Praėjusią savaitę Kaune buvo paminėtos gabaus tarpukario architekto Stasio Kudoko 120-osios gimimo metinės.
Puikų išsilavinimą turėjęs architektas galėjo dirbti bet kurioje užsienio šalyje, tačiau gyventi ir kurti pasirinko Kauną. Čia jis suprojektavo ir paliko tokių visuomeninės paskirties pastatų, laiptų ir privačių namų, kuriais žavimės iki šiol.
Juose įsikūrę kauniečiai teigė, kad šiuose pastatuose šeimininkauti maloniau nei moderniuose biuruose.
Architektūros istorikės Jolitos Kančienės nuomone, dauguma šio architekto palikimo prižiūrima neblogai. Tačiau jai gaila apleistų pastatų. Jei valstybė deklaruoja, kad saugo tokius statinius, esą turėtų remti ir jų priežiūrą.
Atsisakė didelių galimybių
S.Kudoko kūrybą nuodugniai išnagrinėjusi architektūros istorikė J.Kančienė pasakojo, kad S.Kudokas turėjo įvairiapusį išsilavinimą. Iš pradžių mokėsi Sankt Peterburgo civilinės inžinerijos institute, ten įgijo techninių žinių.
Vėliau mokėsi Kauno meno mokykloje, po jos – Italijoje, Romos katalikiškoje architektūros mokykloje. Ją baigė turėdamas architektūros daktaro laipsnį. Tokio mokslo laipsnio neturėjo nė vienas kitas to meto Lietuvos architektas. Po šių studijų Milane jis išlaikė tarptautinius egzaminus, kad galėtų dirbti užsienio šalyse.
„S.Kudokas buvo kviečiamas dirbti į JAV, Indiją, tačiau pasirinko Lietuvą ir įsikūrė Kaune“, – pasakojo J.Kančienė.
Kadangi išsilavinimas buvo įvairiapusiškas, tai atsispindėjo ir jo kūryboje. S.Kudoko projektams buvo būdingas saikingas modernizmas. Visuose pastatuose matyti meninių detalių – skulptūrų, vazų, kitokių fasadų puošybos elementų.
Kūrė įspūdingus projektus
Didžiausią vertę, J.Kančienės nuomone, iki šiol turintys S.Kudoko projektuoti visuomeninės paskirties pastatai yra Kauno karininkų ramovė, VI gimnazijos rūmai Šančiuose, kur dabar veikia Kauno technologijos universiteto (KTU) Vaižganto progimnazija, Aukštesnioji technikos mokykla (dabar – Kauno technikos kolegija), Pigių butų kolonija K.Petrausko gatvėje, kur dabar šeimininkauja IT specialistai.
„Statant Kauno karininkų ramovę rūpintasi ne tik reprezentacine pastato išore. Būtent šiam pastatui buvo skelbiamas pirmasis tarpukariu pastato interjero konkursas. S.Kudokas projektavo ramovės grindų, lubų, langų ornamentus.
Šis pastatas buvo vertinamas net sovietmečiu, nes jau tada buvo paskelbtas valstybės saugomu, todėl pavyko išsaugoti nemažai vertingų fasado ir interjero detalių“, – pasakojo architektūros istorikė.
1930–1940 metais S.Kudokas dirbo Kauno miesto savivaldybės architektu, todėl projektavo ir nemažai mokyklų.
„Nusprendus Aukštuosiuose Šančiuose pastatyti gimnaziją buvo skelbiamas konkursas ir jį taip pat laimėjo S.Kudokas. Ne dėl to, kad buvo miesto architektas, bet dėl pateikto projekto. Ši – dabar KTU Vaižganto progimnazija – taip pat yra vienas geriausių S.Kudoko projektų“, – sakė A.Kančienė.
Parketą vaškuoja rankomis
Aukštuosiuose Šančiuose, Skuodo gatvėje 27, esančios KTU Vaižganto progimnazijos muziejaus vadovė Arza Leonavičienė taip pat renka medžiagą apie šį 1938 metais iškilusį modernizmo stiliaus pastatą ir architektą S.Kudoką.
Muziejaus vadovė pasakojo, kad iki tol Kaune visos gimnazijos buvo miesto centre, o du dideli priemiesčiai – Šančiai ir Panemunė – teturėjo progimnaziją. Visos Kauno gimnazijos tuo metu buvo pripildytos mokinių, nes Kauno gyventojų skaičius kasmet sparčiai didėjo.
Todėl nuspręsta pastatyti didelę gimnaziją. Joje buvo 16 klasių, mokėsi 600 gimnazistų. Gimnazijos rūmai kainavo daugiau kaip 1 milijoną litų. Tai buvo viena didžiausių ir geriausiai įrengtų Lietuvos mokyklų.
