Paroda priminė architektūros skaudulius
„Gražus – negražus? Vertingas – bevertis? Yra – nėra? Tai – paroda apie socialistinio modernizmo architektūrą ir jos vertę. Apie pastatus, kurie tampa pastebimi tik juos nugriovus ar prastai renovavus. Apie pastatus, kurių grožio nepastebi dažnas praeivis.
Tai lyg prastos kilmės gražuoliai. Ar tai nostalgija? Ar tai socializmo griuvėsių romantika? Ar gali būti, jog šiais vaizdais stengiamasi pagauti praeitį, siekiant ją atgaivinti tam, kad ateitis būtų kitokia?“ – tokiu pristatymu palydėta architekto ir fotografo N.Tukaj paroda „Reikėjo vakar“, praėjusių metų pabaigoje atidaryta Šiuolaikinio meno centre.
Nuotraukų autorius į socmodernizmo architektūrą žvelgia kaip į įkvėpimo šaltinį, kaip į kokybiškos architektūros realizacijos ir laisvės išraiškos fenomeną to laiko vyravusios ideologijos kontekste.
O štai verslininkas, „Rupert“ ir „Vilnius Tech Park“ steigėjas Darius Žakaitis svarsto, kad vertingiausi socialistinio modernizmo architektūros pavyzdžiai sostinėje – Vilniaus centrinį paštas, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, ypač nuostabūs Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai (VRM) Žirmūnų pietinėje dalyje, taip pat Gedimino prospekte stovintyds Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pastatai.
Daugelyje šio laikotarpio pastatų šiandien zuja įvairių valstybinių institucijų darbuotojai.
Ar nevertėtų šių pastatų pritaikyti naujai, šiandien aktualesnei funkcijai? Apie tai vis garsiau svarsto architektai, verslo atsotvai jau irgi galvoja panašiai.
D. Žakaičio nuomone, vienas svarbus klausimas – efektyvus pastatų valdymas, antrasis – jų vertės suvokimas ir išsaugojimas.
„Jei dalis pastato nenaudojama, kaip, pavyzdžiui, centrinio pašto arba VRM rūmų atveju, svarbus tampa ne tik ekonominis, bet ir kultūros paveldo išsaugojimo klausimas. Pastatus būtina prižiūrėti, juos saugoti.
Kaip šiandien atrodo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai? Juk jie galėjo funkcionuoti iki pat šiol. Centrinio pašto būklė nėra labai bloga, bet ten kabantislaikrodis saugomas, tačiau neveikiamtis, neprižiūrimas, šviestuvai – vertybė, tačiau į juos susuktos visiškai netinkamos lemputės. VRM rūmai stovi apytuščiai, užuot buvęs gyvas, veikiantis pastatas“, – replikavo pašnekovas.
Vystytojams išmonės nepritrūktų
Nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal“ grupės NT analitikas Tomas Sovijus Kvainickas pabrėžė, jog visi objektai centrinėje Vilniaus dalyje yra potencialiai įdomūs NT plėtotojams. Klausimas – kiek jie yra pasirengę sumokėti už objekto įsigijimą. Kiek galima ekonominė nauda viršija rizikas.
Viena pagrindinių galimų rizikų – paveldosaugos reikalavimai, kurių taikymo ribos ne visada aiškios ir kurie didina projekto plėtros sąnaudas. Todėl paveldo objektai paprastai parduodami lėčiau, vystytojams reikia daugiau laiko potencialaus pirkinio analizei.
„Aišku, gali būti ir išimčių, kuomet objektas yra toks patrauklus, kad net ir esant griežčiausiai jo apsaugai objekto vystymas bus ekonomiškai naudingas arba šis objektas gali tapti plėtotojo vizitine kortele“, – komentavo pašnekovas.
Tokių pavyzdžių, anot T. S. Kvainicko, yra daug – didmiesčių senamiesčiuose nuolat vystomi nauji projektai – rekonstrukcijos bei konversijos. Vis dėl socmodernizmo pastatai yra truputį kitokie, nes tai – itin didelio ploto ir nepatrauklios, šiandienos supratimu, architektūros pastatai.
