Darbai šalia Operos ir baleto teatro yra vadinami teatro prieigų tvarkymu, todėl jokio projekto nėra. Žadama, jog po kelerių metų aikštė bus dar kartą iš esmės pertvarkyta.
Tačiau šis „laikinas tvarkymas“ ne toks ir pigus – jam skirta 740 tūkst. eurų. Pasaulyje kritus granito kainoms, tiek tikrai užtektų ne betoninėms, bet tikro granito plokštėms sukloti.
Atsakymų į klausimus negavo
Architektė Lada Markejevaitė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastato architektės Elenos Nijolės Bučiūtės ir pastato dailininko dizainerio Jurijaus Markejevo duktė bei autoriaus teisių paveldėtoja, trečiadienį kreipėsi į Vilniaus savivaldybę klausdama, kokie darbai šią savaitę pradėti teatro pastato prieigose.
Ji prašė nurodyti, kur galėtų susipažinti su šių darbų projektu arba planu arba bent numatyta darbų tvarka.
Architektė bandė kreiptis į bendrovę „Grinda“, kurios darbininkai darbuojasi šalia teatro, klausdama, kas prižiūri šiuos darbus ir kokie būtent bordiūrų, atraminių sienučių ir fontano apdailos elementai bus keičiami naujais, betoniniais, bet jai buvo atsakyta, jog ši įmonė informacijos neteikia.
„Gal ir nieko bloga nuimti granitą nuo J.Lelevelio gatvės pusės ir tas plokštes panaudoti remontuojant aikštę – bet paskelbkite projektą, neslėpkite jo“, – sakė L.Markejevaitė.
Vadovui kliūva betono plytos
Žurnalistams nuvykus prie Operos ir baleto teatro darbininkai sparčiai klojo šaligatvio plokštes ant granito bordiūrų iš J.Lelevelio gatvės pusės.
Nuimtas granito plokštes darbininkai čia pat ant šaligatvio į vieną krūvą dėjo sveikesnes, į kitą – sutrupėjusias.
Klausimas apie nuimtų granito plokščių saugojimą darbininkus pralinksmino: esą tokios sunkenybės niekas nepajėgs išsinešti – saugok nesaugojęs.
Šalia Operos ir baleto teatro vaikštinėjantis teatro vadovas Jonas Sakalauskas paaiškino: vyksta ne aikštės rekonstrukcija, o teatro prieigų tvarkymo darbai.
Po kelerių metų teatras skelbs konkursą, kaip turėtų atrodyti aikštė aplink pastatą – tada viskas bus pertvarkyta iš naujo.
J.Sakalauskas pripažino vis žvilgčiojąs į naujuosius bordiūrus šalia teatro ir šiuo metu nuolat svarstąs, ar gali betoninė plyta gulėti šalia tikro raudono granito plokštės.
Ir nors šiais laikais visos ribos yra gerokai išsitrynusios, vis dėlto jis linkstąs manyti, jog galbūt taip neturėtų būti.
Pajuto šeimininko ranką
„Tai dar viena vieta mieste, kuri šeimininko rankos nepajuto bent dešimtmetį, tačiau jau artimiausiu metu bus atnaujinta. Užsiauginę finansinius raumenis miesto tvarkymą galime perkelti į kitą lygį – imtis ne tik būtiniausių darbų, bet ir sugrąžinti miestą ten, kur apie grožį seniai nebuvo kalbama“, – šiuos Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus žodžius cituoja Vilniaus savivaldybė savo pranešime apie Operos ir baleto teatro aikštės tvarkymą.
Ten pat teigiama, kad teatro prieigoms sutvarkyti prireiks apie 40 tūkstančių šaligatvio plytelių, bus atnaujinta apie 1000 vienetų atraminių sienučių granitinių apdailos plokščių. Viskuo pasirūpins „Grinda“.
Fontanui sutvarkyti pasirašyta sutartis su rangovu „Poolsevice.LT“
Fontano atnaujinimo darbams iš miesto biudžeto skirta apie 300 tūkst. eurų.
Teatro prieigoms tvarkyti savivaldybė paskyrė dar apie 200 tūkst. eurų, o Operos ir baleto teatras – 240 tūkst. eurų.
Granito kainos gerokai krito
„Dabar, kai taip kritusi granito kaina, šioje aikštėje negali būti betono. Tai reprezentacinė erdvė, joje turi būti geros kokybės medžiagos.
