Rinkosi atpažįstamumo kelią
Architektų biuro „Paleko archstudija“ vadovas architektas Rolandas Palekas, kurio vadovaujama komanda, konkurse lipo ant garbės pakylos, nugalėtojams, ispanams architektams, dar apdovanojimų renginyje linkėjo nepamiršti dėmesio detalėms. Architektas pripažįsta – komanda džiaugiasi trečiąja vieta, juolab kad ji užimta dideliame, reikšmingame tarptautiniame konkurse, kuriame tapti prizininkais – solidus pasiekimas.
„Malonu, kad profesionali komisija įžvelgė tam tikrus mūsų darbo privalumus. Rinkomės atpažįstamumo kelią. Suprantu, kad projektuojant objektą ant Tauro kalno galima rinktis skirtingus kelius: tūrį slėpti tarp želdinių ar jį projektuoti kuo mažiau aktyvų, juolab kad Tauro kalnas pats savaime – įspūdinga miesto vieta. Kone reikšmingiausio Lietuvai šiuolaikinio pastato – „Tautos namų“ ir Koncertų salės – pavadinimas mus įpareigojo, todėl ir rinkomės atpažįstamumo kelią. Vientiso, kompaktiško, rotondos tipo pastato architektūrą su dviguba kolonada ir pėsčiųjų apžvalgos taku virš jos“, – komentavo architektas.
„Paleko archstudijos“ suprojektuotą pastatą galima apeiti, nuo kalno viršūnės gėrintis atsiveriančiais nuostabiais miesto vaizdais. Kolonoda netiesiogiai išlaiko tam tikrą santykį su istorija, pastato tipologija, iš dalies – su šiuo metu toje vietoje stovinčiais Profsąjungų rūmais. Architektai pastatą suprojektavo sklypo pakraštyje, Profsąjungų rūmų pastato teritoriją pasiūlydami atlaisvinti, tokiu būdu pabrėžti žaliąją Tauro kalno parko rekreacinę ašį.
Atpažįstamumas, funkcija, kompaktiškumas, lengvai iš visų pusių pasiekiama aikštė priešais įėjimą, kuri taptų viešąja erdve, Tauro kalno kaip parko išryškinimas – tokius projekto išskirtinumus įvardijo R. Palekas.
Architekto žodžiais, lietuvių šiame konkurse dalyvavo pakankamai. Užduotis buvo nepaprasta, galų gale, specifiška: suprojektuoti aukščiausių akustinių reikalavimų koncertų salę.
Komisija negailėjo jėgų
Konkursą iš itin arti stebėjęs architektas Aurimas Sasnauskas komentavo, jog šiame architektūriniame konkurse netrūko kokybiškų, tik ne šiai vietai tinkančių darbų. Natūralu: konkurse dalyvavo itin daug užsieniečių, kurie neturėjo galimybės apsilankyti vietoje.
„Vieta pati savaime sudėtinga. Viena vertus, būsimasis pastatas turi būti tam tikras simbolis, antra vertus, reikėjo išspręsti susisiekimo, pėsčiųjų patekimo, akustikos, tūrių iššūkius. Koncertų salės Didžioji salė turėjo būti būti tam tikro tūrio – ne mažesnio ar didesnio. Taigi, užduotis buvusi nelengva“, – kalbėjo architektas.
Bendradarbiaujant su Tarptautine architektų sąjunga organizuotame konkurse darbų vertinimas vyko keliais etapais: atrinktiems 25, komisijos nuomone, verčiausiems projetams, komisija skyrė itin daug dėmesio, t. y. detaliai nagrinėjo kiekvieną darbą. Tuomet išsirinko 12 darbų, darsyk skaitė aiškinamuosius raštus, pristatinėjo projektus, diskutavo, ieškojo kiekvieno jų stiprybių. Galiausiai, rinkosi keturis darbus, o iš šių – vieną nugalėtoją.
