Apie tai sutikę pasikalbėti Kauno technologijos universiteto (KTU) istorikai sako, kad gatvės istorija – margaspalvė, o visuomenės nuostabą, džiaugsmą ar pasipiktinimą keldavo sprendimai, susiję su gatvės statiniais, transportu.
Pavadinimus lipdė skirtingos valdžios
Kauno centre platesnė bulvaro tipo gatvė buvo suprojektuota dar 1847 m. vasario 21 d. patvirtintame Rusijos caro miesto vystymo plane, tačiau realūs jos atnaujinimo darbai įsibėgėjo po kelerių metų. 1851 m pradėtas gatvės pakraščių apsodinimas liepomis, kai kuriose atkarpose – topoliais, grindiniu susirūpinta daug vėliau – gatvė akmenimis pradėta grįsti tik po 8 metų.
Istorijos tėkmėje centrinis Kauno bulvaras gaudavo tokius pavadinimus, kokius parinkdavo tuometė valdžia. „Visi okupantai, norėdami įtvirtinti okupaciją, siekė pavadinti svarbiausią miesto gatvę savo vadovų vardais“, – pastebi istorikė, KTU muziejaus vadovė Audronė Veilentienė.
Štai Carinės Rusijos laikotarpiu gatvė vadinta Nikolajaus prospektu, 1918 m. ji gavo Kaizerio Vilhelmo vardą (Kaiserwilhelmstrasse). Nuo 1919 m. vasario mėnesio gatvė tapo Laisvės alėja ir tokį pavadinimą išlaikė iki 1946 m., kai sovietinė valdžia pervadino Stalino prospektu. Miestiečių džiaugsmui gatvei grąžintas senasis pavadinimas 1961 metais.
Anot A. Veilentienės, dažniausiai šaltiniai Laisvės alėjos krikštatėviu įvardija Kazimierą Oleką. Esą būtent dėl šio teisininko, 1918 m. pabaigoje išrinkto į Kauno miesto tarybą, o vėliau kelis kartus ėjusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareigas, iniciatyvos centrinė Laikinosios sostinės gatvė pavadinta būtent taip.
Istorikė atskleidžia ir daugiau detalių, kurios susiklostė gimstant Laisvės alėjai. „Iš tiesų pavadinimas pakeistas vasario 16-osios išvakarėse. Neaišku, ar K. Oleka pats sugalvojo, ar pasiūlė Vyriausybės nariai, bet sprendimą turėjo priimti Kauno miesto savivaldybė“, – pasakoja ji.
A. Veilentienės teigimu, 1918 m. gruodžio 18-19 d. įvyko pirmieji demokratiniai Kauno miesto savivaldybės rinkimai, kuriuose dalyvavo net 15140 asmenų. Į miesto tarybą išrinkta 30 lenkų, 22 žydai, 12 lietuvių, 6 vokiečiai, 1 rusas. Iš viso – 71 atstovas.
Laisvės alėjos „krikštijimo“ momentu reali valdžia mieste dar priklausė okupacinei vokiečių kariuomenei, tačiau ji buvo susilpnėjusi, todėl kūrėsi ir kiti valdžios organai. Savo valdžios organus tuo pat metu steigė ir bolševikai – miesto fabrikų, gamyklų ir kitų įmonių kolektyvuose buvo išrinkta Darbininkų atstovų taryba, kurią rėmė vokiečių kairiųjų pažiūrų karių organizacija „Soldatenrat“. Valdžią iš vokiečių siekė perimti Į Kauną persikėlusi Lietuvos Vyriausybė bei gruodžio 22 d. pradėjusi veiklą naujai išrinkta Kauno savivaldybė.
Modernizacija – kaip ant mielių
Pasak KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio, iš 1919 metų atklydusį miestietį ar miestietę priblokštų akivaizdūs modernizacijos ženklai, keitę centrinės Kauno gatvės veidą. Juk bėgant laikui keitėsi ir pastatų architektūra, ir transporto rūšys, ir žmonių susibūrimo vietos.
„Pirmiausia jį nustebintų, kad nebėra arklių mėšlo smarvės!“, – juokauja istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas Vaidas Petrulis, turėdamas omenyje vadinamąją „konkę“ – arklių tramvajų.
