Laikinų ligoninių įrengimo gidas, anot autorių, parengtas Vilniui, bet gali padėti ir kitiems miestams įvertinti savo pajėgumus, pasirengiant įvairiems COVID-19 plėtotės scenarijams. Savo įžvagomis prie architektų jungiasi medikai, bendradarbiauti su jais ėmėsi ir verslininkai.
– Kaip čia nutiko, kad koronaviruso pandemijos akivaizdoje užuot pabėgę į atkampias sodybas giriose, ėmėtės greito ir sudėtingo projekto – civilinių pastatų konversijos į karo ligonines?, – paklausiau architektų Gilmos Teodoros Gylytės („DO architects“) ir Pauliaus Latako („2L architektai“).
G. T. Gylytė: Vos paskelbus karantiną, tučtuojau po paskelbto karantino, uždarėme firmos „DO architects“ ofisą ir pradėjome dirbti nuotoliniu būdu. Buvome tam pasirengę, todėl liko tik perkurti komandinius darbo įpročius.
O dirbant nuotoliniu būdu, nebesvarbu iš kurios girios dirbi. Kai vyksta tokie neeiliniai, susivienijimo reikalaujantys įvykiai, instinktyviai norisi padėti savo rankomis, kompetencijomis ir įžvalgomis. Mes visi gyvename nuolatiniame tempe ir visi turime tas pačias 24 valandas – būtent tokiose situacijoje žūtbūt turime rasti papildomo laiko paroje ir padaryti ką galime, dėl kitų ir dėl savęs.
– Apibūdinkite pandeminę situaciją architektūriniame lauke. Ką prognozuojate?
G. T. Gylytė: Manau situaciją galima suvaldyti tik žvitria „imi ir darai“ reakcija, skaidriais veiksmai ir pilietiškumu. Vilniui sekasi puikiai, tikiu, jog daug ko išmoksime ir po pandemijos būsime vieningesni ir efektyvesni.
– Kokio masto „lovų badas“ laukia Vilniaus, kuriam reikėtų ruoštis jau dabar?
P. Latakas: Vilniuje šiuo metu numatoma įrengti papildomai 1,7 tūkst. lovų su deguonies privedimu. Planuojame palatas sunkesniems ir lengvesniems ligoniams, remdamiesi Vilniaus universiteto Santaros klinikų ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis. Planuojamos palatos, kuriose bus po vieną arba po keturias lovas. Labai stengiamės, kad tokioje laikinoje ligoninėje atsidūręs žmogus, jaustųsi kaip įmanoma saugesnis.
– Kokią naštą Vilniaus medicinos sistema galėtų pakelti, įvykdžius jūsų „lovų ekspansiją“?
G. T. Gylytė: Atskaitos taškas yra medikai, ne patalpos. Lovų prikurti galime daug, tačiau kas iš to, jei nebus kam gydyti. Ši situacija išryškina tikrąsias pasaulio vertybes – žmogų.
– Kokie esminiai jūsų projekto sprendiniai? Kuriomis kryptimis ir kodėl siūlote „lovų ekspansiją“?
P. Latakas: Tyrėme visas konversijos galimybes: visuomeniniai pastatai – mokyklos, darželiai, universalios salės – šiuo metu tušti, bet šilti. Juos sąlyginai lengva pritaikyti tik ligoninėms, tiek karantinavimo patalpoms. Gamybiniai pastatai turi didelius plotus, juose lengva aptarnauti ligonius. Daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės yra pačioje Santaros klinikų teritorijoje – juos sparčiai apšiltinus „sandwitch“ tipo plokštėmis, būtų labai patogi vieta. Naujos laikinos struktūros, pavyzdžiui slėginiai kupolai, irgi buvo įvertinti, kaip galimybė konversijai.
– Detalizuokite…
G. T. Gylytė: Po galimybių studijos matomi du ryškūs variantai. Pirmas: mokyklos ir panašaus tipo pastatai. Juose telpa vidutiniškai po 250 lovų. Mokyklą transformuoti į ligoninę papildomai tereikia maždaug 20 mobilių dušo kabinų. Esamos patalpos būtų pritaikomos medikų poilsio ir persirengimo erdvėms, o klases būtų galima konvertuoti į 4 lovų palatą, išlaikant 2 metrų atstumus.
Mokyklų pastatai yra skirtingų tipų, juos yra suklasifikavęs Liutauras Nekrošius, todėl rekomendavome mokyklas transformuoti į ligonines pagal architektūrinius kartotinius tipus. Pavyzdžiui, plačiausiai paplitusio tipo šešiolikoje mokyklų tilptų net 4256 lovos.