Žmogaus akis mato: betonas ar granitas“, – sakė žymus architektas Aleksandras Lukšas, kuriam E.N.Bučiūtė patikėjo projektuoti aikštę aplink Operos ir baleto teatrą.
– Prieš pusę amžiaus iškloti visą aikštę raudonu granitu turbūt buvo neregėta prabanga? Kiek tai kainavo? – pasiteiravome A.Lukšo.
– Granito kaina rubliais nieko nepasakytų. Gal tai ir nebuvo labai daug, bet tai buvo itin sunkiai gaunamas daiktas. Viskam buvo limitai.
Kiek pamenu, granitas buvo atvežtas iš Ukrainos. Tada šį objektą kuravo Algirdas Mykolas Brazauskas, būsimasis Lietuvos prezidentas. Ne viskas man buvo žinoma, bet kai į Lietuvą buvo atvežti granito pavyzdžiai, reikėjo išsirinkti tinkamiausią spalvą ir aš buvau tame pasitarime.
Norėjome iškloti granitu visą aikštę, žinojome, kad baltos plytelės neatsparios, bet granito neužteko.
Dabar rinka keistoka, nes granitas palyginti pigiai vežamas iš Kinijos ir kitų šalių. Ir Katedros aikštė išklota granitu, ir Gedimino prospektas.
Į aikštę aplink teatrą požiūris toks, kad reikia ką nors skubiai daryti. Bet jei galvojame apie būsimas aikštės funkcijas, reikėtų parinkti ir medžiagas, ir sprendimus.
Reikia viešų diskusijų, tai norėtų žinoti ir būsimasis investuotojas.
Juk Žemės ūkio ministeriją ketinama iškelti. Geriausia vieta ten – viešbučiui.
– Aikštė aplink teatrą labai didelė. Kiek namų teko nugriauti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje statant teatrą?
– Jei žiūrėtume pagal adresus – palei Vilniaus gatvę nuversti trys namai.
Griaunant vieną tų namų rasta nesprogusi bomba. Planuota nugriauti ir dabartinį Vytauto Kasiulio muziejų, kuris užstojo teatrą, bet ten kažkaip buvo įrengtas Revoliucijos muziejus ir pastatą liepta palikti. Teko keisti projektą.
Dabartinio Operos teatro vietoje kažkada stovėjo kino teatras „Helios“. Tokia didžiulė medinė daržinė.
Bet kai pradėjome statybas – kino teatro nebebuvo. Toje vietoje statydavo palapinę keliaujantis cirkas, įsikurdavo kilnojamasis zoologijos sodas.
Tada buvo svarstoma ir dar viena idėja – nuo Žaliojo tilto prakirsti tunelį gyvenamųjų namų kiemais po Centriniu knygynu „Vaikų pasaulio“ link ir pagerinti susisiekimą su stotimi.
Tunelis „visuomeninio transporto poreikiams“ būtų ėjęs maždaug ten, kur stovi Kipro Petrausko paminklas.
Bet šis projektas pasirodė per brangus.
– Jūs projektavote miesto aikštę ar teatro prieigas?
– Tuo metu turėjau sumanymą dabartinę Vinco Kudirkos aikštę paversti reprezentacine politine, o aikštė aplink Operos teatrą turėjo tapti kultūrinė.
Tačiau ji tokia netapo. Tai vieta, kur žmonės tiesiog praeina.
– Kada ta vieta taip smarkiai nušiuro?
– Operos teatras turėjo duris atverti 1974 metų lapkričio 5 dieną ir jau po kelių dienų ten turėjo vykti spalio revoliucijos minėjimas.
Statybininkai labai skubėjo. Tiesdami kabelius ir vamzdžius jie neparuošė grunto, jo nesutankino. Todėl po kelerių metų prasidėjo problemos, gruntas pradėjo važinėti.
Niekas nebedavė lėšų palaikomajam remontui, plytelės sutrupėjo ir suskilo. Iš karto buvo matyti, kad taip bus.
Siekė ilgaamžiškumo
– Kodėl aikštei aplink teatrą buvo pasirinktas granitas iš Ukrainos? – paklausėme teatro pastato architektės E.N.Bučiūtės dukters L.Markejevaitės.
– Tais laikais apdailos medžiagos buvo sunkiai gaunamos, bet architektė stengėsi išsaugoti ir išlaikyti tam tikrą lygį.
Siekti kokybės padėjo ir tai, kad Operos teatras buvo numatytas ir kaip komunistų partijos renginių vieta.
Mano mama siekė, kad kiekviena detalė, kiekvienas elementas būtų ilgaamžiai.
