Tarpukario architektūrai neabejingi kauniečiai negaili aštrių žodžių aptarinėdami V.Putvinskio gatvės 22 numeriu pažymėtą trijų aukštų daugiabutį – ant gyvenamojo pastato atsirado klaikus antstatas.
Už galvų griebėsi ne tik paprasti miestiečiai, bet ir architektai, paveldosaugininkai.
Teigiama, kad galbūt projekto užsakovas – kaunietis verslininkas Robertas Pakrosnis – pasamdė statybininkus, kurie dėl neišmanymo nesilaikė parengto projekto. Ką daryti toliau, spręs Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.
Tačiau dar nežinia, kuo viskas baigsis, nes Kaune jau buvo ne vienas atvejis, kai ant tarpukario pastatų iškilo stiklainis ar grybas, bet dėl to niekas nebuvo nubaustas.
Atsivėrė netikėtas vaizdas
V.Putvinskio gatvės 22-asis daugiabutis buvo pastatytas 1938 metais. Jo projekto autorius – Leiba Zimanas. Pastatas nebuvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nebuvo nustatytos ir vertingosios jo savybės. Vis dėlto namas yra paveldo saugomoje Žaliakalnio funikulieriaus vizualinėje apsaugos zonoje, todėl jo vaizdas negali būti darkomas.
Kurį laiką viršutinį pastato aukštą, palėpę ir stogą, buvo apsupę statybininkų pastoliai ir nepermatomas uždangalas. Tik visa tai nuėmus atsivėrė patobulinto namo vaizdas.
V.Putvinskio gatvės 22-ojo pastato palėpės rekonstrukcijos projektą rengė architektų biuras „G.Natkevičius ir partneriai“. Architektas Gintautas Natkevičius tikino taip pat esantis nustebęs ir nuliūdęs, kad pastatas sudarkytas.
„Patalpos namo palėpėje priklauso kauniečiui verslininkui. Jis dar prieš 4 metus lankėsi mūsų biure. Tada buvo atsinešęs kažkieno kito parengtą palėpės rekonstrukcijos projektą. Jame buvo numatyta ne tik rekonstruoti palėpę, bet ir įrengti vieną papildomą aukštą“, – prisiminė G.Natkevičius.
Pasak architekto, tai nebuvo realu ir jo vadovaujama komanda sukūrė kitą projektą, kuriame suprojektuota, kad pastogėje bus įrengti butai. Šį projektą 2016 metais patvirtino paveldosaugininkai, o 2018-aisiais miesto savivaldybės administracija išdavė statybų leidimą.
G.Natkevičius tvirtino, jog jau tada užsakovą įspėjo, kad jis nesavavaliautų ir laikytųsi projekto, kitaip turės problemų, nes pastatas, nors ir nesaugomas, yra paveldo saugomoje teritorijoje.
„Tačiau sutarties, kad turime vykdyti projekto įgyvendinimo, statybų priežiūrą, verslininkas su mumis nepasirašė. Pastogė buvo aptverta ir pamatyti, kaip vykdomi darbai buvo neįmanoma“, – tvirtino architektas.
Išvydo ne vieną neatitikimą
Dabar, kai darbai jau baigti, G.Natkevičius teigė, jog jie atlikti nesilaikant projekto.
„Projekto sprendiniuose to nebuvo numatyta, bet dabar matyti, kad apskardintas pastato karnizas. Jį įrengus vizualiai sumažėja architektūrinė karnizo įtaka atskiriant rekonstruojamą pastato dalį. Tai sukuria įspūdį, jog vizualiai mažėja tinkuotoji pastato fasadų dalis, ir priešingai – didėja, sunkėja skardinė pastato dalis, stogas tarsi pasiglemžia dalį fasado“, – aiškino architektas.
Pasak G.Natkevičiaus, projekte numatyta tūrinių stogdėžių smailėjanti įrėminimo detalė iš esmės nepadaryta.
„Stogdėžės įrengtos savo nuožiūra, suformuojant plokščią pseudokarnizą. Projekte tūrinių stogdėžių įrėminimo detalė mažino buką stiklo plokštumos plotą, formavo įgilintos langų plokštumos įspūdį. Prie stogdėžių prilipinti lietaus surinkimo latakai, kurių nebuvo projekte, dar labiau apsunkina ir menkina sprendinio vertę“, – kalbėjo architektas.
Statybininkų savivalė?