„Daugelis gyventojų nauja gimnazija džiaugėsi. Bet ano meto spauda rašė, jog Švietimo ministerijos parinkta vieta Aukštuosiuose Šančiuose nepatiko Žemųjų Šančių gyventojams, nes jų vaikams kasdien teksią lipti į aukštą kalną“, – pasakojo A.Leonavičienė.
Mokymo įstaiga įvairiais laikais vis keitė pavadinimus. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė iš gimnazijos buvo išvariusi mokinius. Jie į gimnaziją grįžo 1944 metais.
„Vokiečių kariai sukūreno suolus, tačiau išliko nemažai autentiškų detalių – smulkių detalių, durys bei parketas. Parketas yra ne tik progimnazijos salėje, bet ir visose klasėse. Dvi valytojos jį iki šiol vaškuoja rankomis. Mes šią vertybę labai saugome“, – pasakojo A.Leonavičienė.
Progimnazijos pastatas neseniai buvo atnaujintas. Liko sutvarkyti laiptus.
Pigūs butai virto rūmais
Dar vienas išskirtinis S.Kudoko suprojektuotas pastatas yra K.Petrausko gatvėje 26. Jame dabar veikia Kauno mokslo ir technologijų parkas, tačiau oficialiuose paveldosaugininkų dokumentuose jis iki šiol vadinamas Pigių butų kolonija.
„Tarpukariu augant laikinajai sostinei didėjo ir atvykstančių darbininkų skaičius. Jie būdavo apgyvendinami mediniuose namuose, barakuose. Todėl savivaldybė nusprendė, kad reikia pastatyti socialinius būstus – pigius butus su visais patogumais“, – pasakojo J.Kančienė.
Buvo planuojama pastatyti du netaisyklingos V formos pastatus. Projektuoti koloniją patikėta S.Kudokui, atsižvelgiant į jo darbo patirtį kuriant stambių visuomeninio tipo pastatų projektus.
1933 metais pastačius vieną pastatą paaiškėjo, kad savivaldybei išlaikyti planuotą koloniją bus per brangu. 1934 metais pastato projektas buvo pakeistas, o butų kolonijos idėja pavirto valdiškų įstaigų rūmais.
Juose įsikūrė Žaliakalnio ambulatorija, vaikų darželis, Medicinos-sanitarijos skyrius, Žaliakalnio motinų ir vaikų sveikatos globos centras, Socialinės apsaugos skyrius, darželis-lopšelis, skaitykla, gimdymo namai, taip pat Kanalizacijos skyriaus „greitosios pagalbos“ – avarinės tarnybos personalo butai, 28 lovų pulkininko Ryano ligoninė. Rūsyje viena patalpa buvo paskirta miesto savivaldybės archyvui.
„Tai buvo didžiausias įgyvendintas gyvenamojo namo projektas tarpukariu. Nors vykstant statyboms eigoje pastatas ir neteko pradinės savo funkcinės paskirties, jis tebėra išskirtinis lietuvių architektūros mokyklos kūrybingumo pavyzdys“, – įsitikinusi J.Kančienė.
Senas namas žavi labiau
Vyresni kauniečiai dar atsimena, kad šiame pastate sovietmečiu veikė ir Odos ir veneros ligų dispanseris. Nuo 2003 metų pastate šeimininkauja mokslininkai. 2007 metais čia įsikūrė Kauno mokslo ir technologijų parkas.
Šios įstaigos Inovacijų ir verslumo departamento direktorius Paulius Nezabitauskas sakė, kad dabar pastate dirba IT specialistai.
„Kai atsikraustėme, pastate buvo likę nemažai autentiškų tarpukario detalių. Tik ligoninės vaistų kvapas buvo toks stiprus, kad pastatą reikėjo stipriai remontuoti. Tačiau pavyko išsaugoti autentiškus medinius pastato langus su rankenomis. Išliko ir įspūdinga laiptinė su metaliniais turėklais. Dabar planuojame atnaujinti ir pastato fasadą“, – pasakojo P.Nezabitauskas.
Vienas mokslo ir technologijų parko vadovų sakė, kad dirbti istoriniame pastate kur kas įdomiau nei naujame, gal ir patogesniame, tačiau bedvasiame biure.
A.Kančienė pastebėjo, kad didžioji dalis S.Kudoko projektuotų visuomeninės paskirties pastatų ir dabar prižiūrimi neblogai.
„Labiausiai gaila kino teatro „Daina“, esančio Savanorių prospekte. Gaila, kad jau du dešimtmečius jis apleistas“, – sakė architektūros istorikė.
Samdė turtingi kauniečiai
S.Kudokas projektavo ne tik visuomeninės paskirties pastatus, bet ir privačius namus.
