Tiek konkurso organizatoriams, tiek Panevėžio savivaldybei 2018-aisiais atrodė, jog iš anksto apeitos visos galimos kliūtys: surengtos kūrybinės dirbtuvės, išklausytos gyventojų nuomonės, išnagrinėti keli kino centro „Garsas“, kurio vietoje ir turėjo iškilti būsimasis Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC), scenarijai – nuo „Garso“ rekonstrukcijos iki griovimo ar SEMC statybų kitoje vietoje, parengta pastato konstrukcijų studija, esamo pastato analizė, galimybių studija. Tačiau – neįtikėtina – viskas eina perniek.
Susibūrusi iniciatyvinė pilietinė grupė prieš pusantrų metų pradėjo „Garso“ išsaugojimo vajų: kreipėsi į kone visas institucijas – prokuratūrą, prezidentūrą, paveldosaugininkus, statybų inspektorius, visuomenininkus, kino ir teatro garsenybes, architektus. SEMC reikia rasti kitą vietą – to siekia aktyvistai.
Ką gi – čiupt už vadžių – vėl iš pradžių.
Reikalauja skirti lėšų kapitaliniam „Garso“ remontui
Kad Panevėžio valdžios ambicijos turėti išskirtinį kultūros centrą įtiko ne visiems, rodo kryžiuojamos ietys ne tik rašant įvairius skundus ir raštus, bet ir kuriant peticijas.
2019-aisiais sukurta peticija „Ne kino centro „Garsas“ Panevėžyje sunaikinimui“, kurią iki šiol pasirašė beveik 3 tūkst. žmonių.
Peticijos autoriai reikalauja skirti lėšų kapitaliniam kino centro „Garso“ remontui ir modernizavimui, išlaikant pagrindinę kino centro funkciją, taip pat suteikti kultūros paminklo statusą. Kaip rašė portalas jp.lt, Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba tris kartus (!) svarstė „Garso“ kultūrinės vertės nustatymo ir teisinės apsaugos suteikimo klausimą – nuspręsta kino centro „Garsas“ pastato neįrašyti į Kultūros vertybių registrą ir nesuteikti jam teisinės apsaugos.
Šis sprendimas buvo apskųstas Generalinei prokuratūrai. Visuomeninės organizacijos užtarimo kreipėsi net į prezidentūrą. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai vis dar vertina gautą informaciją.
Šių metų pradžioje atsirado ir antroji peticija „Už Stasio Eidrigevičiaus menų centro kūrimą rekonstruojant kino centrą „Garsas“. Ją palaiko daugiau kaip 800 žmonių.
Peticijoje teigiama, jog dabartinio kino centro „Garso“ pastato būklė prasta, didelės sąnaudos šildymui ir infrastruktūrai palaikyti yra nuostolingos, vietų skaičius neadekvatus šiandienos sąlygoms, o ir pati įstaiga nėra patraukli miesto gyventojams – tą patvirtina ir iškalbinga statistika, atspindinti menką lankytojų skaičių kino salėse, kuriose telpa 666 ir 78 lankytojai.
„Akivaizdu, kad vienos iniciatyvinės grupės „Išsaugokime Garsą“ atstovaujama pozicija išlaikyti esamą kino centro „Garsas“ padėtį neatspindi daugumos panevėžiečių ir mieste aktyviai veikiančių bendruomenių pozicijos“, teigia peticijos autoriai.
Miesto valdžia situaciją aiškina panašiai: kino centras veikia nuostolingai, o jo išlaikymo kaštai miesto valdžiai per didelė našta.
Statybų leidimo išdavimo detektyvas
Praėjusios savaitės pabaigoje grupė „Išsaugoti „Garsą“ išplatino pranešimą, jog SEMC statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai.
Abejonių, kad projektas neatitinka Statybos įstatymo ir prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, anot iniciatyvių panevėžiečių, kilo dar 2018-aisiais viešo projektinių pasiūlymų svarstymo metu – tuomet susikirsta dėl metrų ir aukščių interpretavimo.
Tuo metu projekto rengėjai pastabas atmetė, o Panevėžio miesto savivaldybė išdavė statybos leidimą.
Ne tik VTPSI, bet ir dar dvi institucijos po grupės „Išsaugoti Garsą“ kreipimosi – Panevėžio apygardos prokuratūra ir Valstybinės kultūros paveldo komisija – atlieka tyrimą dėl SEMC statybos leidimo išdavimo, neįtraukimo į saugomų kultūros objektų registrą pagrįstumo.
Tuo tarpu tik iš žurnalistų išgirdę apie neteisėtą statybų leidimą, Panevėžio savivaldybės atstovai gūžčiojo pečiais, nes jokio panašaus rašto jie teigė negavę. Patikslino tik tiek, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) jau 2 kartus tikrino statybų leidimo teisėtumą ir buvo nustatę, kad šis išduotas teisėtai.
Visgi VTPSI patvirtino – žiniasklaidai išplatinta informacija apie neteisėtai išduotą statybų leidimą tikra.
Išties buvo atliktas Panevėžio miesto savivaldybės išduoto statybos leidimo teisėtumo patikrinimas ir surašytas teisėtumo patikrinimo aktas.
Kaip BNS teigė VTPSI, jame nurodyta, kad statinio projekte, kurio pagrindu išduotas leidimas, projektuojamas rekonstruojamo pastato aukštis neatitinka Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo ir tvarkymo specialiojo plano sprendinių, todėl konstatuota, kad leidimas išduotas neteisėtai.
