Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vadovaujamos komandos darbą aptarinėja netgi tie, kuriems architektūra tereiškia gražu arba ne. Vis dėlto toks ūžesys iškelia itin svarbų klausimą – kokį Senamiestį mes norime matyti. Senamiestį-muziejų ar gyvybingą įstorinį miesto centrą, kuris be naujos architektūros, taigi ir naujų gyventojų, sunkiai įsivaizduojamas?
– Ar prieš imdamasis šio projekto, supratote, kokia tai jautri miestui vieta, kad joje – kone užprogramuotas visuomenės konfliktas? – to paklausėme architekto Rolando Paleko.
Ši vieta tokia pat jautri kaip ir bet kuri Senamiestyje. Iš tiesų, įsigiję sklypą, verslininkai paprastai spaudžia architektą pastatyti kiek galima daugiau. Kai kurie visuomenės nariai jautriai reaguoja, nes tai žino, nepasitiki ir todėl baiminasi. Manau, nepasitikima dažnai be pagrindo. Šiandien valstybė turi pakankamai kontrolės mechanizmų, ypač Senamiestyje ir greta jo, pertekliniam verslininkų ir jiems kartais pataikaujančių architektų norui suvaldyti.
– Suvaldyti architektūrinę įtampą tarp seno ir naujo, kai šiuolaikinės architektūros dauguma Senamiesčio kiemų net nenori įsileisti, bando drąsiausi kūrėjai. Lengvai sutikote imti bastėją?
Esame profesionalai ir kaskart savo darbą bandome padaryti kuo geriau – su baime ar drąsa tai neturi nieko bendra. Kaimynų susirūpinimas dažnai visai be reikalo demonizuojamas: daugeliu atvejų tai natūralus žmogaus saugumo poreikis ir iš to kylantis pasipriešinimas būsimam neaiškiam pokyčiui. Kiti miestą myli kaip atvirutę – nenorėdami pripažinti miesto kitimo kaip jo prigimtinės teisės.
Tik mažuma, manau, politikuoja. Daugelis atmeta šiuolaikinę architektūrą? Atmesti ją galime tik nieko nestatydami. Nes visi šiuo laiku statomi pastatai negali būti kitokie – tik šiuolaikiniai. Valdovų rūmai taip pat yra šiuolaikinis projektas. Klausimas tik toks – ką jie kalba?
– Kas kuria naujo pastato harmoniją su aplinka – jo architektūros stilius, tūris, proporcijos?
– Konkrečioje aplinkoje visuomet egzistuoja tik jai būdingos savybės. Tai – masių ir tuštumų santykis, būdingos proporcijos, plokštumų skaidymo principas, medžiaga, želdynų charakteris, žmonių veiklos įpročiai ir t. t. Bendras pastatų stilius retai kada būdingas, ypač mūsų senuosiuose miestuose. Architektas privalo įžvelgti ir pratęsti svarbiausias iš tų būdingų aplinkos savybių.
– Kokie buvo didžiausi teritorijos tarp A.Strazdelio ir Šv.Dvasios gatvių projekto iššūkiai, kur daugiausia sugaišote laiko?
– Problemos tos pačios – kūrybinės. Kokia užstatymo struktūra labiausiai tinka sklypui ir jo aplinkai. Kokias naujas prasmingas erdves kuria ši struktūra.
Tarsi vienu potėpiu laikas konstravo Vilniaus senamiestį: gyvenamųjų namų plokštumos čia paprastos, be puošybos, o erdvės plastiškos ir jaukios. Pavyko įtikinti statytoją vietoj vieno didelio Senamiesčiui nebūdingo buvusios spaustuvės kiemo kurti du, gerokai mažesnius, ir dar skersgatvį, nebijoti „langas prieš langą“ situacijų.
Taip atsirado vientisa ilga sulankstyta juosta, kurios apžvelgti neįmanoma, nebent iš oro baliono, ir kurios paskirtis – sukurti tinkamo dydžio prasmingas erdves.