Komisija skaičiavo, kad jei kiekvienam darbui iš 248 skirtų 5 min., sugaištų 15 val. Taigi, buvo nuspręsta pradžioje atrinkti tuos projektus, kurie disonuoja su konkurso sąlygose apibrėžta vieta, likus mažesniam darbų skaičiui komisija galėjo juos detaliai išnagrinėti. Beje, pirmąją darbo dieną komisija kiekvieno dalyvio darbui skyrė tiek pat laiko ir būtinai kiekvieno dalyvio maketą įstatė į teritorijos maketą.
Buvo sulaukta ne tik stiprių, bet ir silpnų ar kuriozinių projektų. Pavyzdžiui, iš Izraelio atkeliavo planšetas, paspalvintas pieštukais, jame, neaišku kodėl, itin išryškintas rūkymo kambarys (angl. smoking room). O štai iš JAV atkeliavo planšetas, apklijuotas piešiniais.
Konkurso komisiją sudarė trys lietuviai ir keturi užsieniečiai (norvegas, šveicarė, austras, olandas), visi architektai. Būtent Tarptautinė architektų sąjunga rekomendavo, kad komisijoje dirbtų architektai, ne vystyojai ar užsakovai.
Lietuvai atstovavo Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, architektas Gintaras Balčytis ir ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto (LNK) pirmininkė Marija Nemunienė. Komisiją konsultavo specialistai: akustikas iš Belgijos, dirigentas Modestas Pitrėnas bei Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras.
Lietuviai sulaukė įvairių vertinimų
Konkurse be trečiasiais tapusios „Paleko archstudijos“ dalyvavo lietuviai Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė (26–36 vieta), „Do architects“(skirta 37–45 vieta), 50–72 vieta skirta „Vilniaus architektūros studijai“, Gyčiui Vidžiūnui, studijai „Heima“, „Unitectus“, „Architus“, SP architektų grupei (73–96 vieta).
Vladas Balsys, Tomas Medzelas, Tadas Sviderskis, Olegas Tiuliakovas (97–133 vieta), architektų biuras A. Imbraso studija bei A. Ambraso architektų biuras (134–152 vieta), Jonas Žukauskas, Aistė Ambrazevičiūtė, Sandra Šarkūnaitė (Lietuva, Šveicarija (97–133 vieta).
153–189 vieta skirta „Studijai Lapė“, „And Studio“ kartu su „Inblum“, „Architektūros linijai“, architektų biurui „Siena“, „IMPLMNT architects“.
190–248 vieta atiteko įmonei „Klaipėdos komprojektas“, Valdui Jurevičiui, Ricardo Rodrigves, Evaldui Ramanauskui (kartu su Liucijumi Dringeliu, Evaldu Ramanausku, Evaldu Kancleriu), bendrovei „Mazuro AD“.
Patraukė architektūros žvaigždžių dėmesį
Kalbant apie pasaulines žvaigždes, konkurse sulaukta „Zahos Hadid“ architektų biuro projekto ar „Sou Fujimoto Architects“ iš Japonijos, taip pat dalyvavo italų dizaino studija „Pinifarina“. Apibendrindamas konkursui pateiktus projektus, A. Sasnauskas išskyrė kelis projektų tipus: „dėžutė“, apvalūs, amorfinės formos ar pastatas iš kelių tūrių.
Architektas prisipažįsta – tikėtasi sulaukti iki 150 darbų, atkeliavo kone šimtu daugiau – visų planšetų ekspozicija „T-parke“ išsitęsė iki 700 m.
Maketai į Vilnių keliavo iš tolimų šalių: Brazilijos, Indijos, N. Zelandijos, konkurse dalyvavo daug italų, ispanų, šveicarų, nemažai estų, latvių. Vienas pastarųjų darbas pateko tarp 12 geriausių. Estų darbų nedaug, tačiau jie, anot pašnekovo, išsiskyrė kokybe. Išties nemažai itin aukštos kokybės darbų atkeliavo iš Šveicarijos.
