Tiltų architektūriniai konkursai Lietuvoje šiam architektų kolektyvui taip pat buvo sėkmingi – geriausiais paskelbti jų tilto per Nemuną (jis sujungs Kauno senamiestį, Nemuno salą ir kitame upės krante planuojamus statyti Čiurlionio koncertų rūmus) ir naujo pėsčiųjų tilto Viniuje per Nerį (jo vienoje pusėje „Litexpo“, o kitoje – Neries pusėje Vingio parkas) projektai.
– Pirmasis jūsų komandos suprojektuotas tiltas tolimajame Seule. Kodėl nusprendėte dalyvauti tarptautiniame architektūriniame konkurse ir kokia šiuo metu projekto stadija?
Ona Lozuraitytė. Seulo miesto savivaldybė turi išvysčiusi labai patogią tarptautinių viešų architektūrinių projektų konkursų platformą, pavadintą „Project Seoul“, kuria stengiasi pasiekti architektūrinę kokybę mieste, sykiu užtikrinti visavertę konkurenciją, dalyvius atsirinkdami tiek iš vietinių, tiek iš užsienio architektų.
Mūsų, jaunųjų architektų, karta žvalgosi plačiai, mąsto labiau ne apie distanciją, o apie procesus, kuriuose įdomu dalyvauti. Nebėra tiek svarbu: projektuojama greta ar labai toli, neriame ten, kur įdomu, ten, kur traukia idėjos.
Petras Išora. Seulas pasiūlė labai įdomią problemą – išspręsti jungtį žmonėms ir gyvūnams tarp dviejų magistralės atskirtų kalnų parkų, kas prašėsi infrastruktūros ir gamtos hibrido. Pajutome potencialiai gerą dirvą idėjoms, kurios mums rūpi, bei kompleksišką kontekstą, kuriame gali gimti įdomus požiūris į tiltą.
– Jau konkurso sąlygose buvo numatyta, kad projektuojamas tiltas turėtų būti apželdintas?
P.I. Taip, konkurso sąlygos buvo suformuluotos gana aiškiai. Suprojektuoti tiltą, kuris tarnautų žmonėms ir gyvūnams, kertantiems magistralę, kuri atskyrė du buvusius kalnų masyvus, ir vieną parką padalijo į dvi dalis. Problemiška situacija atspindi spartaus modernizmo eros iššūkius, kuomet didelės apimties infrastruktūros projektais suardoma miesto struktūra, ekologinės sistemos sukarpomos į atskiras salas – dabar tas jungtis tenka kurti naujai.
O.L. Į gamtos ir infrastruktūros jungtį šiandien orientuojasi vis daugiau miestų. Šiuo atveju, projektas buvo Seulo miesto urbanistinio cecho jau labai išsamiai išanalizuotas ir parengtas, ir tai buvo vienas iš motyvų, kodėl rinkomės dalyvauti konkurse. Savo ruožtu, mūsų komanda pasiūlė užkoduotos žalios jungties atstatymo principą, pratęsiantį asimetrišką kalnų tako scenarijų.
– Lietuvoje dažnas architektūrinis konkursas palydimas kritika, nepasitikėjimu ir abejonėmis. O ir ne vienas projektas nugula į stalčius, užsakovams apsisprendus projekto nerealizuoti ar pritrūkus lėšų.
O. L. Visur yra kabliukų, kiekviena šalis jų turi. Mes džiaugiamės galėję susipažinti su Seulo konkurso organizavimo – jo rengimo ir vertinimo – etapais. Svarbu paminėti viso konkurso organizavimo proceso kokybę. Po šio konkurso Pietų Korėjos sostinėje buvo išleistas išsamus katalogas, kuris supažindina su konkurso sąlygomis ir pobūdžiu, išsamiai pristato vertinimo procesą – konkursą reziumuojanti santrauka, kriterijų sistema, visų komisijos narių komentarai apie kiekvieną projektą. Pristatyti visi konkurse dalyvavę darbai. Virš šimto puslapių leidinys rodo, kad šio konkurso medžiaga nenugulė į miesto archyvą, bet tapo įrankiu, padėsiančiu miestui tobulinti naujų architektūrinių objektų atrankos procesus.
P. I. Lietuvoje architektūriniai konkursai nėra tik blogi. Yra ir labai gerų atvejų. Kuo skiriasi Lietuva nuo Pietų Korėjos? Korėjiečiai noriai perima užsienio patirtį, į komisijas įtraukia užsienio ekspertų, į tą investuoja.
– Jūs įdedate labai daug pastangų dar prieš pradėdami projektavimo darbus: domitės projektuojamo objekto ar teritorijos istorija, kultūra. Kaip Seulo atveju? Kas jums padėjo padaryti namų darbus?
O.L. Kadangi, mūsų žiniomis, tilto Seule konkursui buvo ruoštasi kone 10 metų, patekome į gana išsamiai pristatytą situaciją. Susitikę su rajono, kuriame statomas tas tiltas, bendruomene, iš dialogų matėme, kad šio įvykio jie laukė jau seniai, ir po tokio ilgo proceso mūsų atrinktą konkursinio darbo rezultatą pasitiko labai džiaugsmingai.
P. I. Tarptautiniuose konkursuose tenka pasikliauti informacinės paieškos įrankiais ir gebėjimais per trumpą laiką rasti kuo daugiau informacijos. Viena vertus, labai svarbus organizatorių įdirbis kaip ir kitur. Kita vertus, architektas, gyvenantis tam tikroje aplinkoje, nuolatos ją tiria ir patiria.