Galimų scenarijų ne vienas
Koncertų ir sporto bei VRM rūmų paskirtis, NT eksperto akimis, beveik neabejotinai, nebus keičiama. Neaišku, kokiu formatu šie objektai bus vystomi – ar, išskirtinai, viešojo, ar privačiojo sektoriaus, o gal bus pasirašyta koncesijos sutartis. Sprendimai dėl tokių objektų, paprastai, yra priiminėjami ilgai ir sudėtingai. Kita vertus, šie objektai yra patraukliose vietose, tad aplink juos galima suformuoti ir viešąsias erdves.
Lietuvos kooperatyvų sąjungos (Lietkoopsąjungos) administraciniame pastate Gedimino pr. ir šiuo metu yra vykdoma prekybos veikla, tad ateityje pirmojo aukšto panaudojimas, greičiausiai, nepasikeis, o kituose aukštuose, tikėtina, įsikurs biurai arba būstai. Vis dėl to šis objektas tinkamesnis komercinei veiklai, o jo netipinė architektūra, galbūt, paskatintų kurti netradicinius biurus, kad ir bendradarbystes erdves.
Nors šis pastatas, pašnekovo žodžiais, svetimkūnis senamiesčio kontekste, tačiau dėl jo dydžio, jis, veikiausiai, nebūtų griaunamas, nes abejotina, jog naujajam pastatui būtų leista pasiekti tokį užstatymo intensyvumą bei aukštingumą, koks yra dabar.
Vos per kelis kvartalus nuo Lietuvos kooperatyvų sąjungos pastato nutolusi Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra tipiškas neigiamai vertinamos socmodernizmo architektūros pavyzdys.
Analogiškai Lietkoopsąjungos pastatui jis, greičiausiai, išliks, nes didesnis plotas reikš didesnes pajamas, o inžinerinių sistemų bei vidaus ir išorės apdailos atnaujinimas yra, neabejotinai, pigiau nei naujo pastato statybos. Šis objektas, įsitikinęs NT ekspertas, gali tapti žemesnės klasės verslo centru vienoje svarbiausių miesto gatvių.
Architektas Martynas Mankus patvirtino, jog Lietuvos kooperatyvų sąjungos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pastatai į Kultūros vertybių registrą bent kol kas neįtraukti.
Oficialaus vertingosios sovietmečio architektūros sąrašo taip pat nėra, tačiau tyrėjai imasi projekto, kuriame bus mėginama apsvarstyti, kokie objektai, pastatyti po 1945 metų galėtų pretenduoti į saugomųjų sąrašą.
Vilniaus centrinis paštas, anot T. S. Kvainicko, pakankamai įdomus objektas. Senoji jo dalis (galbūt neįtraukiant pirmojo aukšto) įsilieja į kaimyninių pastatų Gedimino prospekto architektūrą. Pavieniui ši pastato dalis būtų parduota ypač brangiai. Pagrindinė šio objekto problema yra susijusi su jo priestatu ir jo transformacijos galimybėmis.
„Atsižvelgiant į pastato suplanavimą, sakyčiau, tikėtina, kad rūsyje bus įrengtos prekybos arba maitinimo erdvės, o antžeminėje fasadinės pusės dalyje gali būti tiek butai, tiek komercinės patalpos. Kiemo dalis sudėtingesnė, belieka spėlioti, ar tai bus prabangus sporto klubas, ar konferencijų salė, ar prekybos centras, ar pramogų erdvė. Galbūt tai bus netgi visuomeninės paskirties objektas, o gal nepažeidžiant paveldo reikalavimų bus įgyvendinta esminė šios pastato dalies rekonstrukcija“, – reziumavo pašnekovas.
Beje, architekto Justino Šeiboko suprojektuotame buvusiame Ryšių ministerijos pastate jau įsikūrė bendradarbystės erdvė, po vienu stogu subūrusi įvairiausių specialistų.
