Kryžių likimai Kaune labai skirtingi – juos žmonės sukūrė

Tokią keistai ramią žiemą malonu pasižvalgyti po Kauną ir apžiūrėti įvairiose miesto vietose iškilusius kryžius, kurie pastatyti pagerbiant išėjusius žmones ar svarbius įvykius.

Dauguma kryžių, kuriuos pastatė įvairios bendruomenės, prižiūrimi, puoselėjama ir jų aplinka. Bet kai kurie atminimo ženklai kelia liūdesį.

Ypač prastai atrodo net valstybės mastu saugomas gelžbetoninis kalavijo pavidalo kryžius – paminklas „Žuvome už tėvynę“, esantis senosiose neveikiančiose Kauno kapinėse. Nemažai apšiurusių kryžių styro ir prie VI forto žiedo esančiame kryžių kalnelyje.

Kauno savivaldybės paveldosaugininkai paaiškino, kodėl taip yra ir kokių naujų kryžių mieste neišvysime.

Kauno centre prie autobusų stoties esančiose neveikiančiose senosiose miesto kapinėse yra ne vienas paminklas, įamžinęs čia tarpukariu laidotų žmonių atminimą. Šioje vietoje savo žemės sklypus turėjo net keturios religinės konfesijos – greta sugyveno ir savo artimuosius laidojo katalikai, liuteronai, stačiatikiai bei musulmonai.

Centriniame katalikams priklausiusiame sklype buvo laidojami žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę ar mirusieji nuo žaizdų ir ligų Lietuvos kariai. Pagerbiant jų atminimą 1930 metais šioje vietoje iškilo dailininko Stasio Stanišausko sukurtas paminklas „Žuvome dėl tėvynės“.

Sovietmečiu, 1956 metais, paminklas pradėtas naikinti – išdaužyti ant jo buvę įrašai, heraldiniai reljefai. 1958 metais paminklas buvo aptvertas aukšta tvora ir nugriautas. Panaikinus kapines jų vietoje įkurtas Ramybės parkas.

Paminklas buvo atstatytas ir atidengtas 1995 metais. Jį atkūrė skulptorius Robertas Antinis, dailininkas Ričardas Bankauskas ir inžinierius Kęstutis Linkus.

Gelžbetoninis kalavijo pavidalo kryžius puoštas Vyčio kryžiaus, Lietuvos Respublikos Vyties herbo, Lietuvos kario galvos, Gediminaičių stulpų ir augaliniais reljefais bei užrašais. Jis buvo pripažintas kaip valstybės saugomas paveldo objektas.

Dabar šis paminklas atrodo labai prastai. Galima tik spėti, kad jis turėtų būti baltas. Kardo – kryžiaus paviršius pajuodęs, aplipęs nešvarumais, apaugęs samanomis.

„Šis paminklas yra savivaldybės gėda. Gėda ir mums“, – sakė žinomas kaunietis dainininkas Vytautas Petrušonis.

Apie 40 įvairių kryžių yra ir prie VI forto žiedo esančiame kryžių kalnelyje. Sovietmečiu čia stovėjo tankas, kilus Sąjūdžio bangai greta jo atsirado pirmasis kryžius. Vėliau sovietų agresijos simbolio nebeliko, vietoj jo stichiškai pradėti statyti kryžiai.

Naujausias medinis kryžius čia pastatytas 2018 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100 metų sukaktį. Jį pastatė Lietuvos pensininkų sąjungos Kauno bendrijos „Bočiai“ nariai. Naujas medinis kryžius dar neapleistas.

Kalnelyje tebestovi politiniams kaliniams ir tremtiniams statyti kryžiai, vienas jų mena popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993 metais. Kiti įkurdinti kaip padėka užsienio valstybėms už mūsų šalies Nepriklausomybės pripažinimą. Pavyzdžiui, aukštas metalinis kryžius skirtas atsidėkoti Islandijai, kuri pirmoji 1991 metų sausio 24 dieną pripažino Lietuvą tapus nepriklausomą.

Ant kitų esantys užrašai „Lietuviai, eikime blaivybės ir doros keliu“, „Negimusių, nužudytų kūdikių atminimui“, „Sąjungininkų kariams, žuvusiems už Kuveito laisvę“ atspindi įvairias problemas ir reiškinius.

