Vilnius greičiausiai ilgai turės dar vienas įstiklintas patalpas, kuriose nieko nevyksta, o sumontuotos stiklinės vitrinos nebus išardomos.
Kai pernai birželį buvo įstiklinta Gedimino pr. 27 pastato dalis, kai kurie architektai pasipiktino suniokota architektūra, kiti teigė, kad pagaliau buvo sutvarkytas pastato kampas.
Šis pastatų kompleksas dar 1993 m. yra įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Lietuvos architektų rūmai pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Tiek savivaldybė, tiek kitas atsakovas – įmonė „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ pateikė apeliacinius skundus.
Šiuo metu posėdis apeliacinėje instancijoje dar nėra paskirtas.
Kokios šio pastato architektūros vertingosios savybės, kai, regis, niekas nenugriauta, o tik „pataisyta“, kad buvo sukelta šitiek triukšmo?
„Šis pastatas – vienas vertingiausių, jei ne pats vertingiausias tarpukario Vilniaus moderniosios architektūros statinys.
Čia vis dar išlikę labai daug autentiškos medžiagos, planavimo sprendimų ir netgi funkcija (poliklinika, vaistinė).
Kito tokio avangardinio, modernaus pastato pavyzdys būtų nebent mokykla Liepkalnio g. 18, suprojektuota žymaus lenkų modernisto Romualdo Gutto“, – sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė 48 metų Marija Drėmaitė.
– Kokią vietą Vilniaus tarpukario architektūros kontekste užima šis pastatas? – pasiteiravome M.Drėmaitės.
– Vilnius, kaip Lenkijos pakraščio miestas, tuo metu nebuvo prioritetiniame sąraše. Tuo metu moderniosios architektūros centras Lenkijoje buvo Varšuva.
Vilnius, kaip regiono centras, pradėjo atsigauti apie 1930–1935 metus ir tada dabartinis Gedimino prospektas (tuometinė Adomo Mickevičiaus alėja) pradėtas aktyviau plėtoti, čia planuota statyti valstybinius pastatus, Adomo Mickevičiaus paminklą.
Taip Gedimino prospekte atsirado naujų modernių pastatų, kurie buvo svarbių valstybinių Lenkijos institucijų filialai – Taupomojo banko (Gedimino pr. 12), Krašto ūkio banko (Gedimino pr. 14) bei Gedimino pr. 27 pastatytas Visuomeninio draudimo rūmų pastatų kompleksas.
Visi jie atsirado po architektūros konkursų, juos projektavo žinomi to meto Lenkijos architektai modernistai.
– Kuo išskirtinis Gedimino pr. 27 pastatas?
– Pirmiausia tai labai gera architektūra ir kokybiška statyba. Visuomeninio draudimo įstaigos būstinė yra moderni ir būdinga tam laikotarpiui ne tik savo architektūra, bet ir funkcija.
Tam buvo projektuojami ir statomi specialios paskirties statiniai, kokių iki tol nebūta.
Pavyzdžiui, Vilniuje tai yra ne tik administracinis pastatas su kabinetais, bet kartu ir poliklinika (skirta nemokamam greitam gyventojų aptarnavimui), ir vaistinė, kuri išliko iki šiol.
Šalia pastatytas labai modernus namas (A.Jakšto g. 2) su butais valdytojui ir keliems specialistams.
Dėl jo statybos 1937 metais buvo paskelbtas architektūros konkursas, kurį laimėjo architektų Jerzy Soltano (1913–2005 m.) ir Stanislawo Murczynskio (1906–1974 m.) duetas.
S.Murczynskis tapo labai žymiu architektu Krokuvoje, o J.Soltanas apskritai yra vienas žymiausių lenkų architektų modernistų, padaręs svaigią tarptautinę karjerą.
Taigi Vilniuje turime vieną pirmųjų kūrinių, projektuotą architektų, kurie po to pasaulyje labai išgarsėjo. Vien dėl šio pastato Vilnius yra tarptautinio klasikinio modernizmo dalis.
– O gal palikta atvira erdvė tebuvo architekto neapsižiūrėjimas. Ir dabar ši klaida ištaisyta?
– Jeigu pažvelgtume į tarptautinį modernizmą, tokių lenktų, atitrauktų stiklo sienų rastume labai daug. Kauno modernizmui jos nebūdingos, o štai Vilniuje yra.
Todėl tos atviros erdvės negali būti uždaromos, net jei tai ir yra stiklas. Tai nebuvo architekto klaida ar pražiopsotas „naudingas plotas“ – tai sąmoningas sprendimas, turintis prasmę.
Atviras perėjimas demonstruoja socialinį atvirumą, kai erdvės persilieja, vieša erdvė persilieja iš išorės į vidų, jas skiria tik lenkta skaidri stiklo siena.
Maža to, pamačiau nusikaltimą kitoje įstiklintos dalies pusėje – jo nematyti iš Gedimino pr., tačiau iš A.Jakšto g. pusės ten iškasta duobė ir įleisti laiptai, taigi atviras perėjimas sugadintas iš esmės.
Dabar net nuėmus įstiklinimą nebebus galimybės laisvai pereiti. Tenka apgailestauti, kad šio pastato vertingosios savybės po truputį naikinamos.
Pavyzdžiui, 2012 m. į saugomų vertybių sąrašą buvo įrašytos sukamosios durys, kurios buvo vienos iš labai retų, išlikusių Vilniuje, dabar jų nebėra – likęs tik apskrito plano tambūras.
Pagrindinio įėjimo mozaikinėse grindyse dar galima įžvelgti buvusių durų vietos kontūrą.
Taip pat išnyko vertingos medinės langų konstrukcijos, dvigubi langai, nudažyti pagal to laiko madą – iš vidaus baltai, iš išorės tamsiai. Jie irgi buvo išlupti,įdėtas pilko rėmo stiklo paketas.
– Ar tokius pastatus saugoti Vilniuje dar įmanoma? Kokia yra šiuolaikinė paveldo samprata?
– Aš asmeniškai dedu daug vilčių į pačius architektus, jų išsilavinimą ir skonį. Jeigu jau architektui reikia aiškinti, kas yra vertinga, tai yra liūdna.
O paveldo išsaugojimo būdų egzistuoja įvairių. Svarbu, kad pastatas galėtų veikti, funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau kartu svarbu išsaugoti pagarbą architekto sumanymui.
