Vilniaus pataisos namų gamybos bazė, iš kurios atsiveria nuostabūs Belmonto kalvų, Senamiesčio vaizdai, šią savaitę pradėta šluoti nuo žemės paviršiaus.
Tačiau maišas, iš kurio pabirtų milijonai, niekada nebus atrištas. Mat vietoj griuvėsių iškils ne prabangūs namai, o Kalėjimų departamento mokymo centras. Jame bus rengiami pataisos ir probacijos pareigūnai.
Šalia galbūt įsikurs kelios Teisingumo ministerijai pavaldžios įstaigos: Valstybinis patentų biuras, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, Lietuvos teismo ekspertizės centras.
Dar 2008 metais Vyriausybė leido teritoriją šalia pataisos namų parduoti, tačiau vis buvo delsiama. Nors ir pripažįstama, kad valstybės turtas buvo panaudojamas neefektyviai, kaltų, kaip visada, nėra.
Pastatys už norvegų lėšas
„Negaliu pasakyti“, – taip teisingumo ministras Elvinas Jankevičius atsakė į klausimą, kodėl pastatai, kurie niekam nereikalingi jau daugiau nei dešimtmetis, pradėti griauti tik dabar.
Ar už apleistą teritoriją buvo skaičiuojami didesni mokesčiai? Ministras į šį klausimą irgi negalėjo atsakyti.
„Tokių dalykų būti tiesiog negali“, – pripažinęs, kad turtas buvo naudojamas neefektyviai, jis galėjo pridurti tik tiek.
Mokymo centras netoli Vilniaus pataisos namų bus pradėtas statyti kitąmet. Statyboms bus panaudotos lėšos iš Norvegijos vyriausybės paramos, investicijos sieks 20 mln. eurų.
Valstybei griovimo darbai taip pat nieko nekainuos. Griovimo darbus atliekanti įmonė „Vaidva“ dar sumokės Kalėjimų departamentui 15 tūkst. eurų už statybines atliekas.
Laukdavo kalinių draugai
„Sostinės“ žurnalistai Vilniaus pataisos namų gamybos bazėje lankėsi prieš dešimtmetį. Jau tada pastatai buvo apleisti, tik pakliūti į juos buvo sunkiau.
Dabar į teritoriją galima įeiti pro atlapotus vartus, o tąkart teko lipti per tvorą.
Ir lankėsi ten tais laikais ne nuotykių ieškantys moksleiviai, lyg į ekskursiją traukiantys pasikarstyti po tuščius gamybinių patalpų aukštus, bet nuteistųjų draugai, kurie stengėsi į „zoną“ perduoti karštus sveikinimus iš laisvės Liochai ar Toliai.
Iš šių apleistų pastatų į recidyvistams, kurių biografijose po 5–8 nusikaltimus, skirtą „zoną“ keliaudavo ne tik sveikinimai, bet ir narkotikai, svaigalai, telefonai ir kiti nuteistiesiems draudžiami daiktai.
Klaidžiais koridoriais pasiekus trečiąjį pastato aukštą, kur kadaise buvo galvanikos cechas, didžiulėje ištuštėjusioje patalpoje stovėjo suolas. Čia dažniausiai ir rymodavo pasimatymo laukiantys kalinių draugai. Juos skirdavo tik tvora.
Neturėjo jokių įgaliojimų
Tuometis pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Česlovas Jocius pripažino, kad nuo bokštelių apsaugos darbuotojai viską matydavo, tačiau negalėdavo sulaikyti piliečio, kol jis neužsimodavo mesti paketo. Juk nešaudysi į tuos žmones.
Pataisos namų apsaugos darbuotojai neturėjo teisės net jų kišenių iškrėsti. Kai paketas skrisdavo per tvorą, vieni gaudydavo tą siuntinį, kiti bandydavo sučiupti metiką anoje kalėjimo pusėje.
Č.Jocius skundėsi, kad už pataisos namų ribų įkalinimo įstaigos darbuotojai neturi jokių įgaliojimų. Be to, pastatuose, kuriuose renkasi kalinių draugai, labai daug visokių užkaborių.
„Juk nenusiųsiu naktį su prožektoriumi pareigūno į tą pragarą. Galvą nusisuks“, – tada tikino pataisos namų direktoriaus pavaduotojas.
Gamino baldus ir segtuvus
Didžiulėse patalpose kadaise veikė valstybinė įmonė, kurioje dirbo kaliniai.
„Priverstinis darbas buvo vadinamas nuteistųjų ugdymu. Tokiose valstybinėse įmonėse buvo penkmečio planai“, – prisiminė Č.Jocius.
Šie pastatai Rasų gatvėje iškilo šeštajame dešimtmetyje.
Juose buvo įrengtos ištisos gamyklos. Cechuose nusikaltėliai dirbdavo suvirintojais, šaltkalviais, gamindavo baldus, segtuvus, elektros jungiklius, batus, apdorodavo granitą. 17 metų Vilniaus pataisos namuose dirbęs Č.Jocius prisiminė ir senąjį įėjimo punktą, kontrolės postą, pro kurį po darbo kaliniai eidavo ilsėtis į šalia esančias patalpas.
„Prie karantino buvo baseinėlis su krokodiliuku. Atvykę naujokai čia galėdavo pasivaikščioti, nurimti“, – jausmingai šyptelėjo pareigūnas.
Investuotojams teritorija – itin patraukli
Jau prieš dešimtmetį nekilnojamojo turto agentūros „Centro kubas“ valdybos pirmininkas Zigfridas Račkovskis minėjo, kad teritorija, kur įsikūrę Vilniaus pataisos namai ir šalia esantys gamybai skirti pastatai, nekilnojamojo turto požiūriu labai paklausi.
Jis vylėsi, kad kalėjimas iš Rasų gatvės anksčiau ar vėliau išsikels, nes ten jam ne vieta.
Dabar aiškėja, kad pataisos namai Rasų gatvėje išliks, o investuotojams patrauklioje vietoje bus pareigūnų mokymo bazė, galbūt kelios valdžios įstaigos.
Dalis pataisos namų pastatų ir 1,5 hektaro teritorijos 2007 metais buvo grąžinta Vilniaus arkivyskupijos kurijai.
Z.Račkovskis prognozavo, kad jeigu išsikraustytų pataisos namai, visa teritorija taptų dar patrauklesnė, nes ji būtų ne šalia kalėjimo, o prie Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizitiečių vienuolyno. Bet taip neįvyks.
Z.Račkovskis minėjo, kad šalia kalėjimo – Vitebsko, Švenčionių gatvės, kuriose nekilnojamojo turto kainos yra aukštos. Jis priminė, kad Misionierių ligoninės teritorija Subačiaus gatvėje buvo išnuomota už 16 mln. eurų.
