- Dažnai girdime, kad Vilnius yra ypatingas, kad turi kažką traukiančio. O koks jūsų santykis su juo?
- Aš nesu vilnietis – gimiau ir užaugau Kaune. Nors didesnę savo gyvenimo dalį gyvenu Vilniuje, bet nesu jo perpratęs, suvokęs, jo taip gerai nejaučiu. Kitaip tariant, reflektuoju, mąstau, bet „vilnietiškumo“ sąvokos dar nesuprantu, tad galiu kalbėti tai, ką suvokiu apie Vilnių, bet ne tai, kaip jaučiu jį. Vilnius man, kaip atėjūnui, kadaise, kaip ir daugeliui, turėjo tą mistinį, traukiantį įvaizdį. Visgi dabar, kai čia gyvenu daugiau nei dvidešimt metų, aš to mistiškumo nebematau. Visgi regiu kitus jo sluoksnius, kurių šiandien Vilnius taip aiškiai nebeparodo.
Mūsų sostinė turi daug istorijos sluoksnių, apie kuriuos galima žinoti, kurių likučius galima matyti, bet daugelis jų nėra lengvai prieinami plačiai visuomenei arba jie neakcentuojami. Manau, kad Vilniaus miesto istorijos pasakojimams ir sklaidai vis dar teikiama mažokai dėmesio – esu įsitikinęs, kad tai yra dar neišnaudotas potencialas. Mano asmeninis santykis su Vilniumi yra įdomus, gal kiek komplikuotas, bet jis nuolat keičiasi, per laiką žinių ar reiškinių pavidalais iškyla vis kiti, tuo metu man įdomūs jo istorijos sluoksniai. Gali būti, kad tampu vilniečiu.
Vilnius turi daug tapatybių. Jo prigimtinė tapatybė, matyt, yra ta, kad jis visada buvo tikrasis europietiškas multikultūrinis miestas, tautų ir kultūrų mišrainė, skirtingu metu turinti skirtingą dominuojančią kultūrą. Daugelis kultūrinių sluoksnių šiandien yra tarsi paskendę, „užnešti”. Manau, kad tai, ką matome ir atpažįstame kaip Vilnių šiandien, tėra maža jo dalis. Man jau kurį laiką įdomios tos šio miesto tapatybės, kurios nėra lengvai įžiūrimos, matomos.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, šiuo metu Vilnius, supaprastintai tariant, yra „nacionalizuotas” arba sulietuvintas. Jis toks tapo po 1918 metų Nepriklausomybės ir vėlesnio jos atgavimo, bet tai, žinoma, politinis žingsnis. Visgi sulietuvinimas „išplovė” tam tikrus tapatybinius bruožus. Tarkime, tie patys Aušros vartai. Jie iš tiesų buvo vadinami Ostra Brama, nes toje vietoje buvo aštrusis priemiestis. Ši mikrotapatybė pasikeitė dėl toponimo turinio ir reikšmės perkonstravimo, ir taip per gana trumpą laiką susiformavo ar sąmoningai buvo suformuoti kitokie vietos identiteto akcentai. Ir tokių atvejų Vilniuje yra gana daug.
- Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar?
- Matau tris Vilniaus tapatybės, kurios kinta, ir požiūris į jas taip pat keičiasi priklausomai nuo laikotarpio. Pirmoji tapatybė – Vilniaus senamiestis. Tai – vieta, pagal kurios įvaizdį ir vertę mūsų valstybė konstruoja savo ilgalaikę tapatybę bei ją komunikuoja į išorę, į užsienį.
Antra tapatybinė plotmė, kuri buvo labai svarbi sovietmečiu, o po to nustojo tokia būti – modernusis Vilnius: daugiabučių priemiesčiai, Lazdynai, Žirmūnai ir t.t. bei to meto modernioji architektūra. Buvusioje Tarybų Sąjungoje visa tai rodė Vilniaus modernumą, progresyvumą. Pažiūrėjus į to meto istoriografiją, nesunku pastebėti, kad modernumo žinutė buvo skleidžiama per Lazdynų gyvenamojo rajono bei modernios to meto architektūros įvaizdį. Be jokios abejonės, tam tikra prasme tai buvo pasiekimas, bet tuo pačiu minimi rajonai buvo modernistinė urbanistinė utopija, įgyvendinta plačiu masteliu.
Trečioji tapatybė yra ta, kuri laukinio kapitalizmo sąlygomis atsirado po Nepriklausomybės atkūrimo. Rezultatas – vis dar vystomas dešinysis miesto krantas, turintis kontraversišką tapatybę ir sluoksnis naujosios komercinis architektūros, kuris liudija mūsų priklausomybę tam tikrai sociokultūrinei erdvei su savo „komercijos šventovėmis”.