Taip pat, pasak architekto, tūrinės stogdėžės yra įrengtos platesnės, kyla abejonė – ar ne aukštesnės, nei buvo numatyta projekte. Tai labai padidina ir jų plokštumą bei tūrį. Be to, stogdėžės užlipa ant akcentinės kampinės kūginės stogo dalies. Kadangi tūrinės stogdėžės savavališkai padidintos, langų sudalijimas neatitinka projekto.
Pasak architekto, nors pastato stogas ir prieš rekonstravimą nebuvo autentiškas, visos išvardytos savavališkai įrengtos stogo detalės yra labai žemo estetinio atlikimo lygio ir sumenkino tarpukario pastato architektūrą.
„Manau, jog nutiko taip, kaip neretai būna. Pats projekto užsakovas supratimo apie architektūrą neturi. Jis, matyt, samdėsi paprastus darbininkus, kurie apie paveldą ir šiuolaikinę architektūrą taip pat neišmano. Tokiais atvejais dažnai būna, kad statybininkai tvirtina, jog atlikti darbų, kurie numatyti projekte, tiesiog neįmanoma, o užsakovas tokiam spaudimui pasiduoda“, – sakė G.Natkevičius.
Jau kreipėsi į inspekciją
Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vadovas Svaigedas Stoškus, kuris 2016 metais palaimino projektą, sakė, kad apžiūrėjus palėpės rekonstrukcijos darbus nustatyta, jog statybos darbai vykdomi ne pagal KPD Kauno skyriaus suderintą projektą.
„Dėl ne pagal projektą vykdomų ir pastato architektūrinę išraišką darkančių rekonstrukcijos darbų kreipėmės į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kad ši institucija pagal kompetenciją atliktų darbų patikrinimą ir imtųsi visų priemonių, kad darbai būtų vykdomi pagal architekto parengtą ir valstybinių institucijų suderintą projektą“, – sakė S.Stoškus.
Jis planavo susitikti ir su palėpės savininku.
Turėtų pristatyti viešai
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas mano, kad Naujamiestyje ant autentiškų tarpukario modernizmo stiliaus pastatų neturėtų atsirasti antstatų.
„Išimtis galėtų būti nebent pastatams, kurių stogai jau yra pakeitę tūrį, konfigūraciją ar yra dar kokių nors labai svarių argumentų. Taip pat projektai turi būti viešai pristatomi ir apie juos viešai diskutuojama“, – įsitikinęs S.Rimas.
Jo nuomone, į kitus Naujamiesčio ir Senamiesčio pastatus šiuo požiūriu būtų galima žiūrėti laisviau.
„Bet kalbant apie V.Putvinskio gatvės 22-ąjį pastatą liežuvis neapsiverčia sakyti, jog tai stogdėžės ar stoglangiai“, – rėžė S.Rimas.
Pats palėpės savininkas ir jos rekonstrukcijos projekto užsakovas komentuoti susidariusios situacijos nepanoro.
Grybo galvos nenukirto
Kauno architektūros ir paveldo bendruomenė dėl ant tarpukario laikų pastatų iškylančių antstatų subruzda ne pirmą kartą.
2013 metų pabaigoje toje pačioje V.Putvinskio gatvėje ant 45-ojo namo pradėjo kilti taip pat akį rėžiantis grybo formos antstatas. Šis daugiabutis taip pat nebuvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Tada KPD Kauno skyriaus vadovas S.Stoškus, pamatęs ant namo kylantį antstatą, sakė, kad jis – tikra tragedija. Tokio tipo stogų tarpukariu niekada nebuvo.
Paveldosaugininkai buvo pradėję tyrimą. Paaiškėjo, kad 2004 metais projektą palaimino tuometė KPD Kauno padalinio specialistė Irena Grigaitienė. Pasak jos, 2004 metais grybo formos antstatai neatrodė blogas sprendimas.
Namo rekonstrukcijos projekto vadovė architektė Raimonda Razulevičienė taip pat jau negalėjo pasakyti, ar ji pati sugalvojo, ar kažkas kitas pasiūlė būtent tokią konstrukciją užridenti ant daugiabučio stogo. Tačiau architektė prisipažino, kad praėjus 10 metų projektuotų kitokį pastato antstatą.
Projektas buvo įgyvendintas, nes patvirtintas dar 2004 metais ir atšaukti jo jau nebuvo įmanoma.
Kaltųjų taip ir nesurado
Tiesą sakant, Kaune dažniausiai būtent taip ir atsitinka – kaltų imama ieškoti tada, kai traukinys jau būna nuvažiavęs.
Prisiminkime Laisvės alėjoje prie pat centrinių savivaldybės rūmų išdygusį stiklinį antstatą ant jau pusšimtį metų stovinčio namo.
