Pėstieji, kuriems nėra reikalo užsukti į savivaldybę, apželdintu taku, kuris veda pastato stogu, gali pereiti iš vieno upės kranto į kitą, rašo archdaily.com.
Atgaivinti teritoriją – viena užduočių, ko siekta šitoje vietoje pastatant savivaldybę. Terasos ir stogas – atviri visuomenei. Čia žmonės gali iškylauti, lankyti koncertus ir parodas, kurios rengiamos pastate.
Statinyje girdėti ir matyti artisto Jenso Ladekarlo Thomseno garsų ir vaizdų instaliacija, atkartojanti saloje atrastus garsus ir vaizdus. Dėl to einantiems pro šalį žmonėms atrodo, kad pastatas kalba.
750 kv. metrų vieno aukšto pastate savivaldybės darbuotojams skirtos erdvės įrengtos toje pusėje, kurios langai žiūri į sausumą. Kitoje pusėje, žvelgiančioje į jūrą, išrikiuoti susitikimų kambariai. Pro didžiulius langus galima dairytis į užburiančius gamtos vaizdus.
Didelėje tarybos salėje grindyse įtvirtintas stiklinis apskritimas, pro kurį matyti žemiau tekanti upė.
Architektai pastatui parinko formą, kuri primena gamtos saloje sukurtą reljefą, tačiau tiesiogiai neatkartoja stovinčių namų architektūros. Esminis Farerų salų architektūros bruožas – ištirpusi linija tarp gamtos ir pastato: kartais stebinčiajam sunku atskirti, kur baigiasi gamta, o kur prasideda pastatas. Pirminė savivaldybės pastato koncepcijos idėja ir buvo šios išnykusios linijos vaizdinys.
