Unikalus miesto istorijos paveldo objektas su pylimais, kanalais, pėsčiųjų ir dviratininkų takais, prieigomis, kuriant išskirtinę kultūros ir turizmo traukos zoną senamiestyje, jau beveik sutvarkytas.
Tvarkytojai išvaikė benamius
Jono kalnelyje ir anksčiau vyko nemažai miesto švenčių. Senųjų bastionų kanaluose, ant pylimų ų buvo švenčiamos Joninės, per Užgavėnes čia pleškėdavo Morės, žmonės, iš viršaus arba susėdę ant nuožulnių šlaitų, per Jūros šventes grožėdavosi šokančiųjų fontanų spektakliais.
Tačiau pastaruoju metu ši erdvė tapo ne itin patraukli žmonėms - apaugusi krūmynais ir kitais neprižiūrimais želdiniais, prišiukšlinta, pamėgta benamių. Jono kalnelis klaipėdiečiams nepatogus ir dėl ankstesniųjų ne itin sėkmingų urbanistinių ir architektūrinių eksperimentų jį tvarkant.
Ankstesniesiems tvarkytojams, regis, labiau rūpėjo atskleisti istorijos paveldą – senojo Mėmelio fortifikacijos statinius ir įrenginius. Architektai nesuko galvos, ar ši vieta iš tikrųjų bus patogi visiems lankytojams: pramogų, miesto švenčių, koncertų organizatoriams, atlikėjams, žiūrovams.
Apšiurusio Jono kalnelio vaizdą iš pagrindų pakeitė čia dirbantys statybų įmonės „Pamario restauratorius“ specialistai. Pirmajam darbų etapui buvo skirta maždaug 2,4 milijono eurų.
Visą vasarą čiurlens fontanai
„Įgyvendinta didžioji šios vietovės tvarkymo projektą parengusios įmonės „Nemuno deltos projektai“ numatytos programos dalis. Pabaigtuves turėtume švęsti kovo viduryje“, - per trejus metus nuveiktais darbais džiaugiasi „Pamario restauratoriaus“ vadovas Aldas Kliukas.
Jau beveik sutvarkytoje saloje įrengta granito aikštelė, nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, iš pietų pusės atsirado betono amfiteatras, vaikų žaidimų, krepšinio aikštelės, sutvarkyti laiptai, įvažos pritaikytos ir neįgaliesiems, sumontuota nauja bastionų takų apšvietimo sistema.
Per Jūros šventes klaipėdiečiams jau nebereikės laukti švytinčių fontanų šokių. Rekonstruotoje Jono kalnelio erdvėje įrengtas stacionarus fontanas, pasak A.Kliuko, turėtų trykšti, gaivinti praeivius, vilioti uostamiesčio svečius nuo gegužės pradžios iki rudens – ištisus penkis mėnesius.
Kol kas dar galitimai nenuspręsta, ar šokančio fontano zonoje šviesų ir muzikos programa bus galima mėgautis nemokamai, ar, sumokėjus nustatytą kainą, pasirinkti širdžiai artimą melodiją.
Bus atnaujinamos ir poternos
Fontano sujungta su naujuoju daugiabučių kompleksu ir „Kultūros fabriku“ Bangų gatvėje. Planuojama čia nutiesti dar vieną tiltelį iki salos, įrengti keturis pontonus valtelėms švartuoti.
Dar teks sutvarkyti buvusių gynybos pylimų poternas – požeminės patalpas. Per vieną jų nuo Jono bažnyčios bus galima patekti į kalnelio teritoriją, kitoje galbūt įsikurs miesto praeitį primenanti istorinė ekspozicija.
A.Kliukas dar nežino, ar visi požemiai bus prieinami miestiečiams: „Užtaisysime suskeldėjusius mūrus, grindis, duris. Architektai geriau už mus žino, kaip poternų patalpas pritaikyti įvirioms pramogoms, edukacijai, turizmui, gal jomis susigundys verslininkai“.
Ties Kūlių vartais atkastas kitas įėjimas į dar vieną XVII-XVIII amžiais įrengtą tunelį. Užverstas žemėmis statinys išliko netgi su šaudymo anga patrankoms.
Galvos skausmas - sandėliukai
Tiesa, šią Jono kalnelio bastionų dalį vis dar gožia klaikūs svetimkūniai - dar sovietmečiu prie vieno šlaito prilipinti, o vėliau žmonių chaotiškai privatizuoti mūriniai sandėliukai.
Savivaldybė jų nepašalina, nes savo butus krosnimis šildantys senamiesčio kvartalų gyventojai – stoja piestu - nugriovus sandėliukus, jiems nebus kur susikrauti malkų ir anglių. Vienas pėščiųjų takas, kuriuo žmonės leidžiasi nuo pylimo, irgi vinguriuoja palei šį „paveldą“.
Čia dar stūkso dvi nuo karo laikų likusius slėptuvės, nedidelis bunkeris. Kam šie betono griozdai reikalingi dabar, kaip juos galima panaudoti ? Niekas to nežino, bet paveldosaugininkai kažkodėl jų, kaip ir kitų senamiestyje riogsančių vokiškojo militarizmo reliktų, neleidžia nugriauti.
Valdininkai niekur neskuba - viešųjų pirkimų konkursas visoms Jono kalnelio poternos tvarkyti dar nepaskelbtas, miestiečiai nežino, kaip veiks naujasis fontanas.
Dviratininkams - nauji takai
Šalia tekanti Danės upė ir Jono kalnelio vandens erdvės sujungtos kanalu, per kurį nutiestas tiltelis. Sutvarkius visus šlaitus ir prieigas, atsiras ir nedidelis uostelis, kuriame tilps apie 150 laivelių.
Tvarkomu Jono kalneliu bene labiausiai džiaugiasi dviratininkai - jiems ir pėstiesiems skirtos zonos veikiausiai bus sujungtos su kitais per senamiesį vingiuojančiais takais.
Pėsčiųjų ir dviratininkų trasos aplink kalnelį ilgis nusidrieks 1500 metrų. Vaikų žaidimų aikštelės plotas sudaro 4700 kvadratinių metrų, rekonstruotų požeminių poternų - 400 kvadratinių metrų.
Gynybos pylimų šlaituose bus įrengta 1400 sėdėjimo vietų - ten, o ne ant žolės kaip anksčiau sukritę klaipėdiečiai, miesto svečiai galės stebėti saloje vykstančius koncertus ir spektaklius.
Jono kalnelis – unikali vieta
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Klaipėdą pradėta juosti gynybos bastionais 1627-1629 metais. Statyboms vadovavo garsus fortifikacijos įtvirtinimų specialistas - inžinierius Ch. Rose. Tada ir buvo supilti pusketvirto metro aukščio pylimai, palei juos iškasti vandens grioviai – fosos.
Prūsiškąją Klaipėdą, tuomet vadintą Mėmeliu, supę bastionai priskirti karališkųjų tvirtovių kategorijai ir baigta statyti tik XVII amžiaus pabaigoje. Po pusšimčio metų jie rekonstruoti.
Vėliau bastionai neteko strateginės reikšmės - nyko, juos ardė ir patys mietiečiai. Pylimų liekanų dar yra ir kituose senamiesčio kvartaluose
Jono kalnelis – iki mūsų dienų geriausiai išlikęs autentiškas senųjų miesto fortifikacijos įrenginių sistemos fragmentas.