Tuo metu iš galimų pasirinkimų ji rinkosi natūralų akmenį – jis ilgalaikis, gražiai dėvisi.
– Ar tokia didžiulė aikštė aplink teatrą – architektės sumanymas?
– Erdvė aplink teatrą turėjo būti dar didesnė – iki Neries. Ten turėjo vykti kultūriniai renginiai miesto bendruomenei – taip, kaip miestas ir teatras tuo metu įsivaizdavo.
Dabar tokiose erdvėse įrengiami suoliukai, rūpinamasi, kad žmonės gerai jaustųsi.
Operos ir baleto teatras buvo svarbus visuomeninis objektas, suprojektuotas taip, kad būtų gerai matomas iš visų pusių.
Dabar daugelis architektės sumanymų sunkiai suvokiami, nes pastatas apaugo medžiais, teatro nematyti nuo upės pusės.
Viešoji erdvė, miesto gatvių struktūra – lyg trūkinėjanti. Toks nemalonus perėjimas nuo teatro į Žaliąjį tiltą nėra labai patrauklus žmogui.
Teatrą pastačius per transporto žiedą Žaliojo tilto link buvo nutiestas platus pėsčiųjų takas, bet jo nebeliko. Nuo Operos ir baleto teatro nebeįmanoma patogiai pereiti per tiltą.
– Pats teatro pastatas iš esmės keitėsi teatro administracijos pageidavimu?
– Pokarinei Lietuvos architektų kartai daug įtakos darė skandinavų architektūra. Atvira, demokratiška pastatų erdvė, įtraukianti pėsčiųjų srautus.
Teatro pastatas buvo didelis, bet jis lyg kabėjo. Jį juosė atviros galerijos, pirmame aukšte buvo įrengti perėjimai.
Tačiau vienas po kito visi perėjimai ir galerijos buvo užtverti. Paaiškinimas būdavo vienas: teatras negali apsisaugoti nuo vandalizmo.
Architektė neturėjo pasirinkimo: reikia patalpų administracijai, salytės trūksta – ir ji projektuodavo pertvarkymus, perėjimuose įrengdavo papildomas patalpas.
Su vėjo malūnais nekovosi.
– Dabar vyksta karas dėl to paties – A.Jakšto gatvės ir Gedimino prospekto kampe tarpukariu pastatytame pastate užtvertas įgilintas perėjimas. Tai vilnietiško mąstymo ypatumai?
– Greičiau tai neišprusimas. Gaila, kad dingo Operos ir baleto teatro pastato dvasia.
Galiu tik pasidžiaugti, kad panašios idėjos išsaugotos dabartiniame ŠMC pastate (architektas Vytautas Čekanauskas) ir dabartiniame Sveikatos apsaugos ministerijos pastate (architektas Justinas Šeibokas).
– Ar dabar linkstama tą didžiulę teritoriją aplink teatrą užstatyti?
– Teatro priestato statyba buvo svarstoma daug kartų ir, manau, prie to dar bus sugrįžta.
Sodybų kiemus išgrįs ir išluptu granitu?
Kęstutis Musteikis
Skulptorius
„Kvadratinis metras plytelių nuo Operos teatro aikštės šiuo metu galėtų kainuoti daugiausia 150 eurų.
Tokių plytelių kaina priklauso nuo spalvos, storio, šlifavimo. Ten plytelės nešlifuotos – jau kaina kita.
Mano manymu, daugelį tų plytelių būtų galima apipjaustyti ir jos būtų geros.
Dabar ten klojamos padažytos betoninės plytelės neilgaamžės, jų ir estetika prasta. Tokios turėtų kainuoti kaip paprastos šaligatvio plytelės.
Žinau sodybų, kur keliai akmenimis buvo išgrįsti po Gedimino prospekto rekonstrukcijos, dabar, matyt, atėjo raudono granito eilė.“
Gintautas Niaura
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Susisiekimo komunikacijų skyriaus vedėjas
„Prieš 5 metus prie Operos ir baleto teatro esančiose automobilių stovėjimo aikštelėse, kurias skiria granito plokščių sienutė, susidėvėję ir pažeistos granito plokštės buvo pakeistos raudonos spalvos plytelėmis. Norint išlaikyti vientisumą šiuo metu raudonos spalvos betoninėmis plytelėmis keičiama tik likusi atraminės sienutės dalis. Geros būklės granito plokštės bus panaudotos tvarkant fontaną ir atraminę sienutę ties Vilniaus ir Tilto gatvių sankryža.“