Stiklainį valdininkai ir politikai savo panosėje pastebėjo tik po to, kai kauniečiai į jį ėmė badyti pirštais. Kilo triukšmas, kodėl solidus stiklainio architektas Vytautas Juozaitis taip sumanė padaryti, tyrimo ėmėsi įvairios komisijos ir net teisėsauga.
Savivaldybės komisija, daugiau nei metus tyrusi savo tarnautojų veiksmus, jokių pažeidimų nerado. Esą statybos leidimai rekonstrukcijai buvo išduoti pagal paveldosaugininkų pateiktas sąlygas ir su jais suderinus.
Šio pastato rekonstrukcijos projektą palaiminusių kultūros paveldo sargų veiklą tyrė ir teisėsauga, byla net pasiekė teismą. Tačiau visi trys į teisiamųjų suolą įsprausti tarnautojai išlipo iš stiklainio net kojų nesusibraižę.
KPD Kauno teritorinio padalinio specialistės Rymantės Gudienės veiksmuose nusikaltimo požymių teismas neįžiūrėjo, o to paties padalinio vadovei Irenai Vaškelienei, kuri suskubo išlėkti į užtarnautą poilsį, ir jos pavaldiniui Liutaurui Tarbūnui byla nutraukta dėl senaties. Ir stiklainis liko stovėti.
Iš klaidų niekaip nepasimokoma
Vaidas Petrulis
Architektūrologas
„V.Putvinskio gatvės 22-asis namas dar vadinamas Pranės Dubinskaitės namu.
Kolegos Pauliaus Tautvydo Laurinaičio surinktomis žiniomis, 1931 metų liepą V.Putvinskio gatvės 22-ojo (tuo metu Kalnų g. 10) sklypo savininkė Zosė Miliauskaitė miesto savivaldybės statybos skyriui pateikė prašymą pietrytiniame sklypo kampe statyti mūrinį kioską. Mintis šioje vietoje statyti prekybai skirtą statinį greičiausiai kilo strateginiais sumetimais – sklypo kaimynystėje netrukus turėjo pradėti funkcionuoti Žaliakalnio funikulierius ir pritraukti didelius žmonių srautus.
Nors pagal projektą kioskas turėjo būti modernistinių formų, leidimas jį statyti nebuvo išduotas, o Statybos komisija savo sprendimą motyvavo „netinkamu fasadu“. 1938 metų kovo 1 dieną naujajai sklypo savininkei P.Dubinskaitei buvo išduotas leidimas pasistatyti naują trijų aukštų gyvenamąjį namą.
L.Zimano suprojektuotas modernistinių formų pastatas išryškina V.Putvinskio gatvės ir į funikulierių vedančio tako kampą. Gana monotoniškus namo fasadus sujungia išsikišusi suapvalinta kampinė dalis, po kuria įkomponuotas pagrindinis įėjimas.
Pastate buvo įrengti šeši butai, jų patalpos sujungtos koridoriais su vienoje pusėje išdėstytais gyvenamaisiais kambariais, o kitoje – virtuvėmis ir vonios kambariais. Įdomus netradicinis sprendimas – pastato kampinės dalies antrame ir trečiame aukštuose esantys apskritos formos kambariai.
Dabar atsiradęs antstatas, žinoma, darko ir pastato, ir gatvės vaizdą. Statyti papildomus aukštus ant senų pastatų nėra nusikaltimas. Taip būdavo daroma Laisvės alėjoje, ant dviejų aukštų namų buvo statomi tretieji aukštai. Tačiau matyti, kad būdavo naudojamos kokybiškos medžiagos, taikyti prie senųjų pastatų derantys architektūriniai sprendimai.
Jei ant tarpukario modernistinių pastatų norima statyti ką nors papildomai, tai turėtų duoti architektūrinę ir vizualinę naudą, sukurti pridėtinę vertę. Deja, šiuo ir kitais atvejais norima tik turėti daugiau kvadratinių nekilnojamojo turto metrų, naudojamos nekokybiškos medžiagos, pasirenkami netinkami architektūriniai sprendimai.
Kaunas vertina savo tarpukario architektūrą, tai yra miesto išskirtinumas ir tai yra neįkainojama vertybė. Ją prarasti būtų nedovanotina.
Deja, situacija nedžiugina. Prisimenu, kad pirmasis nederantis antstatas ant tarpukario pastato E.Ožeškienės gatvėje 20 iškilo dar apie 1990 metus. Tada saugoti paveldą dar mažai kam rūpėjo. Bet dabar, kai jau turėjome vadinamojo stiklainio istoriją, iš klaidų vis dar nepasimokome, ir tai apmaudu.“