– Esate minėjęs, jog šiuolaikinės architektūros vertybė yra tai, kad ji vis labiau atsigręžia į realius kasdienius žmonių poreikius, tampa ne puošianti, bet įveiksminanti. Mūsų aptariamas projektas – išties švarus: tik pilkas fasadas ir įspūdingo dydžio langai. Atsisakėte visko, kas nebūtina pastato funkcijai?
– Puošyba asocijuojasi su noru pasirodyti. Išskirtinumas šiuo atveju nebūtinai tiktų, nes kalbame apie tiesiog dar vieną gyvenamąjį namą. Mums svarbesni kiti architektūros klausimai. Tikime grožiu, kylančiu iš natūralios pastato būtinųjų elementų prigimties, jų tarpusavio santykio bei santykio su didžiąja pastato forma. Ir su aplinkinėmis formomis.
Mums buvo priimtina, kad greta gynybinės sienos vietoj spaustuvės apsigyvens žmonės: lodžijose poros gers vyną, kiemuose žais vaikai, languose banguos užuolaidos, praeiviai matys žmones, jų atvirus interjerus, daiktus. O namo fasadai visam tam tik pagelbės. Kaip fonas.
– O kodėl pilkas ir juodas tinkas. Ar toks būdingas Senamiesčiui?
– Senamiestyje yra įvairių spalvų. Yra ir pilkų pastatų, pavyzdžiui, netoliese, priešais Aušros vartus ( „Center Stay Hostel“, Aušros Vartų g. 16). Pilka spalva dera su šviesiais langų rėmais, o tokia rėmų spalva būdinga Senamiesčiui. Tinkas taip pat dominuoja Senamiesčio paviršiuose.
O stogų pasaulis Vilniuje įvairus: stambūs kaminai, erkeriai, rizalitai – visa tai papildomu sluoksniu gula ant paprastų stogų, teikia Senamiesčiui būdingą vibruojantį siluetą. Mūsų studija mėgsta švarius paprastus siluetus, tačiau šį kartą sąmoningai pasirinkome stogo erkerius, naujo namo siluetui suteikiančius charakterį.
– Egzistuoja kokia nors nerašyta taisyklė, kurios visuomet laikotės projektuodami Senamiestyje?
– Senamiestis yra tas pats miestas, tik senesnis. Nėra kokios nors išankstinės taisyklės. Architektas visuomet kuria netuščioje vietoje. Tai, ką jis randa pradėdamas, sąlygiškai galima vadinti sena. Tai – tarsi tavo pašnekovas. Išankstinė mūsų studijos nuostata – mandagus pokalbis, su atida ir pagarba. Bet be padlaižiavimo.
– Kalbama, kad beveik visada architektas su turtingu užsakovu leidžiasi į profesinį kompromisą – tu man leidi tai, aš pabandau padidinti kvadratinius metrus. Pasidalykite savo patirtimi.
– Klaidinga manyti, kad architektas gali suprojektuoti tokio dydžio namą, kokio nori. Namo plotą ir aukštį, ypač tankiai užstatytose teritorijose, kontroliuoja daugybė reglamentų, pavyzdžiui, miesto bendrasis, sklypo detalusis planai, trečiųjų šalių interesai, patalpų insoliacijos, gaisrinės saugos reikalavimai.
Be to, projektas jautrioje vietoje dažniausiai būna vertinamas ekspertų taryboje. O architektas, tenkindamas teisėtus statytojo lūkesčius, kaskart bando sukurti dar ir pridėtinę meninę projekto vertę.
– Pastaruoju metu architektūra (nauji pastatai) vis plačiau aptarinėjami įvairiose diskusijose – tiek profesionalų, tiek tam neabejingų žmonių. Kas lemia tokį pagyvėjusį domėjimąsi šia sritimi ir ar mėgėjiška kritika turi svorio? O gal būtinas bent šioks toks išsilavinimas norint suprasti ir juolab – vertinti architektūrą?
– Diskusijos reikalingos visais lygiais, per jas reiškiasi pilietiškumas – brandžios visuomenės požymis. Prie to turime priprasti. Visada produktyviau diskutuoti kuo ankstesnėje stadijoje, dar formuojant užduotį.
