Būta žaismingo pastato
Pavasario šiltą dieną Rokiškio tvenkiniuose saulės atspindžius gaudo raibuliuojantis vanduo. Priplaukia kelios antys, mėgaujasi ramybe, pliuškenasi. Miesto gyventojai ir svečiai tiltu pro šiuos tvenkinius iš sutvarkytos centrinės aikštės pasiekia išpuoselėtą, turistų noriai lankomą dvarą.
Ir tuomet, žvalgydamiesi nuo tilto, išvysta pastatą iš akmens ir mūro – persikreipusiu ir kiauru stogu, užkaltais langais ir durimis.
Matyti, jog kadaise tai būta išskirtinio žaismingo pastato – su bokšteliais, vartų arkadomis, kitomis puošmenomis. Jis vadinamas Krošinskių pilaite.
Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškį valdė porą šimtų metų, kai šešioliktame amžiuje jį padovanojo Žygimantas Senasis. Dabar griūvančiame, avarinės būklės pastate, veikė alinė, lentpjūvės.
Šis pastatas priklauso Rokiškio dvaro sodybos ansambliui ir yra įtrauktas į šalies Kultūros paveldo registrą.
Rūpestis virto anekdotu
Esame rašę, kaip prieš 7 metus istorikas, muziejininkas Valius Kazlauskas su bendraminčiais vykdė archeologinius kasinėjimus šalia pilaitės ir aptiko vertingų radinių. Išskirtinis yra krosnies koklis su Krošinskių giminės herbu – trišake žvake.
V.Kazlauskas aiškino, jog koklis – realus įrodymas, kad didikų čia tikrai gyventa.
„Gaila, kad per rinkimų turą mano rūpestis dėl Krošinskių pilaitės buvo paverstas anekdotu. Rinkimai baigėsi, o bėda dėl pastato išliko“, – atviravo į rajono tarybą išrinktas V.Kazlauskas. Jis, judėjimo „Už laisvę augti“ lyderis, buvo kandidatu ir į rajono merus, bet šitą kovą pralaimėjo.
Obelių laisvės kovų muziejui vadovaujantis V.Kazlauskas per rinkimų debatus Krošinskių pilaitę minėdavo taip dažnai, kad salė prapliupdavo juoku.
Kasinėjo savo lėšomis
Vis dėlto dirbdamas rajono taryboje V.Kazlauskas tikisi išjudinti šį reikalą iš mirties taško, žada teikti siūlymus rekonstruoti statinį.
„Štai ir dabar, stovėdamas prie pilaitės durų, aš rizikuoju, kad kokia plyta nukris ant galvos“, – kalbėjo V.Kazlauskas.
Jis pasakojo, kad geologinius kasinėjimus, kuriuose tuomet lankėsi ir „Panevėžio kraštas“, entuziastai vykdė savo lėšomis. Mat be tokių kasinėjimų ir tyrimų negalima būtų rekonstruoti Rokiškio istorijai vertingo pastato.
Savo lėšomis? Kasinėjimai juk brangiai atsieina!
„Tokie žmonės vadinami keistuoliais, aš – tik vienas iš jų“, – ištarė V.Kazlauskas.
Entuziastų dėka buvo užkalti langai ir durys, kad niekas nelandžiotų po vidų.
Kiek šis pastatas dar atlaikys? Ar neatsitiks taip, kad vieną rytą nubudę rokiškiečiai sužinos, jog Krošinskių pilaitė sugriuvo?
V.Kazlauskas prisipažino negalintis atsakyti. Bet sniegingą žiemą stogas vargiai ištvertų.
„Įsivaizduokite, kad kaime stovi perklypusi daržinė. Be priežiūros vieną sykį ji vis vien sugrius. Nežinia kas laukia ir Krošinskių pilaitės, jei nieko nesiimsime“, – palygino istorikas.