Ne vienas kryžių kalnelyje stovintis medinis kryžius jau nušiuręs, metaliniai – surūdiję, ant kai kurių nebėra Nukryžiuotojo skulptūrėlių ir lentelių su užrašais. Atokiau nuo kalnelio pievoje matyti dar trys metaliniai kryžiai, bet neaišku, kada ir kas juos čia pastatė, nes jokių užrašų nėra.

Kryžių kalnelio ir greta esančią teritoriją prižiūri savivaldybės atstovai bei Petrašiūnų parapijos tikintieji. Požiūris į pačius kryžius – skirtingas, nes vieno šeimininko, kuris jais rūpintųsi, nėra.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė pasakojo, kad žmonių požiūris į tai, kaip šiuos atminimo ženklus reikėtų prižiūrėti, yra skirtingas.

„Mes savo kryžius prižiūrime. Bet vienų organizacijų, kurios pastatė kryžius, jau nebėra, ir kryžiai liko be šeimininkų. Kiti mano, kad kryžių negalima restauruoti, jie turi stovėti tokie, kaip pastatyti, ir keistis, galų gale sunykti drauge su einančiu laiku“, – teigė moteris.

Pačių politinių kalinių ir tremtinių kryžius ilgus metus prižiūrėjo viena moteris. Pernai ji iškeliavo anapilin ir dabar svarstoma, kas jos pareigas turi perimti.

Kad kauniečiai politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų atžalos savo pastatytais paminklais rūpinasi, akivaizdžiai galima įsitikinti nuklydus į Žaliakalnį.

E.Fryko gatvės gale ant šlaito yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios puikiai matyti Kauno geležinkelio stotis, bėgiai.

Aikštelėje stovi 6 metrų aukščio metalinis meniškas, pagal Vaclovo Sakalausko projektą sukurtas kryžius, skirtas ištremtiems Lietuvos gyventojams atminti. Aplinka aplink jį sutvarkyta, išklota trinkelėmis, pastatyti suolai, šiukšlių dėžės. Išgenėti ir aplink augę medžiai. Link kryžiaus nuo E.Fryko gatvės pabaigos veda neseniai išasfaltuotas takas.

Šį kryžių 2017 metais vietoj seno medinio, nuo 1991 metų stovėjusio atminties ženklo pastatė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus nariai.

E.Fryko gatvės gale kryžius pastatytas ne šiaip sau. Vieta yra simbolinė, nes kai iš Kauno geležinkelio stoties į vagonus buvo grūdami ir išvežami tremtiniai, žmonės ateidavo ant šio kalno, stebėdavo ir melsdavosi už tremtinius.

R.Duobaitė-Bumbulienė pasakojo, kad gana apleistoje aikštelėje ilgus metus stovėjo Pijaus Krušinsko pastatytas medinis kryžius, skirtas į Sibirą ištremtiems lietuviams atminti.

„Kelis kartus medinis kryžius buvo nupuvęs, jį teko trumpinti, kol galiausiai 2017 metais jo pagrindas neatlaikė ir nuvirto. Tada kauniečiai buvo sunerimę, manė, kad kryžius užkliuvo vandalams. Skambino mums ir policijai. Iš tiesų mes senąjį kryžių išvežėme ir netrukus vietoj jo pastatėme naują metalinį“, – pasakojo R.Duobaitė-Bumbulienė.

Moteris pasidžiaugė, kad sutvarkyti aplinką aplink naująjį kryžių pavyko aktyvių Žaliakalnio gyventojų dėka, jie to prašė savivaldybės.

Pastatytą kryžių politiniai kaliniai ir tremtiniai bei jų palikuoniai prižiūri.

„Matau, kad prie jo lankosi ne tik mūsų sąjungos žmonės, bet atvyksta ir turistų, labai dažnai čia laiką leidžia jaunimas. Aikštelė tapo patrauklia vieta, kur galima ramiai pamąstyti“, – sakė R.Duobaitė-Bumbulienė.