Informacija plaukia ne tik pasyviai, nuolat domiesi miestu, žinai jo problemas, jauti prioritetus. Dėl to gimtojoje aplinkoje kurti turi tarsi daugiau įrankių. Jei palygintume tris mūsų suprojektuotus tiltus, galbūt, galėtume sakyti, kad Seule daugiau dėmėsio skyrėme konceptualiam gamtos ir infrastruktūros perklojimui, o Kaune ir Vilniuje užmezgėme specifinį dialogą su miesto tapatybe.
– Tiltas gali būti vertinamas kaip inžinerinis įrenginys, galintis sujungti du krantus, pervesti per magistralę. Jūsų atveju tiltas daug daugiau – architektūrinis ženklas, simbolis.
Manyčiau, kad laikai gerokai pasikeitė, dabar įprasta mąstyti apie daugiafunkces teritorijas, kuo daugiau veiklų sutelkti vienoje vietoje. Lygiai tas pats galioja ir tiltams. Jie neatlieka vienos funkcijos, o įgauna kompleksišką vaidmenį.
Tiltai – viena iš sudėtingesnių architektūros srityje struktūrų: be to, kad yra jungtis, gali būti unikali vieša erdvė. Jie yra miesto orientyrai – ir kaip ženklai-objektai, ir kaip viešosios erdvės ikonos.
Kaune, įsižiūrint į buvusius Kauno tiltus, atgaivintas uostamiesčio charakteris. Vilniuje fokusavome į per ilgą laiką susiklosčiusias gamtines sąlygas bei prikėlėme išnykusį Neries upės geomorfologinį darinį – Užvingio salos vaizdinį. Neryje nėra daug salų, o tai vienas charakteringesnių upės morfologinių darinių. Kai aštuntajame dešimtmetyje pastatė užtvanką Baltarusijoje, Neries lygis labai pažemėjo ir pasirodė dar dvi kaimyninės salos Žvėryne, tačiau Neris yra gana skurdi salų, tad įsivardintos salos Vingio parke yra reikšmingos miestui. Mums buvo svarbu rytdieną sujungti su dingusiomis gamtos ir kultūros formomis.
– Kalbant apie Kauno pėsčiųjų tiltus per Nemuną – kaip galėtumėte pristatyti savo projektą?
I.K. Tiltas nėra įprastas objektas, nėra erdvė, kurioje gyveni ar dirbi. Projektuodami tiltus mes orientavomės į patirtis. Bet kurį tiltą jungia vietovės istorija ir tai, kas aplinkui. Ką eidamas per tiltą ir sustodamas žmogus matys, kaip tas vaizdas siesis su patirtimis. Kiekviena sekundė ant tilto – istorija. Kauno tiltas jautriai pritaikytas prie aplinkos: būsimojo Mokslo muziejaus, amfiteatro, „Žalgirio arenos“ ir M. K. Čiurlionio koncertų centro.
Dominykas Daunys. Tiltas – vienoje ašyje su Kauno ugniagesių rūmais, papildytas projektuojama nauja parko prieigų aikštė, žmonės reaguoja į ją.
P. I. Kauno Tiltai nėra amfiteatro, tilto ir aikštės suma. Mūsų pasiūlytą strategiją galbūt galima vadinti viešųjų erdvių ansambliu. Panašus pricipas, turbūt, pasikartoja ir Vilniuje. Kaunas – upių santakos miestas, iš prigimties – uostamiestis, tačiau turi labai mažai viešųjų erdvių prie vandens.
Reaguodami į tai, nuleisdami tiltą į krantines, suprojektavome naujas viešąsias erdves. Kad tiltas būtų ne tik praėjimas, bet ir buvimas ten, amfiteatre prie vandens. Taigi, tiltas įgavo papildomą misiją: aktyvinti viešąjį gyvenimą.
O. L. Visais atvejais labai svarbu, kad tiltas nebūtų tik savistovi forma, bet ir sietų aplinkybes: gamtines, kultūrines, istorines, politines.
– Pėsčiųjų tiltas Vilniuje – Užvingio salos leitmotyvas. Iš kur ta salos istorija?
O. L. Kraštovaizdis mūsų projektuose – dažnai lydinti tema. Tiesiogiai ir netiesiogiai siekiame išsianalizuoti ir įsivertinti supančių kraštovaizdžių atskaitos taškus ir situacijas. Vilniaus kraštovaizdį buvome nuosekliau pasityrinėję prieš pora metų Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje rengdami parodą „Formuojant peizažą“.
P.I. Projektavimo metu atradome, kad ta teritorija ypatinga savo geomorfologine sandara. Vingio parkas charakteringas savo terasomis ir paupio dariniais, kurie buvo suformuoti atsitraukiančio ledyno. Vingio parkas, Karoliniškių geomorfologinis draustinis mus paskatino atradus salą ir įsivertinus esamą raguvą ties vandenviete, į projektą pasižiūrėtki šiek tiek kitaip nei siūlė organizatoriai.
– Ketveri metai tokio projekto įgyvendinimui – daug ar mažai?
P. I. Nedaug. Turint omenyje, kiek Vilniui, atviram ir diskutuojančiam miestui, reikia skirti laiko diskusijoms. Žinomi scenarijai, kai tiltą ar pastatą suprojektuoti imamasi per pusmetį ar pan. ir buldozeriu prastumti, tokių projektų mes matome. Džiugu, kad šiuo atveju tiek sostinės valdžia, tiek konkurso organizatoriai užprogramavo lankstų grafiką, kuris nebūtinai turi išsitęsti į ketverius metus, bet kuris leis šį objektą pakankamai atvirai projektuoti diskutuojant su miesto bendruomene, paveldosaugininkais, aplinkosaugininkais, kraštovaizdininkais, hidrologais, istorikais, dviratininkais, musėliautojais ir kitais.