Tarkime, mieli miestiečiai, spaustuvė „Vaizdas“ paseno, ji nebereikalinga, tad ką su ja galime padaryti? Palikti? Kas tada? Nugriauti? Kas vietoje jos? Mokykla? Gyvenamieji namai? Su viešaisiais pirmais aukštais ar be jų?
Pasiremdama panašios diskusijos rezultatu valdžia galėtų spręsti – parduoti sklypą ar ne, o parduodama formuoti papildomas sąlygas pirkėjui.
– Diskusijose apie Senamiesčio architektūrą garsiausiai skamba dvi nuomonės: atkartoti Senamiesčio architektūrą ar neimituoti jos, o priešingai – kontrastuoti su ja.
– Šiuolaikinėje statyboje atkartoti Senamiesčio architektūros faktiškai neįmanoma dėl pakitusių technologijų. Apsimesti fasade? Kurį laikotarpį, kurį stilių tuomet rinktis? Tokie bandymai veda į bergždžią rezultatą.
Manau, nereikia nei imituoti, nei kontrastuoti. Tiesiog reikia nemeluoti. Juk senieji pastatai nemelavo, buvo statomi pagal naujausius to laiko pasiekimus: mažus langus senuose namuose matome ne todėl, kad žmonės tuomet nemėgo šviesos. Šiandien negalime iš žmogaus atimti saulės ir oro, maži langai šiandien būtų nusikaltimas.
Architektūrą šiandien kurti reikia tokią, kad ji galėtų tapti paveldu rytoj
Apie naują Paleko architektų studijos daugiabutį į Vilniaus senamiestyje portalui lrytas.lt sutiko pakomentuoti laikinasis Lietuvos architektų rūmų pirmininka Lukas Rekevičius:
„Projekte „Bastėja Life“ pirmiausia atkreipiu dėmesį į sukuriamas erdves, o ne fasadus. Architektai, regis, palei gretimą namą suformavo naują erdvę ir taip pertraukė ištisinį perimetrinį užstatymą, pagyvino išklotinę, kurią buvo monotoniškai suformavęs ankstesnis stalininis spaustuvės pastatas.
Antra, atkreipčiau dėmesį į proporcijas – tūriai mandagūs, neišsišokantys, dengti tvarkingais šlaitiniais stogais, stambių tūrinių stoglangių sprendimas pagyvina vaizdą, mano supratimu, į gerąją pusę – pastatas iš karto išsiduoda esantis pastatytas XXI amžiuje.
Trečia, atkreipčiau dėmesį, ar pastatas kalba šiuolaikine architektūrine kalba, ar jis mimikrizuojasi pseudoistoriniu apvalkalu. Čia istorinio replikavimo tikrai pavyko išvengti, pastatas nemeluoja laikotarpio, o Senamiesčio sluoksnius papildo šiuolaikiniu indėliu.
Daugelis su architektūra nesusijusių žmonių bijo priimti mintį, kad Senamiestyje gali būti modernių pastatų.
Bet nereikia pamiršti, kad istorijos eigoje barokiniai pastatai Vilniuje vėlyvosios gotikos bendruomenei veikiausiai irgi atrodė perkrauti, neskoningi, naujoviški, nevietinio stiliaus ir t.t. Po poros šimtų metų tą patį jau rokoko laikotarpio bendruomenės turbūt sakė apie santūrų klasicizmą – kad jis šaltas, nedraugiškas, nevietinis.
Tačiau bene svarbiausias mūsų Senamiesčio ypatumas – kad jame vienas kitą užkloja įvairių laikotarpių stilistiniai sluoksniai. Jei dabartinei architektūrai to daryti neleisime, užkonservuosime miestą, nutrauksime natūralų jo vystymąsi, turėsime formalininį miestą muziejų, o ne miestą, skirtą gyventi.
Žinoma, ne visi nauji pastatai atlaikys laiko išbandymą ir taps paveldu ateityje, bet tai nereiškia, kad neturime stengtis jau dabar. Kitaip tariant, dirbant Senamiestyje tai ir turi būti stipriausias leitmotyvas: architektūrą šiandien kurti reikia tokią, kad ji galėtų tapti paveldu rytoj.“
