Apsilankę Kristaus Prisikėlimo bazilikoje prieš Kalėdas kauniečiai pirmieji pamatė, kaip trys jos langai nušvito naujais vitražais.
Šių metų pradžioje Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje pradėti eksponuoti restauruoti įspūdingi vitražai, kurie buvo slepiami daugiau kaip pusę amžiaus.
Vitražų, kurie prieš keletą metų buvo atkurti arba restauruoti, yra ir kituose visuomeniniuose Kauno pastatuose.
Architektas Gintautas Natkevičius atskleidė, kad tarpukariu ir sovietmečiu vitražai buvo prabangos ženklas. Šia mada dar buvo bandyta sekti Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę. Dabar situacija pasikeitusi.
Sukūrė žvakę ir žvaigždę
Kristaus Prisikėlimo bazilikoje vitražais pasipuošė langai, esantys arčiausiai altoriaus. Juos sukūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Rimvydas Mulevičius. Nors menininkas vadovauja Piešimo katedrai, yra baigęs vitražo studijas ir sukūręs ne vieną tokį kūrinį.
Kristaus Prisikėlimo bazilikos apipavidalinimo konkursas vyko dar 2005 metais. Tada R.Mulevičiaus projektas „Kristaus prisikėlimo šviesa“ ir buvo išrinktas geriausiu. Tačiau stigo finansavimo, todėl tik dabar už tikinčiųjų, tarp kurių yra ir pats profesorius, lėšas trys vitražai sužibo languose.
Vitražuose dominuoja du motyvai – žvakė, kuri žmogų lydi įvairiais gyvenimo atvejais, ir žvaigždė arba žiburys.
„Žmogus visada tiesiasi į šviesą, kuri tapatinama su gėriu, tiesa, viltimi ir laime. Šiltos vitražų spalvos, kurių atspindžiai šviečiant saulei kris į bazilikos centrą, turėtų skleisti harmoniją ir rimtį“, – sakė R.Mulevičius.
Vitražams panaudoti stiklai, surinkti JAV firmoje „The Wissmach Glass Company“, Vilniaus „Aušros“ stiklo fabrike bei Baltarusijos Briansko stiklo gamykloje.
Ateityje baziliką turėtų puošti 56 vitražai. Tai gali užtrukti 5–6 metus.
Vertybes ilgai saugojo
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje pristatomi daugiau kaip pusę amžiaus iš visuomenės akiračio išnykę vieni vertingiausių ir seniausių vitražų Lietuvoje.
Tai pagrindinis XIX a. pabaigos garsiųjų „Geyling“ vitražo dirbtuvių Vienoje sukurtas kūrinys „Nukryžiuotasis su angelais“ ir 4 evangelistų – šv.Jono, šv.Mato, šv.Luko ir šv.Morkaus vitražai.
Muziejininkė Raimonda Norkutė pasakojo, kad aukšto meninio lygio vitražai į Lietuvą atkeliavo 1934 metais. Juos iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios įsigijo Kauno Švč.Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčia.
Kai kurie į Kauną atgabentų vitražų stiklai buvo sudužę, todėl juos restauravo garsus tarpukario dailininkas ir vitražistas Stasys Ušinskas.
„Jis neseniai buvo grįžęs iš Paryžiaus ir parsivežęs vitražams tinkamų stiklų. Kai jų pritrūko, pats juos kūrė, Kaune buvo įsteigęs vitražų dirbtuves“, – pasakojo R.Norkutė.
Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta „Santakos“ kino teatru. Prieš tai vitražai buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo to laiko saugoti M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
Darbų kaina – nemaža
2016 metais pagaliau nusprendus vitražus restauruoti, išpakavę dėžes muziejininkai iš pradžių manė, kad vieno evangelisto vitražas yra dingęs. Bet restauratoriams pradėjus dėlioti stiklus paaiškėjo, kad stinga šv.Mato vitražo užrašų ir simbolių bei šv.Luko figūros.
Restauratoriai Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė restauravo Nukryžiuotojo vitražą, kuriame išliko daugiausia autentiškų „Geyling“ vitražo dirbtuvių sukurtų detalių. Restauruojant evangelistų vitražus trūkstami stiklai buvo parsisiųsti iš įvairių šalių.
Nukryžiuotojo ir evangelistų vitražai dabar vėl priklauso Kauno Švč.Sakramento bažnyčiai, kuri vis dar yra prastos būklės ir pamažu remontuojama.
