Buvęs A. Nasvyčio studentas ir bičiulis LRT radijui šeštadienį pabrėžė, kad A. Nasvytis ir jo brolis, prieš dvejus metus miręs Vytautas Nasvytis, buvo „neišardomas kūrybinis duetas“. A. Karalius sako, kad V. Nasvytis buvo pakankamai uždaras, kūrybos žmogus.
„O Algis buvo toks kunigas, vaikščiojantis architektūros apaštalas. Manau, kad jo indėlis architektūroje tikrai prilygsta Landsbergio-Žemkalnio ir galbūt net pranoksta jį“, – buvo įsitikinęs architektas. Anot jo, kalbėti apie Nasvyčius tik kaip apie architektus, būtų per siaura, kadangi jie buvo žmonės, kurie architekto profesiją „išplėtė iki renesansinio formato“.
Jis sako esąs dėkingas A. Nasvyčiui, kad šis dar studijų metais paskatino jį rašyti apie architektūrą, nemesti muzikos, nemesti teatro, ragino neužsidaryti „hermetiškame savo profesijos kiaute, kas tarybiniais laikais buvo ypatingai propaguojama“. „Nasvyčiai buvo holistiniai inteligentai, suvokėjai, kad tai, kas yra architektūra, yra labai platu. Tai – sociologija, papročiai, vietos ypatumai, identitetas – daugybė dalykų, kuriuos architektas privalo sugebėti suvokti, įvertinti, suderinti ir pasiūlyti sprendinį. Manau, kad kaip tokios plačios mąstysenos propaguotojai, tarybiniais laikais jie buvo unikumai. Žmonės, kurie sugebėjo tarpukario inteligentijos, architektūros, šviesuomenės plotį ir gylį perduoti savo mokiniams“, – teigė A. Karalius.
„Manau, kad tai yra jų didžiausia vertė: net ne jų projektai, o jų gebėjimas architektūrą suvokti ir įdiegti visuomenei kaip labai plačią medžiaginę veiklą su stipria dvasine šaknimi. Manau, kad ši jų mokykla galbūt kada nors bus suvokta, įvertinta ir apiforminta moksliniu pavidalu“, – pridūrė jis.
Brolių Nasvyčių gyvenimas buvo apipintas gausiomis legendomis, didžioji jų dalis visai neatitiko tikrovės. Bet kai kurios legendos – arti tiesos. Pavyzdžiui, kad broliai – buvo tarsi vienas žmogus. Kai jie kalbėjo, vienas sakinį pradėdavo, kitas jį pabaigdavo. Kartais smagiai vienas kitą „pakandžiodavo“. Tokio jų džiazo prieš kelerius metus klausėsi žurnalistė Aušra Pocienė. Siūlome dar kartą prisiminti legendinį architektūros duetą.
– Net jaunesni kolegos jums pavydi jaunatviškumo. Sako, kad sulaukus garbaus amžiaus išlikti aktyviems ir kūrybingiems atrodo nepasiekiama.
Vytautas Nasvytis (V.N.): Pasiekiama, tik reikia kaip mes sportuoti arba plaukioti baseine kaip prezidentas Valdas Adamkus.
– Sėkmingiausiais jūsų darbais laikomos Centrinio pašto ir Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro rekonstrukcijos Vilniuje. O jūs patys kuriuos savo darbus laikote didžiausiais kūrybiniais pasiekimais?
Algimantas Nasvytis (A.N.): Dramos teatrą. Bet kai pradedu galvoti, kiek širdies atidavėme savo pirmajam kūdikiui, tai, aišku, – „Neringą“.
V.N.: Čia turėjome visišką laisvę. Sakoma, kad sovietiniais laikais visi užspausti buvo, bet, palyginti su dabartimi, architektas tuomet buvo visiškai nepriklausomas. A.N.: Neįsivaizduoju, kad šiais laikais būtų įmanoma sukurti tokį ambicingą interjerą kaip „Neringos“. V.N.: Sakei, kad tau mieliausia „Neringa“, o man – dramos teatras.
A.N.: Paštas irgi buvo geras, kol nesuvėlė vidaus.
V.N.: O ar buvai dabar ten užėjęs?
A.N.: Bijau. – Kas jūsų kūrybai darė didžiausią įtaką?
V.N.: Garsus suomių architektas Alvaras Aalto. Bet juokingiausia buvo, kai po „Neringos“ atidarymo nuvažiavome į Suomiją apžiūrėti A.Aalto kūrinių. Architektai sakė: „Broliai, pas jus „Neringoje“ – tikrai ne blogiau“.
- Jūsų inteligencija – darbe ir kasdieniame gyvenime – šiandien atrodo tarsi nykstantis lobis.
A.N.: Manau, kad tai lemia gyvenimo tempas, standartizacija, naujos technologijos. Su jomis reikia susigyventi, o ne automatiškai nukopijuoti nuo kokių nors pavyzdžių. Vienas dalykas tik guodžia – kad į daugelį dabartinių objektų galima žiūrėti kaip į laikinus dalykus. Toks įspūdis, kad nesvarbu, kaip padaryti, svarbu – greitai.
V.N.: Taip pat greitai tai bus ir nugyventa.