Šis sluoksnis yra pasklidęs po visą Vilniaus teritoriją, bet aiškiausiai yra matomas dešiniajame Neries krante. Šioje vietoje užduočiau jau retoriniu tapusį klausimą, kodėl XX amžiaus pabaigoje Vilnius, kaip sostinė, realizuoja idėją, kuri buvo suformuota dar 6–ajame dešimtmetyje? Būtent tada, kai visa Europa ir likęs pasaulis suprato, kad verslo ir komercinės paskirties pastatų koncentracija vienoje vietoje, nepapildant šios funkcijos kitomis, nepasiteisina ir net yra žalinga miestui.
Taigi, kai visas likęs pasaulis jau pasveiko arba sveiko nuo šios urbanistinės koncentracijos problemos, mes ją susikūrėme. Gali būti, kad dalis argumentų tokiai plėtrai būtų susiję su žinių stoka, ekspertų nebuvimu. Galbūt tiesiog nepasiūlyta kitų idėjų, o kritika neišgirsta arba tiesiog nebuvo pakankamai autoritetinga. Kaip ten bebūtų rezultatas liūdnas ir prieštaringas. Pabandykite pereiti Konstitucijos prospektą: matome gatvę, šešias eismo juostas, tad natūraliai kyla klausimas, ar čia tikrai sukurta žmogui? Matyt, kad ne. Dabar matyti, kad visa ši gatvės erdvė yra skirta automobiliui, nors jau seniai aišku, jog miesto centre jiems turėtų būti kuriama vis mažiau vietos. Tai yra dar vienas tapatybinis sluoksnis, su kuriuo dorojamės.
Žvelgiant į Vilniaus panoramą, šių tapatybių santykis arba nesantykis darosi akivaizdus. Matai, kaip senoji ir komercinė Vilniaus dalys nesijungia, yra prieštaringos. Tokios vizualinės kontroversijos rodo nesugebėjimą derinti ir reguliuoti miesto plėtros, menkai vertinant tai, ką Vilnius turi savito ir ypatingo. Dabar telieka tik priimti tai, kas jau padaryta. Kita vertus, negalime pamiršti, jog miestas yra dinaminė sistema, jo įvaizdis, struktūra nuolat kinta.
Tačiau tai nereiškia, kad harmoninga kaita yra neįmanoma.
Be abejonės, pasigilinus rastųsi ir daugiau tapatybių, bet išskiriu šias tris pagrindines. Mąstant kompleksiškai, reikia nepamiršti, kad tapatybė ir miesto įvaizdis turi socioekonominę plotmę, ką verslas įvardina kaip prekę. Pavyzdžiui, palyginus turistų skaičių Vilniuje ir, sakykime, Taline, rezultatas, būtų tikrai mūsų nenaudai. Tai gali reikšti neišnaudotą potencialą.
- Patiko vienoje paskaitoje išsakyta jūsų mintis, kad blogi pastatai teršia Žemės veidą. O kas teršia Vilniaus veidą?
- Turėjau omeny, kad mes, žmonės, esame dulkės ant žemės veido, ir jį dažniausiai tik gadiname, kad architektams būtina suvokti didesnę savo veiklos atsakomybę. Pastatai ir architektūra patys savaime nėra nei geri, nei blogi, jie tiesiog atspindi visuomenę duotuoju metu. Man jie gali patikti, kietiems gali nepatikti, ir atvirkščiai – dėl estetinių motyvų susitarti gana sunku. Tiesiog daugeliu atvejų, prieš kalbant apie architektūros kokybę, būtina susitarti dėl esminių vertybių. Kol mes neturėsime tokios kriterijų sistemos, tol susitarti dėl kokybinių klausimų bus neįmanoma.
Visgi vietos įvaizdžiui ir tapatybei pastatai daro didelę įtaką, ir čia nekalbu apie estetiką, jie tampa vietoženkliais, kurie padeda atpažinti vietas, žmonių galvose sukurti tam tikrą atpažįstamą „įvietintą” vaizdą. Pavyzdžiui, naujasis savivaldybės pastatas kartu su Europos dangoraižiu pradeda matytis dar nuo Bazilijonų vartų senamiestyje, ir tas vaizdas stipriai veikia senamiesčio vaizdą bei vietos tapatybę.
Atsiradus šiems vietoženkliams, senamiestis tapo mentaliai mažesniu, o miestovaizdis įgavo prieštaringumo bei įtampos. Taip istorinė aplinka pasipildė nauju vaizdo elementu, kuris, jei nepakeičia, tai bent turi didelės įtakos tam, kaip suvokiame senamiestį dabar. Negaliu vertinti to kaip taršos, gal net ne man spręsti, bet tai, kad miestovaizdis pakito, galima pagrįstai konstatuoti. Urbanistine prasme, tokio panašaus vietoženklio, kaip būsimas K 18 pastato atsiradimas Konstitucijos prospekte, taip pat labai transformuos erdvę, vietos įvaizdį, gal net dar labiau paveiks miestovaizdį. Kol kas dar sunku pasakyti, kaip stipriai, nes panašaus pobūdžio studija nebuvo atlikta ar skelbta. Bet klausimas, kokį įvaizdį turėsime jį realizavus, kai šis kosminis laivas smigs į Vilniaus veidą, lieka aktualus.
