Atsidūrus visai greta Kauno centro esančioje Vilijampolėje iki šiol galima pamanyti, kad tai ne miesto dalis, o kaimas. Nemiestietišką gyvenimo būdą ypač primena mažesnės šio gyvenamojo rajono gatvelės, kuriose vis dar apstu medinių namų.
Įdomu ir tai, kad būtent čia stovi išskirtinės išvaizdos – pusiniai namai. Atrodo, kad žmonės spėjo pasistatyti pusę namo, o kitą jo dalį taip ir pamiršo susiręsti.
Gyventojai, kurie iki šiol gyvena tarpukariu iškilusiuose pusiniuose namuose, papasakojo, kodėl iš tikrųjų jie yra tokios keistos formos.
Šis architektūrinis reiškinys patraukė ir menininkės Ingos Navickaitės-Drąsutės dėmesį. Ji fotografavo tokius namus, drauge su kolege Julija Račiūnaite kalbėjosi su jų gyventojais ir rinko duomenis apie šiuos pastatus archyvuose.
Sudomino keista forma
Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama I.Navickaitės-Drąsutės fotografijų paroda „Pusiniai namai“.
Menininkė pasakojo, kad tyrinėdama Kauną, užklydo į Vilijampolę. Jos dėmesį pirmiausia ir patraukė keisti pusiniai namai. Nuo 2015 metų pabaigos jis juos fotografavo.
„Pradėjus domėtis, kada ir kodėl tokie namai buvo pastatyti, paaiškėjo, kad praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje įvykus žemės reformai, Vilijampolėje mažuose sklypuose kūrėsi darbininkai ir įvairų kitų sluoksnių gyventojai“, – pasakojo fotografė.
Kadangi vietos pastatams stigo, buvo pastatyta nemažai pusinių namų. Mūsų dienomis menininkei pavyko aptikti ir užfiksuoti 10 tokių pastatų.
„Jų gyventojų pirmiausia klausėme, kaip jie jaučiasi tokiuose keistuose ir nedideliuose namuose. Ne vieno jų plotas tėra vos 25 kvadratiniai metrai. Žmonės juokėsi iš tokių mūsų klausimų, bet surimtėję sakė, kad jiems to užtenka“, – sakė I.Navickaitė-Drąsutė.
Pastebėjo gerų pokyčių
Menininkei didžiausią įspūdį paliko tai, kad visai greta miesto centro esančioje Vilijampolėje yra gatvių, kurios primena kaimą.
„Patys žmonės taip pat pažįsta vieni kitus, žino, kur dar yra pusinių namų“, – pasakojo fotografė.
Savitus pastatus moteris fotografavo net ketverius metus.
„Per tą laiką pastebėjau, kad tie namai, kuriuose žmonės gyvena, prižiūrimi. Vienur atsirado naujos tvoros, kitur atnaujinti pastatų fasadai, įdėti nauji langai ar durys. Šaunu tai, kad žmonės visai nesiekia medinių namų apmūryti, neniokoja jų tūrio. Tai – reta ir maloni išimtis, nes medinis paveldas mieste nyksta“, – sakė I.Navickaitė-Drąsutė.
Smalsuoliai jau nestebina
Bene daugiausia pusinių namų galima užtikti Vilijampolėje nusidriekusioje siauroje Veliuonos gatvėje.
Geriausiai prižiūrimas yra 13 numeriu pažymėtas pusinis pastatas. Dairantis po kiemą, kur prisodinta daug jukų ir kitokių dekoratyvinių augalų, tuoj prasivėrė namo durys.
Pamačiusi smalsuolius, iš pastato plačiai šypsodamasi išėjo jo šeimininkė Elvyra Birgėlienė. Moteris nenustebo, kad nepažįstami žmonės domisi jos namu.
„Tarpukariu čia visur gyveno žydai. Dabar jų palikuoniai neretai atvyksta pamatyti, kur ir kaip gyveno jų seneliai ar proseneliai. Užsuka ir turistų. Patys kauniečiai irgi žavisi mūsų gyvenamuoju rajonu, sako, kad čia jiems kvepia kaimu ir egzotika“, – pasakojo Vilijampolės gyventoja.
Saugoti niekas neverčia
Namas, kuriame gyvena E.Birgėlienė, pastatytas 1927 metais. Jį statėsi žydų tautybės žmonės. Šeimininkė buvusi dantistė, o vyras – konkės vežikas.
Dabartinių gyventojų seneliai čia atsikraustė 1946 metais. Moteris pasakojo, kad namas buvo pastatytas iš tašytų rąstų. Tokie buvo daugelis pusinių namų, Vilijampolėje iškilusių panašiu metu – 1926–1928 metais.
„Sovietmečiu vyro tėvas namą apkalė lentelėmis. Mes pasistatėme naują tvorą, pakeitėme namo langus. Saugoti šio medinuko mūsų niekas neverčia, jį branginame patys“, – atviravo kaunietė.