A.N.: Jau netekome daugybės gerų interjerų ir pastatų. Kai rekonstravo viešbutį „Lietuva“, ir patys su tuo labai skaudžiai susidūrėme.
- Bet gal tam tikri praradimai yra neišvengiami? Tik kaip tai turėtų būti daroma? Jūs irgi rekonstravote pašto, dramos teatro pastatus, tačiau sugebėjote išlaikyti pagarbą paveldui.
A.N.: Santykis su aplinka mums yra labai svarbus. Bet daugelis architektų į tai žiūri kur kas laisviau. O mums svarbu, kad tai, ką sukūrėme, nekliūtų.
V.N.: Nekliudytų aplinkai.
A.N.: Svarbu nesistumdyti alkūnėmis, dirbti mandagiai, su pagarba praeičiai.
V.N.: Anksčiau niekas per daug su senąja architektūra nesiskaitydavo: arba nuversdavo, arba iš esmės pakeisdavo.
- Nemažai sovietmečio architektūros jau sunaikinta. Kaip tai vertinate?
A.N.: Tai – pavojingi procesai. Po to reikės gailėtis. Sovietmečio darbų yra ir geros kokybės, nė kiek ne blogesnių nei Kauno prieškario architektūra. Ne kartą Architektų sąjungoje diskutavome apie tai, jog būtina pakeisti reglamentus, kuriais remiantis pastatai įtraukiami į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Dabar teigiama, jog jiems turi būti ne mažiau nei 50 metų. Pagrindiniams sovietmečio darbams tiek dar nėra. Tik Sporto rūmams buvo padaryta išimtis.
– Jums teko dirbti ir sovietmečiu, ir dabar – šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis. Kada buvo sunkiau?
V.N.: Gal dabar yra sunkiau. Nes sovietmečiu architektas buvo laisvas. Užsakovas buvo valstybė arba, kitaip tariant, jo tiesiog nebuvo. Svarbiausia, jog inteligentus, savo darbą išmanančius žmones anuomet gerbė kur kas labiau.
A.N.: Architektai sovietmečiu imdavosi sudėtingų, ambicingų, ilgai trunkančių projektų, uždirbdavo mažiau už tuos, kurie įteisindavo tipinius projektus. Bet kūrybinis rezultatas buvo svarbiau už uždarbį. Dabar visa tai pasikeitę.
V.N.: Dabar svarbiausia yra greitai vykdyti užsakovo reikalavimus.
A.N.: Išspausti kuo daugiau ploto – juk mokama už tai. Reikia pripažinti, jog grįžti į Europą architektai nebuvo pasirengę.
- Kas dar jums šiandien kelia nerimą?
A.N.: Man neramu, jog neturime Lietuvos urbanistinės plėtros vizijos: pradedant miestų planavimu ir baigiant visa šalimi. Miestai neturi vyriausiųjų architektų. Žmonių, kurie atsakingai galėtų pasakyti: ne, šitaip mes daryti negalime. Dabar viską sprendžia politikai. Architekto profesija devalvuota. Man atrodo, kad prarasta ir visuomenės pagarba mūsų profesijai.
- Jūsų mokytojas architektas Simonas Ramunis sakė: „Vilnių gadina visi, kas tik nori, o jis vis dar gražiai atrodo“. Ar šiandien galėtumėte pakartoti jo žodžius?
A.N.: Kai kūrėme Vilniaus architektūrinių kalvų koncepciją, sutarėme, kad aukštesnių pastatų už istorinius statinius arba aukščiausią mieste Šv.Jonų bažnyčios varpinę nestatysime, kad nepažeistume gamtos ir architektūros santykio. Bet dabar statome 130 metrų aukščio statinius, nors mūsų kalvelės tėra 40-50 metrų, ir teisinamės, kad tai atrodo didinga ir savita. Vis dėlto Vilnius dar turi genų. Ne visi dar sunaikinti. Jaučiu, kad tokio grobuoniško požiūrio į aplinką iš dalies jau atsikąsta. Visuomenės pozicija keičiasi, atsiranda su aplinka draugaujančios architektūros poreikis.
- Ką pasakytumėte jaunam žmogui, svajojančiam apie architekto profesiją?
A.N.: Pasakyčiau, kad architektas yra kaip feniksas nudegusiais sparnais. Jis įsivaizduoja, kad gali daug daugiau ir geriau padaryti, nei iš tikrųjų gali.
- Ką dar broliai Nasvyčiai norėtų suprojektuoti?
A.N.: Būtų idealu, jei būčiau turčius ir galėčiau projektuoti ką noriu. Tuomet ant Tauro kalno pastatyčiau Tautos namus su didele simfoninių koncertų sale.
A. Nasvytis mirė penktadienį, eidamas 90-uosius metus. Užuojautą dėl jo mirties pareiškė šalies vadovai.
A. Nasvyčio nuopelnai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Architektūros Riterio ordinu.1990–1992 metais jis ėjo Lietuvos statybos ir urbanistikos ministro pareigas.
A. Nasvytis kartu su broliu Vytautu projektavo didelę dalį žinomų Vilniaus miesto pastatų.
Vienas ryškiausių brolių statinių – centrinio pašto rekonstrukcija, kur pirmą kartą buvo panaudotas aliuminio rėmas, salės interjere atvirai eksponuojamas metalinis perdangų karkasas.