„Jo užsakovai buvo turtinti kauniečiai – karininkai, medikai, diplomatai, todėl statydami sau namus jie samdydavo garsų architektą“, – pasakojo J.Kančienė.
Vienas tokių namų yra Vaižganto gatvėje 26. Tai Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos viršininkui Pranui Lesauskiui 1938-aisiais suprojektuotas gyvenamasis pastatas.
P.Lesauskis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, diplomato Petro Klimo svainis. Diplomatas buvo įsikūręs priešais šį namą, savo viloje „Eglutė“. Sovietmečiu pastatą nacionalizavus „Eglutėje“ apsigyveno 7 šeimos. Diplomatas P.Klimas, grįžęs iš tremties, iki mirties – 1969 metų – gyveno Vaižganto gatvės 26-ajame name.
Gyventojai iki šiol prižiūri namą, ir jo būklė nerimo nekelia.
Namus palietė pokyčiai
A.Kančienė pasakojo, kad S.Kudokui daug įtakos darė Italijos renesanso stilius bei tuometis Italijos modernizmas, kai namai būdavo statomi su arkadomis. Tai geriausiai atsispindi privačių namų projektuose.
Geriausiai S.Kudoko braižas matyti pačiam sau projektuotame name, kuris dabartinėje V.Mykolaičio-Putino gatvėje 11 buvo pastatytas 1937 metais.
„Šiame name architektas panaudojo Italijoje populiarias arkines lodžijas – galerijas, kurias po to pamėgo ir kiti projektuotojai bei užsakovai. Pagrindinį fasadą puošė arkinėje nišoje įstatyta skulptoriaus Broniaus Pundziaus skulptūrėlė „Motinystė“, – pasakojo architektūros istorikė.
Architekto apartamentai užėmė visą antrąjį aukštą ir dalį pirmojo. Pirmajame aukšte prie įėjimo buvo darbo kambarys – studija. Vakarinėje pirmojo aukšto dalyje įrengtas kitas, trijų kambarių, butas.
„Stogas buvo plokščias – su terasa pasigrožėti miesto vaizdais. Kartu su namu buvo sutvarkyta aplinka – įrengtos terasos, baseinėlis. Nuo praeivių sklypą atskyrė aukšta mūro tvora. Deja, 1950 metais stogas buvo pertvarkytas, tapo nuožulnus, todėl architektūrinė idėja kiek nukentėjo“, – pasakojo J.Kančienė.
Nors dabar S.Kudoko namas atrodo gana prastai, jo šeimininkai stengiasi jį prikelti.
Sporto gatvėje 4 yra tarpukario inžinieriaus Jono Šližio namas. Šio namo stogas sovietmečiu taip pat buvo pakeistas ir statinys dėl to iš dalies neteko autentiškumo.
„Privatūs asmenys, gyvenantys tokiuose ypač vertinguose pastatuose, ne visada pajėgia juos išlaikyti tinkamai. Jei valstybė deklaruoja, kad tai jos saugomi paveldo objektai, turėtų padėti gyventojams juos prižiūrėti“, – įsitikinusi J.Kančienė.
Projektavo ne tik pastatus, bet ir laiptus
S.Kudokas iki 1944 metų, kai pasitraukė į Vakarus, suprojektavo 140 pastatų visoje Lietuvoje. Bent 30 jų buvo pastatyta Kaune. Tarp jų ir Gaisrininkų rūmai Žemuosiuose Šančiuose, Rusų g. 4, Aklųjų institutas (dabar – P.Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras) Savanorių pr. 206.
Tarp jų ir Maironio kapas-mauzoliejus prie Kauno arkikatedros bazilikos, Rezistencijos ir tremties muziejus Ramybės parke, Vytauto prospekte. Ir ne viena mokymo ir gydymo įstaiga, privatūs namai.
1936 metais buvo pastatyti inžinieriaus Felikso Vizbaro suplanuoti ir S.Kudoko suprojektuoti Kauko laiptai su baseinais ir fontanu. Laiptai sujungė Žaliakalnį su Naujamiesčiu.
Trijų lygių baseinas su fontanu, kurio vandens srovė galėjo pakilti net iki 6 metrų aukščio, buvo viena žinomiausių Kauno rekreacijos vietų. Po Kauko laiptais buvo įrengta ir kanalizacijos bei vandentiekio sistema. Dabar jie atnaujinami.
S.Kudokas suprojektavo ir dar vienus laiptus V.Mykolaičio-Putino gatvėje ties ta vieta, kur gyveno pats. Jie taip pat jungia Naujamiestį ir Žaliakalnį. Įamžinant architekto atminimą 1998 metais laiptų viduryje aikštelėje atsirado paminklas, bylojantis, kad greta 1938–1944 metais gyveno architektas S.Kudokas, kuris mirė 1988 metais Los Andžele.