Šios transporto priemonės atsiradimas siejamas dar su 1887 metais, kai šveicarų inžinieriui E. O. Diuponui išduota koncesija šios transporto priemonės infrastruktūrai įrengti. Laisvės alėja arklių tramvajus pradėjo kursuoti 1892 m., jo maršrutas prasidėdavo nuo geležinkelio stoties tęsdavosi iki rotušės.
„Konkė“ gyvavo bene keturis dešimtmečius, versdama užsikimšti nosis ir pačius kauniečius, ir miesto svečius. Tobulėjant transporto priemonėms, pamažu Laisvės alėja pildėsi naujomis jo rūšimis.
Tarpukaryje čia pravažiuodavo ne tik dviratininkai, tačiau keliauta ir automobiliais, autobusais. Paskutinis „konkės“ maršrutas palydėtas 1929 m. balandžio 15 d., kai tramvajumi iškilmingai pravažiavo ir šią transporto rūšį į užmarštį palydėjo Kauno miesto aukštuomenė.
KTU istorikė A. Veilentienė primena, kad „konkės“ išgyvendinimas iš Kauno neapsiėjo be studentų pastangų. Tarpukariu akademinis jaunimas vasario 15-ąją minėdavo kaip Studentų dieną. Ta proga būdavo organizuojamos eitynės su deglais, kitos pramogos.
1928 m. Kauno studentai, norėdami, kad Kauno miesto savivaldybė greičiau panaikintų archajišką transportą, įsilinksminę nuvertė nuo bėgių vieną „konkės“ vagoną. „Galimai tai paskatino Kauno savivaldybę greičiau įkurti autobusų parką“, – mano istorikė.
V. Petrulio teigimu, bene intensyviausi pokyčių vėjai Laisvės alėjoje siautė tarpukariu. Čia kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, bankai, restoranai, kinoteatrai, viešbučiai. Pirmuose pastatų aukštuose paprastai įsikurdavo komercinės paskirties objektai, viršutiniuose būta prabangių gyvenamųjų apartamentų.
Nors gatvė modernėjo, skirtingai nei kituose Europos miestuose, Kauno Laisvės alėjoje nebuvo kelių dalykų – didesnių prekybos centrų, lauko kavinių, pasažų. Prekyba nekoncentruota į dideles erdves, labiau vyravo nedidelės krautuvės. Kauno centre nebūta ir halės tipo turgaus – atskiros turgaus aikštės glaudėsi aplinkui.
Laisvės alėjoje kūrėsi ne tik svarbūs visuomenei ir valstybei objektai, tačiau ir įdomesnės paskirties įstaigos. Štai netoli soboro, 26 numeriu pažymėtame name, 1927 metais buvo galima aplankyti garsaus mediko Jurgio Venckūno balneoterapijos įstaigą. Pasak architektūros tyrinėtojų, tai vienas iš savitesnių medicinos reikmėms sukurtų tarpukario laikotarpio statinių Kaune. Objektas buvo didesnio gydyklų komplekso dalis – 1930 metais A. Venckūnas kvietė pasiturinčius ligonius gydytis Aukštojoje Panemunėje.
Kažkada piktino soboras
„Laisvės alėjos negalima suvokti kaip vienos gatvės, aplipdytos fasadais, gyvenimas virė ir jos kiemuose, aplinkiniuose kvartaluose“, – paaiškina jis. Būtent čia buvo galima pamatyti mažiau modernių dalykų: vidiniuose kiemuose nestigo buitinės paskirties palaikių pastatų – suręstų malkinių, aptvarų, lūšnų.
Anot V. Petrulio, prieš šimtmetį, visai netoli nuo reprezentacinės gatvės buvo galima išgirsti ir vištų kudakavimą, ir šunų lojimą – kai kurių tuometinių miestiečių gyvenimo būdas nesiskyrė nuo gyvenančių kaimuose.
Tarpukariu miesto valdžia užsimojo išvalyti centrą – nuspręsta išgriauti nereprezentatyvius statinius. Istorikas pasakoja, kad tai sukėlė nemažą šių medinių namų savininkų pasipiktinimą, nereta lūšna buvo skirta nuomai.
