MOBY (Nepateikta skaitmena).

Du pagrindiniai pastato tūriai yra įgilinami į žemę. Taip yra sumažinamas pastato aukštis, siekiant neuždominuoti aplinkinės gamtos gausos ir darniai įsikomponuoti į aplinką. Kadangi didžioji dalis užstatymo yra po žeme, rytinę šlaito pusę numatoma nukasti. Taip sudaroma galimybė numatyti skaidrią pastato dalį pėsčiųjų tako lygyje. Pastatas vizualiniais ir funkciniais ryšiais būtų sujungtas su taku ir gautų natūralios dienos šviesos numatomoms administracinėms ir treniruoklių patalpoms.

Pastato architektūra kuriama derinant jo tipologiją, miestui ir gretimybėms būdingą mastelį bei medžiagiškumą. Ypatingas dėmesys skiriamas objekto vaizdui judant gatve centro link ir atitinkamai atsižvelgiant į Tuskulėnų dvaro mastelį bei lokaciją, bei judant priešinga kryptimi, kai objektas turi vesti lankytoją įėjimo link.

Atitinkamai pastatas kuriamas: a) tipologijos diktuojamų proporcijų tūrį skaidant atitinkamo santykio detalėmis; b) integruojant, įkomponuojant ir formuojant tūrį ryšyje su vidaus programa, reljefu, pageidaujamu aukštingumu; c) suteikiant pagrindą organizuoti aiškius ir motyvuotus judėjimo ryšius pastato išorėje ir susieti juos su vidaus struktūra.

Esminis architektūrinis sprendimas yra tūrių sąveika su sprendimu. Idėją sugeneruoja vyraujančios kryptys, aukščiai bei reljefas. Visų pirma skaidomas didysis maniežo tūris. Jo elementai atkartoja susiklosčiusias kryptis – gretimą užstatymą, gatvę. Korpusas pietinėje pusėje – dedikacija Tuskulėnų dvaro kaimynystei. Tūris suformuojamas pagal dvaro komplekso linijas. Pastato korpuso aukščiai argumentuojami artimiausio užstatymo altitudėmis – korpusas prie gatvės atkartoja daugiabučių sklypo šiaurėje aukštį, o likę tūriai respektuoja dvaro pastatų aukščiui. Mažesni elementai apsupa didįjį maniežo tūrį ir taip išsprendžia mastelio problemą. Pastato tūrių kompozicija ir jos išsidėstymas suformuoja viešąją erdvę ir apatinėje terasoje, sklypo rytuose.

Pastato tūris įgauna plastikos reaguodamas į aplinką – atsitraukdamas atokiau nuo Tuskulėnų dvaro, išsilenkdamas palei Žirmūnų gatvės liniją, pasisukdamas kartu su reljefu. Visos šios deformacijos suskuria menamas kreives, kurios interpretuojamos sulaiptuojant pastato fasadus. Pastato tūryje galima įžvelgti ir kreives, ir tiesių linijų laiptuotą siluetą.

Pastato įvaizdis kinta tarp statiško ir dinamiško, priklausomai nuo rakurso. Neatskiriama fasado kompozicijos detale tampa šešėliai, kurie iveda įstrižas linijas bei dienos metu besikeičiantį fasado piešinį. Tūrio laiptavimas sukuria kintantį ritmą, suskaido fasadus į mažesnės, savo masteliu kontekstui artimesnes plokštumas. Fasado suskaidymas atveria properšas, kurios užpildo pastato erdvę netūralia šviesa.

Kelių aplink pastatą esančių prieigos taškų sujungimas, susirinkimo vietų suteikimas prie įėjimo, aiškus ir aiškus vidinis planavimas tarp mokymo vietų ir paslaugų / palaikymo erdvių bei patogumų.

Pasiūlymu siekiama suaktyvinti visas pastato puses, susiejant erdves su miesto kontekstu ir vieta. Pagrindinės pastatų erdvės yra išdėstytos griežtu kryžminiu išdėstymu.

Pagrindinės treniruočių salės yra tiesiogiai aptarnaujamos tarp jų esančių palaikymo / patogumų. Tai leidžia efektyviai naudoti pastatą ir jo vartotojus tiek horizontaliai, tiek vertikaliai visame pastate.