P. Latakas: Antras variantas: universalios salės, kuriuose palatos būtų surenkamos vienoje didelėje erdvėje. Tokių salių ( Sporto, pramogų ir verslo „Siemens“ arena, Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, gamybiniai pastatai, slėginiai kupolai ir kt.) talpumas didesnis – viename tilptų nuo 700 iki daugmaž 1,3 tūkst. lovų. Salei virsti ligonine reikia deguonies privedimo, mobilių dušų, surenkamų pertvarų.
Nagrinėjome popierines japonų architektų biuro „Shigeru Ban“ sistemas. Po mūsų pasiūlymų, lietuviai gamintojai BIPA iš karto ėmėsi tokio tipo pertvaras gaminti. Žinoma, yra ir medicinių reikalavimų, kurie dar yra tikslinami specialistų.
– Ar nebandėte panagrinėti situacijos kituose miestuose? Gal ir už Lietuvos ribų?
P. Latakas: Kaip tik šiuo metu paruošėme pirminį universalų pastatų pritaikymo laikinoms ligoninėms gidą Lietuvai ir Baltijos šalims.
– Ar bendradarbiavote su Sveikatos apsaugos ministerija dėl „lovų ekspansijos“ projekto? Konsultavotės su medikais tiesiogiai?
P. Latakas: Pradžioje orientavomės tik į fizines pastatų galimybes. Šiuo metu pradedame kalbėtis ir su medikais.
– Prie šio greito projekto turėjo dirbti darni komanda?
G.T. Gylytė: Esu labai dėkinga prie šio projekto įnirtingai dirbančiai „DO architects“ komandai – be kitų įmonės steigėjų, labai daug savo laiko skiria architektai Gerda Nevulytė, Domantas Baltrūnas, Edgar Vladimirenko, Emilija Deksnytė, Jūratė Tarapauskaitė.
Taip pat į projektą įsitraukę Šarūnas Stepukonis („Baltcap“ )ir Agne Grendelė („Yglė pastatų valdymo sistemos“), kurie padeda skaičiuoti sąmatas ir būsimus įrengimo kaštus.
Komanda dirba kaip kumštis – tokiame projekte svarbu strategiškai ir pragmatiškai apgalvoti sprendimus ir persiorientuoti – juk kuriame ne ilgalaikę, ilgaamžę, gražiai senstančią architektūrą, o greitą, mobilią, išgyventi padedančią aplinką.
Šis staigaus adaptavimo ir lankstumo suvokimas ateityje neabejotinai padės kituose projektuose ir apskritai keis požiūrį į tokius mobilią aplinką.
P. Latakas: Didžiuojuosi dirbdamas su tokiais stipriais, pozityvias ir pilietiškais architektais. Simonas Norkus, Viktorija Kiriejėvaite, Reda Petravičiūtė yra nuolat pasirengę darbuotis prie šio neelinio projekto. Tikrai, manau daug ką pergalvosime ne tik kaip dirbame, bet ir ką ir kaip statome.
– O kaip vyko pats „lovų eskpansijos“ projektavimo procesas?
P.Latakas: Pirmas darbas yra analitinis – nuspręsti kokius pastatus vertinsime, gauti jų planus, įsivertinti reikalavimus, kiek ko gali reikėti, pagalvoti apie logistiką tarp objektų ir t.t. Pradedant dirbti įsijungia vis daugiau informacijos šaltinių, todėl pasiūlymai tampa vis tikslesni. Ir šiuo metu jie vis dar intensyviai tikslinami.
– Kokie tolesni projekto žingsniai?
P. Latakas: Jei tik būsime naudingi, prisidėsime kuo galėsime.
G.T. Gylytė: Labai džiaugiuosi, kad dauguma „DO architects“ komandos yra entuziastingai įsitraukę į Vilniaus miesto savivaldybės suburtą Gedimino Legiono savanorių būrį ir kitas savanoriškas veiklas. Nuolat stebime kasdien besikeičiančią informaciją ir stengiamės reaguoti.
Kaip ir kasdien, galvoje sukasi įvairaus lygio klausimai, taip ir dabar, laikinos ligoninės truputį siurrealistiškai susipynusios su įprastais susitikimais su klientais, idėjinėmis diskusijomis su komanda ir statybiniais klausimais.
Vakar, beje, žiūrėjau TED vadovo Chriso Andersono interviu su Bilu Gatesu, kuris pavartojo gerą terminą – globalus kaimas. Tikrai taip – fiziškai pasaulis sumažėjo, o pasaulio suvokimas smarkiai prasiplėtė.
Esame vieni su kitais labai susiję – vieni kepa duoną, antri siuva kaukes, treti kuria aplikacijas, kiti saugo artimą niekur neidami, dar kiti kelia nuotaiką dainuodami. Reikalingi visi – po vieną negalime nei išgyventi, nei apskritai gyventi.