Nuspręsta atlikti papildomą aplinkybių tyrimą, bus sprendžiama, ar kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo. Tam įstatymai numato du mėnesius.
Kolegas kaltina plagiavimu
Grupės „Išsaugoti „Garsą“ atstovas architektas Donatas Malinauskas įsitikinęs, jog neteisėtas ne tik išduotas leidimas, nukopijuotas ir pats projektas.
Panevėžyje siūlomo statyti pastato projektas, anot architekto, stebėtinai panašus į kitų autorių projektą, todėl yra pagrindo manyti, kad gali būti pažeistas Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodeksas.
D. Malinauskas paneigė gandus, jog pats 2018-aisiais dalyvavo SEMC architektūriniame konkurse, tačiau iš spaudoje pateiktos informacijos aišku, jog dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir su architektais Arvydu Narkevičiumi, Arnoldu Gabrėnu, Agne Gabrėniene, Vidminu Stankevičiumi menų centrui ieškojo alternatyvios vietos.
Iniciatyvinė grupė, D.Malinausko žodžiais, neprieštarauja SEMC idėjai, tik siūlo jį steigti kitoje vietoje, pavyzdžiui, apleistame konservų fabrike ant senvagės kranto.
„Garsas“ pasmerktas lėtai mirčiai
Panevėžio miesto architektas Vidminas Stankevičius, vienas „Garso“ rekonstrukcijos autorių, pripažįsta – turėtų ginti kultūros centrą, tačiau supranta, kad jo būklė ir funkcija neatitinka šiandienos poreikių. Tokios padėtis, kokios yra dabar, kino teatras funkcionuoti negali.
Pusantrų metų besitęsiančią istoriją dėl „Garso“ virsmo SEMC architektas vaizdžiai lygino su mišraine, užmaišyta kelių, neaiškių interesų turinčių žmonių.
„Kai paveldosaugininkai sprendė saugoti „Garsą“ ar ne, iniciatyvinė grupė nekreipė dėmesio į tai, kad jų išvadoje buvo parašyta – jei šis objektas būtų pripažintas saugotinu, jį būtų privalu atstatyti taip, koks buvo 1972 metais, apie jokią renovaciją nebūtų nė kalbos. Jeigu iniciatyvinė grupė nori, kad „Garsas“ išliktų, tas neįvyks, nes jį paskelbus saugomu rankos ką nors daryti bus surištos. Šis objektas pasmerktas lėtai mirčiai, tačiau vis tiek imamasi raganų medžioklės. Visa tai absurdas. Mieste turėtų atsirasti naujas kultūrinis objektas“, – komentavo pašnekovas.
Noras išsaugoti „Garsą“, anot architekto, būtų suprantamas tik vienu atveju – jei kiltų pavojus, jog kino centro vietoje iškils gyvenamieji namai ar kitas komercinis objektas. Bet juk „dirva“ ruošiama moderniam, ekonomiškam, daugiafunkciniam kultūros objektui.
„Miestui tikrai nereikia tokios griežtos funkcijos pastato su didžiule sale. Žiemą kino filmus įmanoma žiūrėti tik įsisukus į pledus ir geriant karštą arbatą. Nesuprantu, ko siekia visuomeninė grupė“, – svarstė architektas. – Sėdi krūmuose, o vėliau pradeda purkštauti. Man keista, kas už jų stovi.“
Prisidėti gali kiekvienas
Savo nuomonę dėl „Garso“ išsaugojimo išsakė ir architektė Gitana Valavičiūtė: „Iš peticijos supratau, kad apie 2–3 proc. panevėžiečių negali gyventi be senojo kino teatro „Garsas“. Specialistai sako, kad jis tokios blogos būklės, kad renovacija kainuotų brangiau nei pastatyti naują. Tarkime, apie 10 mln. (maždaug tiek pat kiek daugiafunkcinis SEMC).
Vis tik šia peticija aš abejoju. Tačiau yra būdas patikrinti miestiečių meilę ir sąžinę.
Pirma galimybė – panevėžiečiai gali paaukoti asmeninių lėšų kino centro „Garsas“ rekonstrukcijai. Jei aukotų visi Panevėžio gyventojai, tuomet auka 11 eurų.
Antra galimybė – gauti lėšų iš Lietuvos arba Europos Sąjungos fondų. Kadangi aš esu šios sandraugos narė, tai yra ir mano pinigai. Todėl norėčiau, kad žinotumėte ir mano pilietišką poziciją – aš nepritariu kino centro „Garso“ atstatymui. Nes manau, kad gerokai per brangu saugoti architektūrą, kuri simbolizuotų nostalgiją ir atliktų ribotą funkciją. Tai – užstrigimas laike.
Trečia galimybė – auksinės žuvelės projektas. Pirma – dvaras, tada – rūmai, galiausiai visas pasaulis. Bet gali liūdnai baigtis. Kurį kelią renkatės? Gal vis tik sąžiningą?“
SEMC konkurso nugalėtojais 2018 metais tapo MB „Syrusas“, veikiančios pavadinimu „IMPLMNT architects“, komandos darbas. Autorių kolektyvas – Aurimas Syrusas, Greta Šidlauskaitė ir Ričardas Bertašius. SEMC statybos turėjo prasidėti 2019 metais, 2021-aisiais darbus planuota užbaigti.