A. Sasnauskas išskyrė vieną žinomos ispanų studijos „Ensamble studio“ darbą, kuris primena skulptūrą. Panašių projektų šis architektų biuras realizavo ne vienoje šalyje. Įdomių projektų pateikė ir suomiai.
Įprastai tarptautiniai architektūros konkursai skirti tokiai svarbiai funcijai ir ypatingoje miestui vietoje organizuojami dviem etapais. Manoma, jog vienas etapas – per daug darbo ir per didelė loterija. Užsienyje egzistuoja įprasta praktika, visų pirma, patikrinti architektų kvalifikaciją ir pakviesti juos dalyvauti konkurse. Kitas variantas – pirmame etape prašoma pateikti preliminarią architektūros idėją.
Kadangi Koncertų salės konkurso sąlygos derintos su viešųjų pirkimų reikalavimais, architektūrinio konkurso nebuvo įmanoma skirstyti į du etapus. Komisija taip pat patvirtino, kad vienu etapu į ne visus klausimus bus atsakyta. Svarbiausia šiame konkurso etape buvo, kad projektas derėtų urbanistiškai ir architektūriškai.
Pasiūlė radikalią idėją
Architektas Audrius Ambrasas, reziumuodamas pasibaigusį konkursą, socialiniame tinkle rašė: „Pirmą kartą mintis, kad reikėtų nugriauti Profsąjungų rūmus ir regeneruoti Tauro kalno viršų kilo 2007 m. kūrybinėse dirbtuvėse, nagrinėjusioms Lukiškių aikštės ir jos aplinkos galimus ateities vystymosi scenarijus.
Profsąjungų kultūros rūmai sovietų buvo pastatyti ant nukasto kalno viršūnės, sunaikinant dalį evangelikų kapinių. Statyti naujus, modernius Tautos namus buvusio sovietinio monstro vietoje ir užimant dalį kapinių teritorijos mums atrodė nepriimtina, todėl konkurse neketinome dalyvauti.
Konkurse ryžomės dalyvaudami neturėdami tikslo kažką laimėti – norėjome visų pirma sau, o galbūt ir dar kam nors, įrodyti, kad galimas ir kitoks sprendimas.
Mūsų ryžtą sustiprino ir istorinio sklypo ribų plano atradimas Vrublevskių bibliotekoje, kuris neginčijamai patvirtino, kad sklypas buvo nupirktas ne Profsąjungų rūmų vietoje, bet rytinėje kalno pusėje.“
„Ambraso architektų biuro“ kolektyvas pasiūlė komponuoti pastatą rytiniame kalno šlaite kaip jungtį tarp istorinio Tautos namų sklypo viršuje ir miesto centrinės dalies kalno papėdėje. Toks sprendimas sudarytų galimybę koncertų salės lankytojams lengvai pasiekti įėjimus, pakilti į kalno viršų ar nusileisti nuo jo.
Nacionalinė koncertų salė taptų kalno dalimi, o istorinio sklypo vietą ženklintų Tautos namų edukacinei ir parodų veiklai skirtas asketiškas tūris.
Viršukalnėje būtų atkuriamas suardytas natūralus reljefas ir ji taptų demokratiška apžvalgos aikšte, o Tauro kalno parkas natūraliai susilietų su buvusių evangelikų liuteronų kapinių žaliuoju masyvu.
Beje, komisijos nariai, prieš imdamiesi vertinti darbus, patys apžiūrėjo vietą, kur turėtų iškilti Koncertų salė, sykiu stebėjosi, kodėl nieko negalima daryti buvusioje evangelikų liuteronų kapinių vietoje.
Išryškėjusios šio istorinio projekto esminės problemos: sudėtingas patekimas į koncertų salę ir buvusios istorinės kapinės. Galima trečioji problema – 52 mln. eurų biudžetas, kurio, užsienio komisijos narių manymu, gali ir nepakakti.
