Kaunui tapus laikinąja sostine čia buvo statomi ne tik puošnūs banko, pašto pastatai, įvairūs rūmai bei nuosavos vilos. Viena po kitos kilo ir pradinės mokyklos bei gimnazijos.
Besikeičiantys laikai ir žmonės pamažu naikino šį palikimą. Tačiau ir šiandien kauniečiai mokosi ir dirba buvusioje Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio viloje, „Saulės“ rūmuose ar pirmojoje mūrinėje Kauno pradinėje mokykloje.
Daugelis šių mokymo įstaigų dabar jau turi ir kur kas vėliau pastatytus priestatus, bet senosiose mokymo įstaigų dalyse mokiniai ir mokytojai jaučiasi ypatingai.
Architektūrologas Vaidas Petrulis sakė, kad nors tarpukariu valstybei stigo pinigų, į įspūdingus mokyklų pastatus buvo investuojama dėl prestižo. Tokioje aplinkoje dabar besimokantys kauniečiai dažniau linkę domėtis ne tik savo mokyklų, bet ir miesto istorija.
Klasės – išskirtiniame name
Kauno dailės gimnazijos mokiniams ir pedagogams gali pavydėti daugelis. Jie įsikūrę Žaliakalnyje, Dainavos gatvėje esančioje buvusioje J.Tūbelio ir jo žmonos – prezidento Antano Smetonos žmonos sesers – Jadvygos Chadakauskaitės-Tūbelienės viloje.
Būsimi menininkai ir jų pedagogai tebesinaudoja dailiais viloje išlikusiais mediniais laiptais, mokosi antrame pastato aukšte buvusiuose privačiuose J.Tūbelio šeimos kambariuose.
Pamokos ir šventės vyksta ir pirmajame aukšte esančiose erdvėse, kur kadaise vyko aukštuomenės priėmimai. Tereikia atstumti tris kambarius skiriančias dideles duris, ir patalpos tampa viena sale su buvusia oranžerija ir fontanu.
Dar įdomiau užlipti į trečiąjį pastato aukštą, kuris primena palėpės patalpas. Čia buvo garsios poros dukters Marijos Tūbelytės valdos ir atskiras mergaitės žaidimų kambarys, vadintas lėlių kambariu. Dabar čia karaliauja gimnazijos pradinukai.
Išliko medinės detalės
Pastate išliko originalios durys, langai, tik jie uždažyti storu baltų dažų sluoksniu. Rudai nuteptos ir medinės grindys.
Gimnazijos direktorė Neringa Šiupinskienė sakė, kad meistrai, pamatę storus dažų sluoksnius, imtis restauruoti medinių interjero detalių nesiryžta.
Tualetuose taip pat yra išlikę tarpukariu suklijuotų plytelių. Vienoje klasėje iki šiol stovi nuo grindų iki lubų įrengtos sieninės medinės spintos. Koridoriuje tebekabo išlikęs didelis veidrodis.
Gražiausioje namo dalyje, pirmajame aukšte buvusioje oranžerijoje, ir dabar greta čia atsirandančių meno kūrinių auginamos gėlės.
Geriausiai išliko pastato išorė, tamsūs karnizai ir langų apvadai, terasos, iš kurių atsiveria įspūdingi naujamiesčio, senamiesčio, Nemuno vingio vaizdai.
Projektavo garsus meistras
Gimnazijos mokytojas menotyrininkas Saulius Mikėnas pasakojo, kad J.Tūbelis vilą savo šeimai užsakė projektuoti garsiam architektui Feliksui Vizbarui.
„Prieš tai F.Vizbaras buvo suprojektavęs įspūdingąjį Kauno centrinio pašto pastatą. 1933 metais jo sumanyta išraiškingų abstrakčių formų modernistinė vila J.Tūbeliui yra vienas moderniausių šio funkcinio tipo objektų, tarpukariu pastatytų laikinojoje sostinėje“, – sakė S.Mikėnas.
Tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas su šeima viloje gyveno iki savo mirties – 1939 metų. Žmonai ir dukrai pasitraukus į JAV, namas buvo nacionalizuotas.
„Jame kurį laiką buvo įsikūrusi NKVD – Sovietų Sąjungos organizacija, atsakinga už civilių žudynes, etninius valymus, genocidą, sąjungai priešiškų asmenų likvidaciją. Kauniečiai yra pasakoję, kad pro vilos langus matydavo, kaip ten buvo kankinami žmonės“, – kalbėjo gimnazijos direktorė.
1946 metais dailininkas Česlovas Kontrimas pastate sumanė įkurti Kauno vidurinę dailės mokyklą. Buvo neįprasta, kad greta vidurinio mokslo būtų dėstomos ir dailės disciplinos, bet jam pavyko įtikinti funkcionierius Maskvoje ir jis tapo dailės mokyklos direktoriumi.
Dabartinė Kauno dailės gimnazija tada buvo pirmoji tokio profilio vidurinė mokykla Lietuvoje.