Dar vienas didelis žingsnis modernumo link – į Laisvės alėją įvestas vandentiekis. Kanalizacijos ir vandentiekio statybos projektus parengė ir įgyvendino 1918 m. Vasario 16-osios akto signataras, Kauno savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius Steponas Kairys.
Brandžiame tarpukaryje įvairių reakcijų sulaukė ir centrinės Kauno gatvės rytinėje dalyje akį traukęs Soboras, dabar žinomas kaip Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. 1891 metais pradėtas statyti reprezentacinis Kauno tvirtovės statinys turėjo simbolizuoti Carinės Rusijos galią, turtą, kultūrą.
Stačiatikių soboro statybai naudotos tam metui itin modernios statybos technologijos: grindys klotos spalvotomis metlacho plytelėmis, kai kur – marmuro plokštėmis, iš Suomijos atgabentas šlifuotas granitas cokoliui ir laiptams. Kolonoms įtvirtinti išlietos ketaus plokštės. Jau tais laikais rūsyje įrengtas centrinis šildymas. Būtent statant šį pastatą pirmą kartą Lietuvoje sumontuotas 16,3 m skersmens gelžbetoninis kupolas.
Keičiantis valdžioms, 1919 m. rugpjūčio 8 d. soboras pripažintas valstybės nuosavybe, jis perduotas Kauno karinės įgulos žinion. Per kelis dešimtmečius pastatas nusidėvėjo ir prarado reprezentacinę išvaizdą, todėl miestas ėmėsi svarstyti, ką galima nuveikti su šiuo statiniu. Atsirado nuomonių, esą soboras simbolizuoja Carinės Rusijos priespaudos jungą, todėl jį būtina nugriauti.
Pavyzdžiui, rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius 1932 m. apie soborą rašo: „Lietuvoje užsilikusiam rusui, pakėlus akis į soborą jis primena visą buvusią Rusiją, išsiplėtusią, smarkią. Diktas, guzuotas, milžiniškais prinokusiais svogūnais užvožtas. Į jį įsižiūrėjus, pajuntamas virš galvos dvigalvio erelio plasnojimas ir tamsoje jo ieškantis, veriantis žvilgsnis. Rusui toks pajutimas sukelia malonius ateities lūkesčius“.
Vis dėlto XX a. ketvirtame dešimtmetyje Krašto apsaugos ministerijos lėšomis bažnyčią nuspręsta remontuoti: buvo uždažyti slaviški užrašai ir tapyba pilonuose, perdengti kupolai. Dailininkas Vladas Didžiokas su mokiniais pertapė į siužetą „Kristus, gerasis piemuo“.
Galiausiai tapo pėsčiųjų zona
Laisvės alėja pėsčiųjų zona tapo sovietmečiu. Nors eismo draudimas buvo numatytas dar 1953 m. miesto generaliniame plane, rimčiau alėjos perspektyva svarstyta tik 1973 m., kai tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
Rezultatas pasiektas palaipsniui – po poros metų eismas uždraustas vienoje alėjos pusėje, tarp E. Ožeškienės ir I. Kanto gatvių (tuomet ji vadinosi V. Majakovskio). Dar po metų – kitoje, tarp I. Kanto ir Maironio gatvių.
„Tam tikra prasme sovietmečiu Laisvės alėja priminė pažangų vakarietišką gyvenimą. Čia stovėjo prekybos centras „Merkurijus“, veikė daugybė įstaigų, judėjo nemaži žmonių srautai“, – teigia V. Petrulis. Jo nuomone, iki tikro bulvaro pritrūko nedaug – gyvybingų lauko kavinių, tačiau valdžia tai draudė, nors ir neoficialiai. Esą jose bus išvogti indai...
1977 metais buvo parengtas Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektas, kuris galutinai įgyvendintas 1982 metais. Atnaujinant pėsčiųjų gatvę, nemažas dėmesys tada buvo skirtas grindiniui, mažosioms architektūros formoms, įrengtas kauniečių mėgstamas fontanas. Įrengiant alėjoje pėsčiųjų zoną, perdažyta daugelis jos pastatų fasadų, o pirmieji jų aukštai nutinkuoti vienos spalvos granito tinku.
