Prieš trejus metus pradėtas sudėtingas rekonstrukcinis planas jau beveik pasiekė finišą. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. Klaipėdos centre tarp Šaulių g. 25 ir Herkaus Manto g. 38 išdygę pastatai ilgus metus veikė kaip alaus darykla ir spirito varykla, o galiausiai virto miesto nepuošiančiomis griuvenomis, tarp kurių įsikurdavo net benamiai. Ir tik kiek daugiau nei prieš trejus metus šiuos unikalius raudonų plytų kultūrinio paveldo pastatus nutarta prikelti naujai veiklai.
Raudono mūro kūrinys susideda iš kelių statinių: restauruojamos ir pritaikomos senosios – praėjusio amžiaus architektūros dalies ir rekonstruojamos XX a. antros pusės dalies. Kadangi praeiviai labiausiai mato Šaulių gatvės pusėje buvusį alaus bravoro pastatą, antruoju restauracijos etapu bus tvarkomas ir jis. Ten esantis uždaras kiemas virs atviru pasažu, jungiančiu Šaulių ir H.Manto gatves.
Keturis vaikus auginantys savininkai – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Rokas Bagdonas su žmona dermatovenerologe Agne Bagdone juokais sako, kad klinikos išplėtimas ir perkėlimas į naujas patalpas jiems prilygsta penkto vaiko gimimui. „Labai įdomus projektas, kurio metu mūsų laukė daug iššūkių. Tačiau tas ir viliojo! Nuo idėjos neatbaidė ir tai, kad leidimo statyboms laukėme dvejus metus. Negana to, sudėtingiems rekonstrukcijos darbams turėjo nesipriešinti kaimynai, projektą patvirtinti Kultūros paveldo departamentas. Nors daugeliui aišku, kad tiesiog imti ir pastatyti naują statinį yra ne tik pigiau, bet ir paprasčiau, norėjome sujungti šiuolaikines technologijas, istorines vertybes ir meną, šitaip prisidėdami prie Klaipėdos miesto kultūros paveldo išsaugojimo“, – sako „Metų klaipėdiečio 2018“ apdovanojimuose „Garbės klaipėdiečio“ nominacijoje trečią vietą užėmęs gydytojas R.Bagdonas.
Klinikos architektūrine dalimi besirūpinanti architektė Snieguolė Stripinienė sako, kad technologiniai sprendimai, pritaikant pastatą medicininei paskirčiai – kur kas sudėtingesni, negu, tarkime, viešbučiui ar restoranui, o reikalavimai tokiai įstaigai – gerokai didesni.
Pasukti galvą reikėjo ir kaip išsaugoti kultūros paveldui priklausančią pastato dalį, ir kartu ją pritaikyti moderniai šiuolaikinei visuomenei: „Susidūrėme su iššūkiais, kuomet pamatėme, kad saugoma autentiška pastato dalis – beveik be langų. Todėl patalpoms, kurioms būtinas natūralus apšvietimas, buvo pritaikyta rekonstruojama, tarybiniais metais statyta pastato dalis – kultūros paveldo saugojamoje dalyje įkūrėme registratūrą, laukimo salę, į kurią gali patekti visi norintys, mat įprasta, kad kultūros paveldo objektai yra atviri visuomenei. Pasistengėme, kad čia drąsiai galėtų užeiti kiekvienas, norintis pasigrožėti naujam gyvenimui prikelta buvusia spirito varykla.“
„Clinicus Klaipėda“ interjerą kūrusi architektė Dovilė Kraujutė pasakoja, kad nors medicinos įstaigoje vyraus modernus, minimalistinis stilius, ne tik kuriant eksterjerą, bet ir interjerą buvo stengiamasi išsaugoti ir lankytojams parodyti autentišką pastato dalį: „Kultūros paveldo saugojamoje pastato dalyje naudojamas grubus tinkas, vyraujančią baltą interjero spalvą pagyvina eksponuojamos autentiško mūro detalės. Bus ir pilkų akcentų, metalo konstrukcijų, o jaukumą kurs prabangių italų gamintojų santechnika, šviestuvai, baldai.“