Lėlių kambario kitur nėra
Kauno dailės gimnazijos vadovė N.Šiupinskienė sakė, kad vilą, įsikūrusią puikioje miesto vietoje ant Žaliakalnio kalno prie pat šlaito, ne kartą kėsinosi įsigyti įvairūs žmonės ir organizacijos.
„Beveik prieš 20 metų gimnazijoje lankėsi M.Tūbelytė-Kuhlmanienė. Ji pati yra menininkė, todėl buvusiai vilos gyventojai patiko, kad dabar čia dailės mokosi vaikai.
Ji paliko oficialius dokumentus, kad vila yra Švietimo ir mokslo ministerijos nuosavybė. Nuo to laiko grėsmės, kad būsime iškraustyti, neliko“, – pasakojo direktorė.
N.Šiupinskienė pati yra baigusi šią gimnaziją.
„Mokydamasi, o dabar čia dirbdama patiriu ypatingą jausmą. Tai istorinis pastatas su savita aura. Gal modernioje mokykloje būtų patogiau, bet tokioje mokymo įstaigoje tikrai nebūtų lėlių kambario, kurį labiausiai mėgstu pati. Panašių atsiliepimų girdžiu ir iš dabartinių mokinių bei jų tėvų“, – sakė kaunietė.
Vila domina net filmų apie tarpukario laikus kūrėjus. Čia filmuoti kai kurie legendinio serialo „Raudonmedžio rojus“, juostos „Pelėdų kalnas“ kadrai.
Pirmoji mūrinė mokykla
Kauno centre, Trakų gatvėje, stovi baltas tarpukariu iškilęs dabartinės V.Kudirkos progimnazijos pastatas su sovietmečiu pristatytu priestatu. Senasis gimnazijos pastato fasadas su jį puošiančiomis didelėmis gipsinėmis vazomis prieš kurį laiką buvo atnaujintas.
O kas išliko šios gimnazijos viduje ir kuo ji buvo išskirtinė Kaune tarpukariu?
Progimnazijos direktorė Danguolė Bagdonienė kabinete saugo seną mokyklos pastato fotografiją ir puikiai žino jo istoriją.
„Tarpukariu Kaune daug dėmesio buvo skiriama švietimui, iškilo ne viena mokykla. 1927 metais Trakų gatvėje buvo pastatyta pirmoji mūrinė pradžios mokykla Kaune. Jos statybas finansavo miesto valdžia. Ji pradėjo veikti 1929 metų lapkričio 18 dieną. Tą dieną sukako 30 metų nuo Vinco Kudirkos mirties, todėl pradinei mokyklai buvo suteiktas jo vardas,“ – pasakojo D.Bagdonienė.
Mokykla buvo labai moderni. Joje buvo įrengtas vandentiekis, kanalizacija. Voniose vaikai galėdavo išsimaudyti. Modernios tuo metu buvo ir klasės, gimnastikos salė.
Tuometinė spauda rašė, kad „mokykla peršoka kitas 50 Kauno mokyklų“.
1937 metais pradinė mokykla tapo 5-ąja Kauno gimnazija, karo metu čia veikė vokiečių ligoninė, pokariu – mergaičių gimnazija, sovietmečiu – 5-oji vidurinė mokykla. Dabar jai grąžintas senasis vardas ir progimnazijos statusas.
Išsaugojo senas vazas
Gimnazijos pastate išliko ir buvo restauruotos medinės lauko durys, seni mediniai langai pakeisti tokiais pat naujais. Pagamintos net metalinių langų atidarymo mechanizmų kopijos.
Įspūdingiausi yra per tris aukštus įrengti kiek sukti laiptai su tebenaudojamais turėklais. Per visą trijų aukštų pastato laiptinę įrengtas vitražas, kurį reikėjo šiek tiek atnaujinti.
Mokyklos salės planas taip pat primena tarpukarį.
Joje įtaisyti arkiniai langai, pakyla su scena įrengta taip pat po arka. Išliko senos akmeninės palangės.
Vienoje gimnazijos klasėje, nors apdaila jau šiuolaikiška, paliktas amfiteatrinis grindų ir suolų išdėstymo principas, koks buvo tarpukariu.
„Atnaujinant mokyklos fasadą pavyko išsaugoti ją puošiančias vazas, nors restauratoriai teigė, kad tai kainuos labai brangiai.
Vis dėlto dabar džiaugiuosi, kad pinigų tam nepagailėjome. Jos – progimnazijos vizitinė kortelė“, – sakė D.Bagdonienė. Pedagogė taip pat teigė, kad dirbti naujesniame priestate gal ir patogiau, bet vaikščioti senosios progimnazijos koridoriais, jausti istorijos dvelksmą – maloniau.