Ateities plente, netoli Amalių geležinkelio pervažos, ties Mairūnų taku, stovi didelis medinis „Taikos ir ramybės“ kryžius. Šiemet jis buvo restauruotas ir nudažytas balta spalva. Greta esanti aplinka prižiūrėta.

Amaliuose gyvenantis kaunietis Pranas Grebliauskas pasakojo, kad šį kryžių prižiūri vietinės bendruomenės „Amalė“ nariai.

„Kryžiaus istorija prasidėjo 1944 metais, kai į Kauną įžengus sovietų kariuomenei prie plento, vedančio į Kauną, Amalių ūkininkas Kazimieras Grabliauskas pastatė ąžuolinį kryžių, o ant jo išraižė žodžius „Vardan Taikos ir Ramybės“. Juo siekta apsaugoti Amalius nuo būsimų negandų“, – pasakojo „Amalės“ įkūrėjas.

Sovietiniais laikais šį kryžių norėta nugriauti, todėl gyventojai jį nugabeno į bažnyčią, bet 235 Amalių tikintieji nepabūgo pasirašyti kreipimosi į Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą, o šis kreipėsi net į tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Leonidą Brežnevą. Neaišku, dėl kokių priežasčių, bet Lietuvos sovietinei valdžiai buvo liepta kryžių atstatyti.

Amališkiai malonių iš Kremliaus nesitikėjo.

Jie nelaukė, kol bus atstatytas bažnyčioje saugotas kryžius, todėl po trijų savaičių buvo sukaltas naujas kryžius – tiksli buvusiojo kopija. Vieną naktį jis vėl buvo pastatytas.

2012 metais Amalių bendruomenė „Amalė“ įgyvendino architektės Birutės Dyrienės pasiūlytą kryžiaus atnaujinimo planą ir greta pastatė juodojo granito plokštę, kurioje išraižyta trumpa kryžiaus istorija. Šiemet kryžius vėl atnaujintas.

„Be šio kryžiaus daugelis vietos gyventojų Amalius sunkiai įsivaizduotume. Jis – lyg koordinatė. Naujiems ar retiems svečiams pasakodami, kaip surasti jų namus, žmonės pataria orientuotis pagal kryžių“, – kalbėjo P.Grebliauskas.

Šių metų birželį Šilainiuose, Baltų prospekte, buvo pašventintas aukščiausias Lietuvoje – 33 metrų aukščio kryžius, skirtas kovotojams už Lietuvos laisvę atminti. Metalinės konstrukcijos aukštis simbolizuoja Kristaus amžių.

Pastatyti tokį įspūdingą baltą kryžių sumanymas kilo prieš 6 metus Šilainiuose įsteigtos Kauno šv.Jono Pauliaus II parapijos tikintiesiems. Kryžius „Pašaukti laisvei“ skirtas pagerbti ir įprasminti ypatingą moterų ir vyrų indėlį ginant Lietuvos valstybę, kovas ir žuvusiųjų atminimą.

„Monumentas-kryžius nėra atskiras statinys ar paminklas įprastine šio žodžio prasme. Jis – architektūrinė būsimos bažnyčios dalis, turinti religinę ir kultūrinę prasmę“, – sakė parapijos projektų vadovė Diana Karvelienė.

Tikimasi, kad dėl savo unikalumo Kauno šv.Jono Pauliaus II bažnyčia, kuri bus statoma už paaukotus pinigus, taps ne tik Dievo ir parapijos namais, bet patraukliu Lietuvos ir užsienio turistų lankomu objektu.

Unikalaus projekto autoriumi buvo šviesaus atminimo architektas Algimantas Kančas. Jo darbą tęsia duktė architektė Gustė Kančaitė.

„Pasirinkta monumento forma – kryžius, kuris ateityje taps priekine šventovės dalimi, bus iškalbingas ženklas visų kartų atstovams ir turės didelę išliekamąją kultūrinę ir istorinę vertę“, – sakė D.Karvelienė.

Pamatyti kryžių kauniečiai traukia jau ir dabar.

Aleksote, Vyčio, Maisto ir Erdvės gatvių sankryžoje, yra nedidelis Šaulių skveras. Jame stovi du koplytstulpiai. Vienas skirtas Lietuvos partizanams. Kitas – 1991 metų sausio 13-ąją žuvusiems žmonėms. Greta pastatytas ir medinis kryžius, skirtas šauliams.