Paklausta, ar pusinio namo viduje gyventi sudėtingiau nei įprastoje kvadratinėje „dėžutėje“, moteris taip pat juokėsi.
„Viskas ten kaip ir įprastuose namuose, tik iš išorės jis atrodo keistai. Tiesa, anūkai kalba, kad reikėtų pristatyti kitą jo pusę“, – sakė E.Birgėlienė.
Pristatė ne namą, o garažą
Nemažai pusinių namų stovi apleisti ir negyvenami. Ant jų durų ar tvorų vartų pakabintos spynos, gyventojai išsikraustė į patogesnius namus.
Kiti tokios formos namai kiek pasikeitę. Prie jų prilipdyti priestatai ar nauji garažai. Vieno tokio namo šeimininkas Jonas sakė, kad medinukas buvo pastatytas 1928 metais.
„Sovietmečiu čia apsigyveno mano tėvai. Tėvas greta namo pasistatė garažą. Dabar name jau gyvenu vienas, ploto man užtenka, todėl tik garažą apkaliau naujomis medžiagomis. Man tai keista, kad tokiais paprastais namais kas nors domisi“, – stebėjosi vyras.
Senas Vilijampolės gyventojas Vytautas Rainys, paklaustas, kur ieškoti medinukų, tuojau pat lazdele rodė į Ariogalos, Jurbarko, Panerių gatves.
„Žmonės vis klausia to paties. Toli eiti nereikia, štai už manęs stovi du tokie namai. Vienas medinis ilgai buvo apleistas. Dabar jo šeimininkas yra vyras, kuris dirba Londone. Matyt, užsidirba, todėl namą atnaujino, visai gražus tapo“, – pasakojo kaunietis.
Kontroliavo remonto darbus
Domėdamosi Vilijampolės pusinių namų istorijomis I.Navickaitė-Drąsutė ir jos kolegė J.Račiūnaitė lankėsi ir archyvuose.
„Juose pavyko rasti įdomios medžiagos. Pavyzdžiui, bylą dėl Ariogalos gatvės 42-ojo namo“, – pasakojo fotografė.
Byloje rašoma, kad 1940 metais namo šeimininkas Jokūbas Sandleris pakeitė tris apatinius medinio namo rąstus, sudėjo naujus langus, duris, grindis, įrengė krosnį, kaminą.
„Visa tai buvo atlikta be Kauno burmistro leidimo, todėl statybos laikomos nelegaliomis ir kauniečiui už tai reikia iškelti bylą“, – rašoma dokumentuose.
Kita kaunietė – Roza Kaganaitė 1932 metais miesto valdžios prašė leisti statyti namą Vežėjų gatvėje 7B. Moteris rašė, kad leidimas statyti medinį pusinį namą buvo išduotas jos tėvui 1925 metais, bet jis mirė statybų taip ir nepradėjęs.
I.Navickaitė-Drąsutė sakė, kad atsekti, kur dabar yra minimi adresai, sunku, nes jie keitėsi. Ne visus buvo leista pastatyti.
Pamatę kaimyno namą gyventojai ir patys tokį statydavo
Deimantas Ramanauskas
Gidas
„Prieš kelerius metus apsigyvenęs Vilijampolėje taip pat pradėjau domėtis pusiniais namais, nes jų architektūra stebina. Lankantis archyvuose pavyko sužinoti, kad tarpukariu tokie namai buvo projektuojami ir statomi specialiai, jie nėra įprastų pastatų likučiai.
Tokią namų formą lėmė ir tai, kad sklypai buvo maži, ir tai, kad Vilijampolės gyventojai neturėjo daug lėšų būstams pasistatyti. Vis dėlto ilgainiui tai buvo tapę net savita mada, kaimynas nusižiūrėdavo gretimą namą ir pats tokio norėdavo.
Archyvuose pavyko užtikti duomenų, kad tarpukario Kauno savivaldybės Statybų skyrius labai giežtai kontroliavo statybas. Buvo keliami labai dideli reikalavimai ne tik patiems pastatams, bet ir tam, kaip jie būdavo įrengiami.
Labai giežta kontrolė buvo dėl to, kad tada miesto senamiestį, Vilijampolę užliedavo patvinę Nemunas ir Neris, todėl namai, juose įrengtos krosnys, kaminai turėjo būti labai tvirti ir atitikti statybų reikalavimus.
Dabar, kai adresai pasikeitę, pagal dokumentus sunku nustatyti tikslius pusinių namų adresus, todėl nelengva sužinoti ir išsamią jų istoriją. Puiku, kad kai kurie gyventojai ją žino patys.
Nepasikeitė tik vieno pusinio namo adresas. Jis buvo ir yra Ariogalos gatvėje 45. Tiesa, namas jau rekonstruotas, perstatytas, pusinis namas paverstas ūkiniu priestatu.
Kai rengiu ekskursijas po Vilijampolę, daugelis stebisi pusiniais namais. Man labai malonu, kad atsiranda ir tokių pastatų gerbėjų. Žinau žmonių, kurie nori įsigyti būtent tokius namus ir juos atnaujinti.“