- Ar, siekiant tapti tikru didmiesčiu, verta lygiuotis į kitus pažangius pasaulio miestus?
- Vilnius yra unikalus savo tapatybe, bet nėra vienintelis. Tiesa, negalime paimti tik vieno kažkada kažkur pasiteisinusio recepto ir prisitaikyti Vilniuje, nes veikiame lokalioje sociokultūrinėje, socioekominėje erdvėje – tą reikia prisiminti. Tačiau tai nereiškia, kad geroji europietiška miestų formavimo praktika ir patirtis turėtų būti ignoruojama. Žinias apie ją atsineša ir skleidžia jaunoji architektų karta, grįžusi iš studijų, praktikų, darbų užsienyje, dėl ko labai džiaugiuosi ir ja didžiuojuosi. Šia praktika galima ir reikia remtis, formuojant modernų šiuolaikinį Vilnių. Tai negali būti pastanga lygiuotis į kažką, veikiau – siekis, suvokus savo Vilniaus tapatybes, formuoti jį kaip unikalų ir išskirtinį.
Kalbant apie praktikas lokaliau, turiu galbūt utopinį teiginį, bet manau, kad miesto formavimo procesai turi būti kaip įmanoma labiau depolitizuoti, jie turi būti tęstiniai ir nepriklausomi nuo kintančios politikų valios. Tai liečia tiek miesto struktūras, tiek ir jo visuomenines erdves. Dabar gi kiekvienas naujas meras, ar svarbesnis karjeros siekiantis valdininkas, norintis gauti politinių ir ekonominių dividentų, mato ir akcentuoja skirtingus miesto formavimo prioritetus ir juos aktualizuoja. Tada neretai nuoseklios miesto raidos procesai yra iškreipiami.
Jeigu pavyktų maksimaliai depolitizuoti viešųjų erdvių formavimą ir miesto kaitą, tikėtina, kad šie procesai savo turiniu kistų taip pat. Galbūt tuomet nebūtų telkiamas dėmesys vien į produktyvumą, ir daugiau būtų rūpinamasi urbanistinės praktikos kokybe bei turiniu. Tokio požiūrio tikslas būtų įtvirtinti nuostatas, kad, priimant sprendimus, privalomai bendradarbiautų iš skirtingų sričių specialistų sudarytos komandos, sugebančios skirtingas urbanistines patirtis ir praktikas įtraukti į vientisą strategiją. Ji taip pat neįmanoma be socialinės veiklos, kurios profesionalai architektai bei urbanistai vis dar mokosi. Kaip minėjau, dalis jaunų, pažangių architektų tokias praktikas jau išmano ir jų patirtis bei žinios palaipsniui tampa paklausiomis.
- Kokią Vilniaus viziją matote?
- Aš tikiu edukacija kaip priemone keisti tikrovę. Mano galva, per visuomenės lavinimą galima daug ką sužinoti ir daug ko pasiekti. Šis procesas yra ilgalaikis, tai – ne ketverių metų politinio laikotarpio uždavinys, bet privaloma permanentinė veikla. Manau, ją reikia nuolatos praktikuoti, ji turi būti paremta pažangiomis žiniomis bei socialiniu aktyvumu – tuomet galima tikėtis rezultatų ateityje. Tiesa, turime gerųjų tokios veiklos pavyzdžių: Architektūros fondo paskaitos vyksta jau aštuonerius metus ir, nors neįmanoma pasakyti, kokio masto įtaka yra padaryta, labai tikėtina, kad ji padėjo keistis architektų bendruomenei bei gerinti jos santykius su visuomene.
Lygiai taip pat plačiajai visuomenei buvo paskelbta geroji architektūros, kaip sociokultūrinio reiškinio, naujiena. Tokie ir panašūs pavyzdžiai teparodo, kad edukacija yra svarbi, kad nuosekliai turime tai vykdyti. Panašiu mastu ir kokybe nuolat turi vykti ir urbanistinės tradicijos edukacija, turi būti skatinama diskusija. Šiuo metu urbanizmas arba miestokūra yra tik karas tarp dviejų pozicijų: tų, kuriems urbanistika yra vien meninė priemonė, ir tų, kurie kalba apie urbanistinį planavimą žemėtvarkos lygmenyje.
Tiesa yra paprasta – abi pozicijos yra to paties lauko dalis, tiesiog tos „kariuomenės” mato vieną šachmatų lentą, o tų lentų, kaip ir urbanistinės praktikos priemonių, yra daug daugiau. Ji yra tarpdalykinė veiklos sfera, dėl to edukacija yra svarbi. Taigi mano vizija nėra susijusi su forma ar struktūra, bet su vertybėmis, kokybe ir turinio formavimu – šiuo metu tai yra svarbiau.