Nori apžiūrėti rūmus
Saulės rūmai. Taip tarpusavyje savo mokyklą, esančią Savanorių prospekte, vadina „Saulės“ gimnazijos darbuotojai. Tokį pavadinimą sugalvojo ne jie patys, bet nugirdo iš užsieniečių.
„Kai turistų grupės važiuoja pro gimnaziją, prašo sustoti, nes mano, kad tai kažkieno rūmai. Mes didžiuojamės, kad dirbame tokiame įspūdingame pastate, turinčiame seną įdomią istoriją“, – sakė šios gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė.
Šis pastatas mena caro, pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietmečio laikus, o dabar – jau ir mūsų dienas.
Lietuvoje veikusios „Saulės“ švietimo draugijos narių pastangomis 1912–1913 metais buvo pastatyti Kauno „Saulės“ draugijos namai, juose įkurti mokytojų kursai.
Po dešimties metų čia įkurta ir pirmoji Lietuvoje Mergaičių progimnazija, vėliau – gimnazija. 1930 metais pastatą perėmė Šv.Kazimiero seserų kongregacija ir „Saulės“ draugijos mergaičių gimnazijos mokines ėmė mokyti seserys kazimierietės. Pastate buvo ir pradžios mokykla bei darželis, viršutiniame aukšte – pensionas, kuriame gyveno gimnazistės.
Sovietmečiu ugdymo įstaiga tapo Kauno 8-ąja vidurine mokykla, 1963 metais mokykla pavadinta sovietinio veikėjo Juozo Aleksonio vardu. 1989 metais jai sugrąžintas „Saulės“ vardas.
Išliko turėklai su lelijomis
Gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Solveiga Laučienė pasakojo, kad pastatą projektavo tuometis gubernijos architektas Fiodoras Malinovskis, statybos darbų priežiūros inžinierius buvo Konstantinas Šakenis. 1925 metais rūmai buvo išplėsti pagal inžinieriaus Edmundo Fryko projektą.
S.Laučienė sakė, kad raudonos plytos rūmams buvo gaminamos Garliavoje, Sagalovskio dirbtuvėse, geltonos – atvežtos iš Naujosios Vilnios.
Pastato grindys buvo išklotos baltomis plytelėmis su juodo akmens intarpais.
„Jomis buvo planuota išklijuoti ir sienas, bet Kaune veikęs plytelių fabrikas sudegė ir reikiamo kiekio gaminių nebepagamino“, – pasakojo mokytoja.
Šias plyteles ir dabar dar galima pamatyti kai kuriose gimnazijos patalpose.
Bene įdomiausias tarpukario palikimas – centriniai pastato laiptai su metaliniais turėklais. Ant jų iškaltos lelijos – kazimieriečių simbolis. Dalis turėklų išliko net sovietmečiu, nors religiniai akcentai pastate buvo naikinami.
Be to, gimnazijoje vis dar galima prisiliesti prie autentiškų lauko durų, pažvelgti pro atkurtus medinius langus su kryžiaus formos rėmais. Vienoje nedidelėje salėje už stiklo matyti autentiška pastato plytų sienos detalė.
Išskirtinė aplinka daro įtaką sąmoningumui
Vaidas Petrulis
Architektūrologas
„Lietuvai tapus nepriklausoma nemažai pradinių mokyklų buvo įkurtos paprastuose mediniuose nuomojamuose pastatuose. Pirmosios tokios buvo Aleksote, Žaliakalnyje, bet jos neišliko.
Lietuvos valdžios atstovai suvokė, kad švietimas yra viena prioritetinių sričių, mokymasis yra prestižas, todėl pradėjo investuoti į švietimo įstaigas, pirmiausia į gimnazijas, kurių pastatai buvo įspūdingi. Taip pat imtos statyti ir mūrinės pradinės mokyklos.
Tokia pirmoji ir buvo dabartinė V.Kudirkos progimnazija. Jas, kaip ir kitas gimnazijas, pastatyti kainavo brangiai, pinigų valstybei stigo, todėl dalis visuomenės net buvo nepatenkinta, kad statoma tokia prašmatni mokykla.
Vis dėlto ir nemaža dalis gyventojų suprato, kad tik išsilavinę jų vaikai turi vilties gyventi geriau, todėl norėjo, kad ir jų mokymosi sąlygos būtų geros. Tėvų komitetai aktyviai dalyvaudavo mokyklų statymo procese.
Dabar nesu girdėjęs, kad mokinių tėvų bendruomenės aktyviai domėtųsi, kokias mokyklas jų vaikams projektuoja ar kaip jas iš esmės nori atnaujinti projektuotojai.
Manau, kad mokymasis išskirtinėje aplinkoje daro įtaką jaunų žmonių sąmoningumui. Pastebiu, kad vyresnių klasių gimnazistai, kurie mokosi istoriniuose pastatuose, neretai domisi jų istorija, vėliau ir kitais išskirtiniais objektais bei viso miesto vystymusi, patys rengia ekskursijas ir savo žiniomis dalijasi su kitais.“