„Restauruoti vieną kvadratinį vitražo metrą kainuoja apie 1 tūkstantį eurų. Visi suvokia, kad vitražai yra didelė vertybė, bet iki šiol finansai būdavo dažniau skiriami kitiems darbams. Matyt, pagaliau atėjo metas atgimti ir vitražams, todėl stebime jų atgimimo daigus“, – sakė R.Norkutė.
Atkūrė pagal dokumentus
Kauno karininkų ramovėje, pastatytoje 1937 metais pagal Stasio Kudoko projektą, interjerą, baldus kūrė garsūs to meto šių sričių atstovai. 4 vitražus 1938 metais sukūrė S.Ušinskas.
Ramovės atstovas Rimantas Žukas pasakojo, kad antrosios sovietų okupacijos metais rūmai stipriai nukentėjo, čia veikė karo ligoninė. Didžioji dalis rūmuose buvusių vertybių buvo sunaikinta, išvogta. Vitražai išdaužyti.
2004–2005 metais vitražai buvo atkurti. Jų autorius – Vytautas Švarlys.
„Dokumentai, kaip jie atrodė, buvo išlikę, todėl patyręs meistras juos atkūrė tokius, kokius buvo sumanęs S.Ušinskas“, – sakė R.Žukas.
Heraldiniai ir ornamentiniai vitražai vėl įrengti vienoje pastato laiptinių už didžiosios salės scenos ir Vytauto Didžiojo seklyčioje. Juose atsispindi tautiniai motyvai, simboliai.
Vaizduojamos trys mūzos
Kauno kultūros centre pagrindinių laiptų fojė langus puošia vitražas „Mūzos“.
Centro direktorė Jolita Rudgalvienė pasakojo, kad jis buvo sukurtas sovietmečiu – 1968 metais. Jo autorius Bronius Grušas darbą kūrė naudodamas tradicinę vitražo techniką. Kompozicija buvo išdėstyta trijose langų angose per tris pastato aukštus.
Kiekviename vitraže vaizduojama po mūzą, simbolizuojančią muziką, dailę ir teatrą. Tai į kultūros centro lankytojus žvelgiančios moterys, rankose laikančios simbolinius ženklus – kankles, teatro kaukes, dailininko paletę.
Sodriai raudonos ir turkio spalvos figūrų apdarai išryškėja geltonų atspalvių fone. Likęs laisvas plotas užpildytas pasikartojančiomis pilkai violetinės, oranžinės spalvos detalėmis.
Šilta spalvų gama, grublėta stiklo plokštelių faktūra sustiprina žiūrovui daromą įspūdį.
Vitražas atspindi XX a. septintojo dešimtmečio vaizduojamosios monumentaliosios dailės tradicijas, kurioms būdingos lakoniškos formos.
Džiugina centro lankytojus
2009 metais, pradėjus rengtis pastato renovacijai, buvo nutarta, kad vitražą būtina atnaujinti, nes bėgant laikui kai kurios stiklo plokštelės buvo išdužusios. Darbai buvo patikėti vitražo meistrams Česlovui ir Kęstučiui Šimoniams ir užtruko iki 2011 metų.
Meistrų darbas buvo sudėtingas. Restauratoriai išrinko visą 42 kvadratinių metrų ploto vitražą, kuris sudarytas iš 2592 spalvoto stiklo plokštelių.
Išdužusios dalys buvo pakeistos naujomis. Pakeista ir iš naujo sulituota švino juostelė, jungianti stiklo plokšteles.
J.Rudgalvienė sakė, kad šį vitražą labai mėgsta ir darbuotojai, ir centro lankytojai. Prie jo žmonės fotografuojasi, mėgsta apžiūrinėti figūras.
„Nors ir sukurtas sovietmečiu, jis neatspindi jokios ideologijos“, – sakė J.Rudgalvienė.
Kūrinius išstūmė minimalistinis stilius
Gintautas Natkevičius
Architektas
„Tarpukariu ir sovietmečiu vitražai buvo madingi, derėjo prie tuometės visuomeninių ir net individualių namų architektūros. Tai buvo prabangos ženklai. Jų kauniečiai vis dar užsisakydavo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
Dabar situacija pasikeitusi. Madingas yra minimalistinis stilius, žmonės mieliau renkasi neapkrautus interjerus. Be to, vitražo įrengimo kaina yra didelė. Dar viena šios meno šakos sunykimo priežastis – senieji talentingi kūrėjai išeina, jaunų nebėra.
Tiesa, pastebime džiuginančią tendenciją, kad vis daugiau žmonių ar verslininkų savo patalpas puošia paveikslais. Todėl madoms keičiantis gali būti, kad atgims ir vitražai. Juk jie gali būti ne tik klasikinio stiliaus, bet ir įvairiausių netikėtų formų.“