Koplytstulpius ir kryžių sukūrė greta gyvenęs kaunietis Romualdas Madzevičius. Po jo mirties vyro palikimą ėmėsi prižiūrėti žmona Marijona.

„Ši vieta ilgai buvo apleista, apžėlusi. Vyras kovojo ir pats prisidėjo, kad ji būtų sutvarkyta. Tada sukūrė ir pastatė koplytstulpius bei kryžių. Taip pat pasodino 12 ąžuolų Sausio 13-ąją žuvusiems vyrams ir eglaitę vienintelei tada žuvusiai moteriai Loretai Asanavičiūtei“, – pasakojo Aleksoto gyventoja.

Nuo 2015 metų skveru ėmė rūpintis Šaulių sąjunga.

„Man smagu, kad vyro darbai, kuriais rūpinuosi, svarbūs ir kitiems. Jie patinka net jauniems Aleksoto gyventojams“, – sakė M.Madzevičienė.

Greta K.Baršausko gatvės viename žaliame plote taip pat galima užtikti medinį kryžių.

Jo atsiradimo istorija gana sudėtinga. 1968 metais greta K.Baršausko gatvės buvo pastatytas atminimo akmuo, skirtas 1935 metų Suvalkijos valstiečių streiko dalyviams. Užrašas skelbė, kad 1936 metais „šioje vietoje palaidoti fašistinio karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudyti“ Kazys Narkevičius, Alfonsas Petrauskas, Bronius Protasevičius ir Petras Šarkauskas.

1994 metais savivaldybės atstovai gavo minėtų aukų giminių prašymą pastatyti kryžių ir iš dalies pakeisti užrašą. Ant kryžiaus liko nepolitizuotas užrašas apie čia sušaudytus streiko dalyvius.

Dabar kryžius jau paveiktas klimato permainų, bet vis dar nėra visai nušiuręs. Matyti, kad prie jo ateina pramogautojų, nes greta palikta šiukšlių, butelių šukių, todėl kol kryžius bus atnaujintas, bent miesto tvarkdariai šioje vietoje galėtų lankytis dažniau.

Važiuojantieji į Kauną arba pro miestą „Via Baltica“ keliu sankryžoje su Marvelės gatve pastebi tris metalinius kryžius.

Daugelis jais stebisi, o kai kurie ir sulėtina greitį, nes mano, kad kryžiai šioje anksčiau buvusioje pavojingoje kelio vietoje pastatyti žuvusiems eismo dalyviams. Tačiau tai netiesa. Lentelė ant vieno kryžiaus liudija, kad šioje vietoje iki 1946 metų buvo evangelikų kapinės.

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

„Paminklas „Žuvome už tėvynę“, esantis senosiose neveikiančiose Kauno kapinėse, 2018 metais buvo nušveistas. Dabar matome, kad jį reikia ne tik vėl nuvalyti, bet ir atlikti didesnius atnaujinimo darbus. Tai planuojama padaryti 2020 metais.

Kiti kryžiai, esantys savivaldybės žinioje, kiekvienais metais apžiūrimi, jei reikia – atnaujinami. Pavyzdžiui, kryžių K.Baršausko gatvėje šiais metais apžiūrėjome, restauracijos jam kol kas nereikia.

Sudėtingiausia situacija yra su kryžių kalneliu prie VI forto. Kryžiai buvo statomi be jokių leidimų, todėl dabar nėra vieno atsakingo šeimininko, kuris jais rūpintųsi. Jei aktyvūs kauniečiai parodytų iniciatyvą, savivaldybė svarstytų, ką su jais daryti.

Kryžių statymo mada mieste yra sumažėjusi. Tiesa, neseniai esame gavę prašymą įamžinti saksų savanorių, kurie dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, atminimą. 1919 metais dalis saksų suformuotos divizijos karių, žuvusių Lietuvoje, buvo palaidota dabartinėse senosiose neveikiančios Kauno kapinėse. Tačiau saksų savanoriai vertinami prieštaringai, tarp jų buvo ir komunistuojančių asmenų, todėl prašymas įamžinti jų atminimą pastatant kryžius nepriimtas.“